Neofašizmas Lietuvoje . „Žali velniai” atgimsta? Nacistai ragina susidoroti su patriotais

Pirmajame ir antrajame šio ciklo straipsniuose analizavome, kaip Lietuvoje veikia neofašistinės organizacijos? Kaip elito veikėjai faktiškai dalyvauja tokių neofašistinių grupuočių veikloje? Kodėl tokios struktūros kursto karinę isteriją ir ksenofobiją? Kodėl persekiojami antifašistai? O trečias šio ciklo straipsnis skirtas šių dienų aktualijoms: sausio 9 d. interneto portale – 15min.lt pasirodė straipsnis „Šaulių patarimai: kaip neutralizuoti kolaborantus?” Tai interviu forma parengtas straipsnis, jame, kaip teigiama, „patarimais dalijasi” atsargos majoras, Šaulių sąjungos mokymo centro instruktorius A. Daugirdas, su juo kalbėjosi karo istorijos tyrinėtojas Š. Jasiukevičius. Svarbu pažymėti, kad A. Daugirdas ne tik Šaulių sąjungos funkcionierius, bet ir neofašistinės organizacijos „Žalio Velnio brolija” įkūrėjas. Šis straipsnis sukėlė didelį atgarsį visuomenėje, nes jame dėstomi teiginiai skatina smurtą, skatina vykdyti masinius žmogaus teisių pažeidimus, nuožmius nusikaltimus ir net nužudymus. Į tokius raginimus vykdyti susidorojimus su piliečiais reikia atkreipti dėmesį, nes Ukrainoje iš pradžių plito tokie straipsniai ir vieši raginimai susidoroti su kairiaisiais, su antifašistais, o vėliau Jarošo, Liaško, Parubijaus ir kitų fašistinių klanų vadeivų valdomi smogikai pradėjo vykdyti masinius padegimus, nužudymus bei kitus nuožmius nusikaltimus.

fasistai

Kas skatina imtis smurto prieš patriotus? Tam tikra nedidelė, bet labai karinga ir tam tikrų įtakingų klanų palaikoma visuomenės dalis kolaborantais laiko visus tuos, kurie pasisako už taiką, prieš karinės isterijos kurstymą, prieš NATO, už laisvą Lietuvą be užsienio karinių bazių, už istorinės tiesos atskleidimą. Taigi, patriotai yra įvardijami kolaborantais ir visaip žeminami, vadinami vatnikais, koloradais bei kitais panašiais epitetais. Ta prieš patriotus nuožmiai nusiteikusi visuomenės dalis, tai įvairios neofašistinės grupės ir juos palaikantys asmenys – korumpuoti politikai bei slaptųjų tarnybų atstovai.

Pažvelkime konkrečiai į straipsnyje dėstomus teiginius. „Žalių Velnių“ lyderis – „Galima imtis padegimų, langų daužymo, turto naikinimo“

Štai A. Daugirdo patarimai: „Efektyvi priemonė yra užrašai viešoje erdvėje. Ant automobilio, namo ir kitur, išjuokiantys, žeminantys užrašai. Jei tai neefektyvu, tuomet galima imtis kitų priemonių – padegimų, langų daužymo, turto naikinimo. Be to, grasinimus galima „įteikti” viešai. Pavyzdžiui su plyta per darbovietes langą”. Štai taip – „Žalių velnių” vadas labai konkrečiai pataria, kaip pulti jiems neįtinkančius piliečius. O toliau dėstomos kitos priemonės: „Kita priemonė – artimųjų gąsdinimas.

Be to, labai efektyvu kolaborantui atsiusti jo artimųjų nuotraukas.”  O galų gale pereiname prie dar „svaresnių” patarimų: „Po tokių perspėjimų, jei dar nesupras, galima gerokai prikulti. Kitas efektyvus būdas – viešoje vietoje pririšti prie stulpo su užrašu ant kaklo. Arba nuogą išmesti iš automobilio viešoje vietoje. Jei ir tai neduoda efekto, tuomet reikia pereiti prie griežtesnių priemonių. Įvyksta karo lauko teismas ir už valstybės išdavystę paskiriamas nuosprendis. Nors Lietuvoje nėra numatyta mirties bausmė, bet tarptautinė teisė už valstybės išdavystę tokį nuosprendį numato”.

Štai tokie „Žalio velnio brolijos” lyderio patarimai. Tai, ką jis kursto, Lietuvoje jau vyko niūriais 1941-1944 metais, kuomet hitlerinei kariaunai okupavus Lietuvą, baltaraiščių būriai ėmė vykdyti žiaurus nusikaltimus – mušė ir šaudė Lietuvos piliečius: žydų, lietuvių, rusų, lenkų, baltarusių, totorių, romų kilmės asmenis, naikino ir tarybinius karo belaisvius. Tai vyko ir nuo 1944 metų pabaigos iki pat 1954 metų pabaigos, kai dažnai tų pačių baltaraiščių ar net hitlerinių diversantų vadovaujami „miško broliai” nužudė net 25 tūkstančius taikių Lietuvos piliečių.

Svarbu pažymėti, kad ir iki šiol vykdyti grubūs išpuoliai prieš taikos šalininkus, antifašistus. Štai 2015 metų vasaros pabaigoje išlaužtos „Lietuva be nacizmo” Kauno skyriaus pirmininko pavaduotojo H. Juodiškos durys, o lapkričio 15 d. padegtas jo namas. Dar anksčiau įvyko kita paslaptinga istorija – 2013 metų gruodžio pradžioje Kaune dingo aktyvus Socialistinio Liaudies fronto ir judėjimo „Vytis” narys I. Krinickis. 

Už kelių parų jis rastas Kauno pakraštyje be sąmonės, smarkiai sumuštas. Buvo gydomas reanimacijoje, atsigavo, 2014 metų sausio pradžioje perkeltas į kitą skyrių. I. Krinickis jau sveiko, tačiau 2014 m. sausio 21 d. netikėtai mirė. Kaip teigiama – dėl staigios komplikacijos. Yra žinomi ir kiti faktai, kai įvykdyti grubūs išpuoliai prieš antifašistus. Interneto erdvėse smurto propaganda irgi liejasi laisvai. Štai kokie komentarai dažni socialiniuose tinkluose – „Kairieji – tai išgamų gauja, juos reikia pakarti“. Ir – „Jau Laikas tvarkyti komuniagas, kišt po velėna raudonųjų lervas“. Ir teisėsaugos Lietuvoje lyg ir nebereikia, yra baltaraiščiai natofilai,  kurie be teismų pasiruošę apkaltinti, nuteisti ir nubausti.

Sutinku, kad žmonių pažiūros skiriasi, kad yra priimtini ir nepriimtini dalykai, tiesos ar nuomonių reiškimo būdai. Tačiau atvira prievarta ir cinizmas, nukreiptas prieš žmogau laisvę, orumą ir gyvybę – tai jau ne demokratija. Sulaukėme dienos, kai neapykanta ir prievarta tampa lyg ir norma Lietuvoje. Kas toliau?

 

Giedrius Grabauskas

Neofašizmas Lietuvoje

Neofašizmas Lietuvoje

Tokios aktualios temos-kaip fašizmas ir neofašizmas, kaip ksenofobijos kurstymas bei karo kurstymas dabarties Lietuvoje stumiamos į antrą planą. Nors tai yra aktualios problemos, greta klestinčios korupcijos, plintančio skurdo ir didžiulės emigracijos į Vakarus. Pravartu panagrinėti  praktiškai dabartines tendencijas-kuo gi užsiima garbūs elito veikėjai ir jų liokajai? Štai lapkričio 20 d. į LR Generalinę  prokuratūrą atvyko įtakingas elito veikėjas-pačiam V.Landsbergiui artimas asmuo, Lietuvos Sąjūdžio tarybos pirmininkas A.Tučkus. Jis įteikė pareiškimą nuo Lietuvos Sąjūdžio tarybos su prašymu kelti baudžiamą bylą G.Grabauskui dėl jo straipsnio ,,Nacistinių nusikaltėlių kultas Lietuvoje”.   Ir nuo lapkričio  24 d.  informacija apie A.Tučkaus ir jam artimų asmenų veiksmus buvo pradėta skelbti viešai- laikraštyje ,,Lietuvos zinios” ir kitose vietose. Šiais metais įvairius  specifinius straipsnius Lietuvos spaudoje ir JAV lietuvių laikraštyje ,,Dirva” skelbė ir A.Burokas. Ten jis pažangius visuomenininkus, antifašistus vadino  įvairiais prastais epitetais, visaip pateisino J.Krikštaponį bei kitus žymius nacistinius nusikaltėlius(jų dalyvavimas taikių žmonių žudyme yra patvirtintas ir oficialiomis LR Istorijos instituto pažymomis).

neofašizmas

Dabarties Lietuvoje reikia darnos, reikia atviro požiūrio į praeitį ir dabartį, reikia   istorinės tiesos. Turime pripažinti-visos valdžios, kurios valdė Lietuvą nuo XX amžiaus pradžios , buvo su pliusais ir minusais-tiek carinė administracija, tiek tarpukario Lietuvos valdžia, tiek keletą metų Lietuvą valdę vokiškieji fašistiniai okupantai, tiek tarybų valdžia. Nuo 1990 metų atkūrus nepriklausomą Lietuvą, joje greitai įsigalėjo išnaudotojų luomas(arba anot a.a. rašytojo L.Dambrausko-,,parazitų klasė): įtakingi kapitalizmo magnatai, bankininkai, dvarininkai ir korumpuoti politikai. Jie visi pasidalijo Lietuvą įtakos zonomis, ir turime tik silpną butaforinę valstybę, faktiškai kolonijinę šalį, kurią ne tik engia vietiniai išnaudotojai, bet mūsų šalis smarkiai priklausoma  nuo užsienio struktūrų –transnacionalinių korporacijų, bankų ir NATO struktūrų. Reikia pabrėžti, kad neofašizmas Lietuvoje atgimė tik po 1990 metų, iki tol kelis dešimtmečius jo užuomazgos nebent glūdėjo giliame pogrindyje.

Kovo 19-osios kratos per silpnos? Kratomieji nepadarė išvadų?

O štai gruodžio 5 d. ,,Laisvame laikraštyje” pasirodė A. Suliko straipsnis ,,Represofilija Lietuvoje”. Keliuose interneto portaluose šis straipsnis buvo publikuotas dar kiek anksčiau. A.Sulikas greta pavardės dar save įvardijo  litvofašiu. Tikrai galime pagirti šį pilietį už tokį nuoširdų prisipažinimą. Ir kas gi rašoma šiame straipsnyje? Pirmiausia prisimenamos rezonansinės šių metų kovo 19-osios dienos kratos. ( Jos įvykdytos 11 žurnalistų, visuomenininkų, antifašistų namuose-G. Grabausko, J. Valiukėno,  K.Juraičio, V.Lekstučio,  K.Voiškos, O.Titorenko bei kitų įvairiose Lietuvos vietose gyvenančių aktyvių piliečių namuose). Straipsnio pradžioje rašoma: ,,Praėjo nemažas laiko tarpas nuo garsiujų kovo mėnesio kratų. Bet kai buvo iškratyti tie socialistiniai aktyvistai, išvadų jie nepadarė ir vargu ar padarys”.

Taigi Sulikas pergyvena, kad kratos buvo per maža poveikio priemonė, pagal jį-reikia labiau pulti aktyvius piliečius. Bet gal nereikia taip pergyventi-gal Sulikas gali tą klaidą ištaisyti-panašiai kaip A.Tučkus kreiptis į įvairias struktūrus su prašymu, kad jos  organizuotų kitas, platesnio masto kratas? Tokias kratas, kurios paliestų jau ne 11, o bent 101 Lietuvos pilietį. Tam, kad tokie ,,blogieji piliečiai” būtų plačiai žinomi-ponas Sulikas ,,Facebook” socialiniame tinkle pradėjo skelbti tariamų ,,komunistinių nusikaltėlių” sarašą: jame ir G. Grabauskas, ir K. Juraitis, ir H.Juodiška, Ž.Razminas, ir V.Lekstutis, O.Titorenko, J.Kovalskis bei kiti asmenys. Savo komentaruose ,,Facebook”  tinkle Sulikas pateikia dar daug ,,šedevrų”-kairiuosius aktyvistus ir antifašistus jis vadina kacapais, vatnikais, socialvatnikais,  teigia, kad jie yra ,,išgamos” ir ,,narkomanai”. Internete pasirodė ir dar vienas Suliko paskvilis, kurį jis įvardijo kaip ,,Ciniški pamastymai“. Tuose ,,pamąstymuose“  teigiama-,,Neseniai vienas iš antifašistinių rezistentų, Gydorovich Grabovski(susilietuvines pavardę kaip Giedrius Grabauskas) režė ,,tiesą“ iš serijos ,,lietuviai-žydšaudšiai“. Holokaustas Lietuvoje yra skaudi tema, žinant tai, kad netgi gūdžiais viduramžiais Lietuvoje draugiškai sugyveno įvairių tikėjimų žmonės. Ir nereikia keletos padugnių padarytų nusikaltimų suversti tautai, kaip padarė socialvatnikas Grabovski“.

Reikia pastebėti, kad ne tik šitie ,,blogieji piliečiai”-kairieji aktyvistai ir antifašistai susiduria su pastoviais persekiojimais.  Po represijų kirviu patenka ir kiti įtakingiems klanams neįtikę piliečiai –dėl atskleidžiamos stambios korupcijos atvejų ir žmogaus teisių pažeidimų faktų vis persekiojamas ,,Laisvo laikraščio” redaktorius A.Drižius, vis dar tampomi po teismus Garliavos įvykiuose dalyvavę A.Balčiūnė, K.Dudėnas ir kiti jų bendražygiai.

Kodėl Lietuvoje pastoviai persekiojami antifašistai?

Įdomu pastebėti, kad  2013 metų rudenį į Vilniaus prokurorus irgi kreipėsi garbingi elito veikėjai-Kaminskas, Čeponis, Stakišaitis, Dauknys ir kiti, iš viso dvidešimt asmenų. Jie prašė iškelti baudžiamają bylą G.Grabausko ir A.Boso atžvilgiu dėl jų straipsnių apie nacistinius nusikaltėlius(J.Noreiką-generolą Vėtrą, J.Krikštaponį, A.Baltūsį-Žvejį, J.Vitkų-Kazimieraitį ir kitus). 2013 metu spalio pabaigoje prokurorai tikrai pradėjo baudžiamąją bylą G. Grabausko ir A.Boso atžvilgiu. Po dešimties mėnesių-2014 m. rugpjūčio pabaigoje byla jų atžvilgiu nutraukta. Kas gi tie pareiškimus prokurorams padavę garbingieji ponai? Štai vienas iš jų pulkininkas J.Čeponis-tikrai žymi persona. Pokario laikais jis buvo A.Baltūsio-Žvejo ir V.Vitkausko-Saidoko- savo žiaurumu pagarsėjusių veikėjų bendražygis(V.Vitkauskas-Saidokas dar 1941m. birželio mėnesį Kaune nukirto Vilijampolės rabino Z.Osovskio galvą). O A. Tučkus kartu su kitais veikėjais vyko į Ukrainą 2013 metų pabaigoje, kai ten jau prasidėjo  neofašistų kurstomi neramumai.  Iš Lietuvos nuvykę elito veikėjai tada ten tariamai ,,palaikė demokratines jėgas“. Iš tiesų buvo brandinamas kruvinas perversmas, po kurio Ukrainoje prasidėjo pilietinis karas. Bet ar Lietuvoje tiriama tokių asmenų  veikla, jų išvykos į kai kurias šalis, ir faktinis jų dalyvavimas  konfliktų kurstyme?

Apie tokius tyrimus neteko girdėti, tačiau tikrai žinomi antifašistų persekiojimo  faktai- ,,Laisvame” laikraštyje” buvo  aprašytas keturių antifašistų(G.Grabausko, Ch.Bargmano, B.Mikulėno ir H.Juodiškos) sulaikymas šių metų rugsėjo 6 d. Ukmergėje. Dėl šio sulaikymo ir po jo vykdytos neteisėtos kratos bei fotografavimo paduoti pareiškimai į prokuratūrą. Iki šiol dar vis tiriama-kodėl buvo sulaikyti į taikias akcijas vykę kauniečiai? Nuo 1999 metų prokurorai buvo pradėję visa eilę baudžiamųjų bylų- nacistinių nusikaltimų tyrėjų  J.Melamedo, I .Arado  ir F. Brancovskajos atžvilgiu,  bei  kai kurių kitų tokius nusikaltimus tyrusių ir viešinusių piliečių atžvilgiu. 2015m. rudenį Klaipėdos prokurorai pradėjo baudžiamąją bylą klaipėdiečio V.Titovo atžvilgiu. Jis persekiojamas dėl to, kad vasarą po kelių Latvijos piliečių, žmogaus teisių gynėjų J.Koreno, A. Kuzmino ir V.Ržavinio sulaikymo Klaipėdoje bei jų išsiuntimo iš Lietuvos atvirai pareiškė, jog mato Lietuvoje konkrečius fašizmo atgimimo požymius. Po teismus įvairių abejotinos reputacijos elementų buvo tampytas ir aktyvus antifašistas E. Balčiūnas. Ir šiuo metu vyksta dar vienas teismo procesas, kuriame E.Balčiūnas ir jo bendražygis D.Pocevičius yra teisiami, tiesiog dirbtinai fabrikuojant bylą.

Dar vienas ksenofobijos perliukas?

Perskaičius piliečio Suliko straipsnį, susidaro  įdomus įspūdis. Šis straipsnis -tai prieštaringų teiginių  ir kaltinimų kratinys. Štai citata: ,,Visiems Juraičiams, Grabauskams, Bartašiūnaitėms ir  kitiems terūpini nuolatos būti VSD taikiklyje. G. Grabauskas jau dabar su malonumu laukia, kada spec. tarnybos apšaudys jo namus iš kokių nors G-36 automatų. Vien ko verti šio veikėjo pasisakymai ir komunistinio režimo garbinimas“.  Toliau dar gražiau: ,,Galima teigti, jog kratos pas Grabauską ir ko buvo atliktos visiškai teisėtai“.  Taigi, -anot Suliko dabartinė Lietuva –tai tikras rojus, turime klestinčią šalį, tik dar turime  ,,kenkėjų grupes“, tokias grupes reikia kuo daugiau kratyti, ir tada pasieksime demokratijos viršūnę.

Ir pabaigoje pateikta geniali išvada : ,,Jokios kairiosios minties Lietuvoje nėra. Arba ji baigiasi ties sovietų nusikaltėlių šlovinimu”. Ko gero  ir pažangaus socialdemokratų partijos sparno nariai, ir Socialistinio Liaudies  fronto nariai, ir kai kurioms kitoms partijoms priklausantys kairieji arba pažangūs nepartiniai kairiųjų pažiūrų asmenys tai jokie  kairieji, -jie matyt tik slapti liberalai arba į Lietuvą iš  Rusijos lėktuvų nuleisti parašiutininkai?  O gal dar iš kur atsiusti –gal jie atkeliavo iš Kubos laivais? O gal jie buvo atsiusti iš Kinijos, Vietnamo, Venesuelos, Urugvajaus?

Ar Lietuvoje mažai  tikrų problemų, kad turime klausytis tokių ,,pasakėlių iš rūsio”? Gal geri korumpuoti politikai, geri apsivogę oligarchai? Gal  gerai jau 25 metus vykdomas masinis Lietuvos gyventojų išvarymas į  Vakarus? Matyt pagal Suliką, tokių blogybių Lietuvoje ir nėra? Bet užtai Lietuvai kenkia ,,blogi” visuomeninkai,  žurnalistai ir antifašistai. Pagal Suliką jie neva tai kažkaip stebuklingai  ,,griauna” Lietuvą ir ko gero ją sugriaus. Štai dar puiki citata iš Suliko straipsnio: ,, Jie vykdo savo kūjo ir pjautuvo žygį pries Lietuvą, norėdami prijungti prie Rusijos”. Štai taip, nei daugiau, nei mažiau. Tikrai svarios šito save litvofašiu įvardinusio piliečio išvados. Įvairiose patriotinėse akcijose dalyvaujantys žurnalistai G.Grabauskas, K.Juraitis, V.Lekstutis, visuomeninkai E.Satkevičius, H.Juodiška, K.Voiška ir kiti jų bendražygiai pasirodo besantys tikri demonai. Bet turime pasidžiaugti, kad Lietuvoje yra ir angelų-tokių kaip litvofašiu save vadinantis Sulikas.

Europoje iki šiol įvertinami fašistiniai nusikaltimai ir teisiami tokių nusikaltimų vykdytojai

Tuo tarpu daugelyje Europos kraštų  ne tik  nėra nacistiniams nusikaltėliams skirtų paminklų(kaip Lietuvoje-J.Noreikai-generolui-Vėtrai, J.Krikštaponiui, A.Baltūsiui-Žvejui, A.Starkui-Montei bei kitiems panašiems veikėjams skirti paminklai, jų vardais pavadintos gatvės, aikštės, mokyklos), bet iki šiol dar ieškoma nacistinių nusikaltėlių, o juos suradus, rengiami jų teismai. Štai Vokietijoje bus teisiamas buvęs Aušvico konclagerio  prižiūrėtojas Hubertas Zafke. Nacistiniai nusikaltėliai vis dar teisiami ir Prancūzijoje, Čekijoje bei kitose Europos valstybėse. Šiurpūs tokių budelių jų vykdyti nusikaltimai- štai 1941m. liepos mėnesį Kauno VII forte buvo sušaudytas V.Montvila, kairiųjų pažiūrų inteligentas- taikus žmogus, poetas, vertėjas. 1942 metų gruodžio mėnesį IX forte sušaudytas  T.Lomsargis-žinomas knygryšys. Šis pažangus menininkas net mažai dalyvavo visuomeninėje veikloje, jis tik buvo šiek tiek pažįstamas su kai kuriais aktyviais kairiosios krypties inteligentais. Bet  į gestapą atkeliavo skundai, T.Lomsargis buvo suimtas, ir kiek  vėliau  baltaraiščių sušaudytas. Aišku, dabartiniams neofašistams tie baltaraiščiai yra tikri ,,didvyriai“. Tik pasvarstykime-koks tai ,,didvyriškumas“-suiminėti ir po to šaudyti taikius piliečius-menininkus,  literatus, kartais eilinius darbininkus, amatininkus, ūkininkus, tame tarpe ir dar visai jaunus žmones ar garbingo amžiaus senolius? Ar žudyti žmones dėl jų tautinės priklausomybės-žydų kilmės žmones, kiek vėliau lenkus, rusus, romų kilmės asmenis?

Apie vieną iš tokių ,,didvyrių“- J.Noreiką-generolą Vėtrą neseniai pasirodė dar vienas straipsnis spaudoje ir interneto portaluose. Ši kartą žymaus kolaboranto veiklą analizuoja D.Ūdrys. Apie įvairius nacistinius veikėjus nemažai  straipsnių yra parengę, daug įdomios medžiagos surinkę ir P.Masilionis, A.Plūkis, M.Chersonskis, Ch. Bargmanas, A.Janyšius, B.Dilpšienė bei kai kurie kiti aktyvūs piliečiai. Savo romanuose nacistinius nusikaltimus ir skaudžius pokario laikus plačiai aprašo rašytojas R.Greičius. Aišku, greta matome ir kitus reiškinius-įvairiuose Europos kraštuose veikia bei savo teorijas skleidžia elitiniai neofašistai-tokie kaip Lietuvoje pagarsėjęs  blogeris ,,Zepelinus”. Keliama konkreti versija, kad po šiuo slapyvardžiu slepiasi aukšto rango valdininkas- įtakingas LR Ūkio ministerijos darbuotojas L.K. ir keli jo  kolegos, taip sakant elitiniai ,,neofašistai”-pastovūs antisemitizmo, rusofobijos bei kitokių ksenofobijos formų kurstytojai internete.

Lietuvoje vis plačiau svarstoma-gal jau laikas iki galo atskleisti istorinę tiesą?

Pastaruoju  metu mūsų krašte vis plačiau svarstoma-gal reikia konkrečiai išnagrinėti tam tikrus istorinius įvykius, išnagrinėti kai kurių taip vadinamų ,,tautos didvyrių” veiklą? Lapkričio mėnesį ši tema nagrinėta TV  laidoje ,,Savaitė”. Ir  įvairiuose interneto portaluose pasirodė tekstas apie J.Noreikos-generolo Vėtros vaidmenį daugelio taikių žmonių žydynėse 1941metais-,, Ką apie J.Noreiką-generolą Vėtrą sako LAT ir Štuthofo koclagerio dokumentai?”. Straipsnyje minima grupė LR piliečių-kurie kreipėsi į Prezidentūrą su pasiūlymu panaikinti dar pries daugelį metų priimtą sprendimą apdovanoti J.Noreiką Vyčio Kryžiaus I-ojo laipsnio ordinu- po tokiu raštu pasirašė S.Kanovičius, J.Žilinskas ir dar visa eilė intelektualų. Straipsnyje minimi ir antifašistai E.Balčiūnas, G.Grabauskas.  Štai citata iš straipsnio: ,,Vienas iš Socialistinio Liaudies fronto ir ,,Pasaulis be nacizmo” aktyvistų  Giedrius Grabauskas spalio mėnesį rašė-,,Lietuva vėl atsidūrė  svarbioje kryžkelėje.  Turime apsispresti: ar garbinti nacistinius nusikaltėlius-visus tuos ,,vėtras”, ,,velnius”, ,,vampyrus”, ,,vaidevučius”  ir panašius personažus? Ar  pagerbti tikrus didvyrius-darbo žmonių teises ginusius bei pries fašizmą kovojusius L.Girą, A.Venclovą,  J.Vitą, I.Dembą, D.Todesą, A.Bulotą, V.Montvilą, J.Garelį, K.Didžiulį, A.Šiaučiūnaitę, I.Meskupą, J.Baltušį ir kitus patriotus?”.(G.Grabauskas. ,,Nacistinių nusikaltėlių kultas Lietuvoje”. 2015-10-13.  ,,Laisvas laikraštis”.)

O istorinė tiesą tokia-taip, tarybiniu laikotarpiu yra buvę ir represijų, ir įvairių žmogaus teisų pažeidimų. Tais laikais buvo visko-ir nepagristų persekiojimų, ir tiesiog pasipelnymų asmeniniais tikslais. Bet pažvelkime ir į kitą medalio pusę-dabar elito garbinamo Smetonos režimo valdymo laikais konclageriuose buvo atsidūrę daug valdžiai neparankių žmonių-tame tarpe ir vienas iš krikščionių demokratų lyderių P. Dovydaitis, ka kurie įtakingi liaudininkų veikėjai. Jau greitai-šių metų gruodžio 27 dieną sueis 89-eri metai nuo keturių komunarų-K.Požėlos, K.Giedrio , J.Greifenbergerio, R.Čarno sušaudymo. Jie buvo sušaudyti po 1926 metų gruodžio mėnesį įvykdyto karinio perversmo, net ir normalaus teismo nebuvo, teisė juos keli kariškiai, teismas tebuvo farsas, nebuvo net advokatų. Vėliau  buvo nužudyti V.Maurušaitis ir kiti Suvalkijos valstiečių streiko orgaanizatoriai-vieni sušaudyti IX forte, kiti nunuodyti Aleksote įrengtoje dujų kameroje. Tais laikais kalėjimuose nuo sunkių kalinimo sąlygų susirgo ir mirė J.Garelis, B.Grigas, K.Krastinaitė bei dar visa eilė LKP narių ir kairiujų aktyvistų. 1938metais Kaune tiesiog gatvėje nužudyta A.Šiaučiūnaitė-aktyvi komjaunuolė ir profsajungų aktyvistė. Tad gal jau nereikia sekti pasakų apie ,,gerąjį” Smetonos režimą?

Neofašistų klestėjimo metas

Lietuvoje egzistuoja visa eilė neofašistinių organizacijų- tai ,,Žalio Velnio brolija”, taip vadinama ,,vanagų”grupuotė,  ,,Autonominis pasipriešinimas”,  ,,Zepelinus”( šiuo pseudonimu prisidengia konkreti  elitinių neofašistų grupė) ir kiti neofašistų klanai. Tokie klanai turi savo interneto portalus, savo puslapius socialiniuose tinkluose. Štai ,,Facebook” tinkle yra puslapis  ,,Žalio velnio takais”(tai nuožmaus nacistinio nusikaltėlio J.Misiūno-Žalio Velnio pasekėjų puslapis) ir dar daug kitų neofašistų propagandinių puslapių. Ir dar įdomus faktas- Lietuvos kariuomenėje tarnauja konkretūs neofašistai, žinomos jų pavardės-tai Rygertas, Poškus, Nedzinskas ir dar visa grupė jų bendražygių.  Jei neofašistai pageidaujami Lietuvos kariuomenėje, tai panašu, kad galime daryti išvadą-mūsų šalyje yra sudarytos visos sąlygos neofašistų klestėjimui?

Gal tada reikia tylėti, nuleisti galvas ? Arba iškeliauti i Vakarus, kaip jau padarė daugelis skurdo plitimu ir korupcija nusivylusių tautiečių? Tačiau aktyvūs piliečiai turi savo nuomonę, ir ją atvirai reiškia. Šiaulietė  visuomenininkė B.Dilpšienė  ,,Laisvame laikraštyje“ ir socialiniuose tinkluose publikuotame  straipsnyje ,,Tautos verdiktas“ teigia : ,,Gavau dar vieną skambutį, tai prašė tautiečiai padėkoti tokiems drąsiems žmonėms, kurie nebijo kratų, kalėjimų ir telkia žmones suprasti, kas atsitiko Lietuvoje, kas kaltas ir ką daryti toliau. Nevenkite šių žmonių- tai Giedrius Grabauskas, Žadeikiai ir kiti, jie netrokšta valdžios kėdžių, jie nori užtikrinto darbo, atgaivinti pramonę ir į aukštumas iškelti darbo žmogų, kaip ir buvo socialistinėje valstybėje”.  Svarbus pastebėjimas-dabarties Lietuvoje tikrai reikia gerų sąlygų darbo žmonių kasdieniam gyvenimui užtikrinti. Reikia būtent darbo žmonių pilietinių teisių užtikrinimo, bet Lietuvoje regime tokius reiškinius kaip kreivų veidrodžių karalystėje-darbo žmonės ujami ir žeminami, tuo tarpu neofašistai klesti ir dar dažnai drįsta pulti bei  žeminti jiems neįtikusius piliečius.

Antifašistai pasisako už taiką ir istorinę tiesą

Apžvelgdamas kelerius antifašistinės veiklos metus, pamenu jau mirusius kolegas-A.Bosą, I.Krinickį, Ž.Šumskį. Tai buvo tikri kovotojai, ryžtingi ir drąsūs žmonės. Lietuvoje reikia istorinės tiesos, reikia darnos. Nesiekiame aklo keršto, tiesiog siekiame tiesos atskleidimo. Poetas antifašistas A.Bosas vieną iš savo eilėraščių paskyrė Bačkonių girininko Mykolo Šimelio(1889-1945) atminimui. Šis drąsus pilietis per Antrajį pasaulinį karą savo namuose ir miške sėkmingai slapstė keturiolika iš Kauno geto pabėgusių žmonių.  Eilėraštis ,,Aš šile”-,,Nuo budelių išslapstęs kelis-jau mirčiai pasmerktų,  į mylimą Bačkonių šilą po karo vieną rytą išeinu. Aš ir dabar gimtam šile, tik nieks manes lig šiol nerado…Žmona, vaikučiai neišvydo. Miškiniai uzkasė mane,-nes aršiai nekentė jie žydų… “Paskutinis A.Boso poezijos knygos ,,Iš ten sugrįžtantiems” eilėraštis ,,Geros nuojautos” baigiasi taip :,, Į tiesą ir šviesą mes tiesiame ranką. Pąsamonėj balsas: jau blogio pakanka…Pažvelkim į dangų. Ten paslaptys žėri. Atverkime sielas ir skleiskime gėrį…”

 

Giedrius Grabauskas

Henrikas Juodiška

Pilietinis proveržis

Pilietinis proveržis

Pirmasis žingsnis formuojant realų atsaką neo-fašistiniam globaliniam procesui – akivaizdus

Vladimiras Majakovskis savo eilėraštyje „Įsiklausykit“ akcentavo, jog „jeigu užsidega žvaigždės – reiškiąs – tai reikalinga kažkam?“ Kodėl gi neiškelti būtent neseniai prabėgusią pilietinę akciją Maskvoje ir visose Rusijos Federacijoje bei pasaulio miestuose į nagrinėjimo aktualų paviršių, kaip aštrią gilios diskusijos vertą temą – jog būtent šis „Nemirtingo pulko“ paradas užguožė netgi patį karinės technikos pasirodymą, ruoštą 70 metų Pergalės progai, kuris vyko tą pačią dieną Maskvoje.

raudonas projektas

Jeigu žmonės išeina į gatves gegužės 9 dieną, laikydami savo didvyrių protėvių portretus, kurie nugalėjo hitlerinę pabaisą – reiškiąs jiems tai svarbu ir aktualu. Juk šito neįmanoma ginčyti ?

Svarbu pažymėti, jog negalima teigti, jog vien išėjimas į gatves su šiais giminių šventais portretais, garantuoja kokį nors naują atgimimą, postūmį socialiniame gyvenime. Netgi negalime būti tikri, jog išėjusi visuomenė į gatves yra pasiruošusi mobilizuotis, būti valinga sunkiems išbandymams – ši eisena nėra to akivaizdus įrodymas, kaip ir negalim teigti, jog jų gretose nėra tokių žmonių. Aišku, yra.

Tiesiog turime suvokti, jog jeigu visiems šiems žmonėms neturint tam tikro vidinio postūmio, priežasties, motyvų išeiti į gatves atitinkamu bendru laiku ir diena – šios eisenos nebūtų. O jeigu išėjo – jiems to reikėjo. Kokiam gi lygmenyje toks poreikis ? Aišku, kiekvienas subjektyviai vertino tą poreikį. Bet tuo pačiu, tas poreikis buvo tokios vertės, jog privertė visas šias mases išeiti į gatves, įveikiant vidines baimes, kaip ir būdingą visuomenėje vyraujantį egoistinį atsiskyrimą. O kur gi gimusi drąsa pasidalinti savo šeimos prisiminimais, pasididžiavimu  – parodyti tai netgi masinei žiniasklaidai, visam pasauliui. Žmonės nugalėjo šių dienų būdingas socialines baimes, kaip galimus ‚pletkinius‘ banalius apkalbėjimus –  tikėtiną vėlesnį diskomfortą.

Jeigu motyvacija arba laipsnis tokios bendros išraiškos nėra didelis, o kiekviename asmenyje nesusikaupia pakankamai energijos valingam žingsniui stoti greta kitų – žmonės neišeis. O jeigu tai įvyko – reiškiąs pusei milijonų žmonių Maskvoje ir milijonams kituose miestuose to reikėjo ir buvo pasiektas reikiamas bendruomenės apjungiamasis laipsnis.

Todėl dabar galima konstatuoti, jog susiformuojant tokioms didžiulėms masėms, atsiranda realus pilietinis proveržis, kuris prie atitinkamų sąlygų pajėgus perkelti visuomenę į kitą būseną. Ar susikurs tos sąlygos ? Ar ilgam išliks ši kooperuojanti pilietinė energija visuomenėje ? Ar jis tiek galingas, kiek būtina? Į visą tai atsakys artimoji ateitis. Bet tai, jog galime kalbėti apie pilietinį proveržį – akivaizdu.

obama

Ką gi daugiau galim vadinti piliečiais, nei tuos, kurie išėjo į gatves 9 gegužės dieną, savotiškai atsakydami šiuolaikiniam globaliniam iššūkiui savo bendra eisena ? Nejaugi vadinsime piliečiais tuos, kurie matydami tai, slepiasi ir iš už kampo mėto replikas, bandydami visur įžvelgti valstybinės organizacijos pėdsakus ir jokiu būdu netikėti, jog visuomenė pati išėjo į gatves ? Juk tame ir esmė, jog pilietiškumas ir nesavanaudiškumas yra sinonimai šiuo atveju.

Ir tik pačios mandriausios visuomeninės parazitinės menkystos, kurių pilna ir Lietuvos žiniasklaidos erdvėje, atsižymėjusios tik neigiamai žmonių sąmonėse per ilgus metus savo tariamo darbo – galia įžvelgti visiems nusibodusias versijas apie tūkstančius autobusų, didžiules pinigines sumas, kurios išmokamos kiekvienam dalyviui ir kitkas. Paprastos gi menkystos, dar ne tiek degradavusios ir, galbūt jų laimei, jaunos – nedrįsta to giedoti, nes dar nėra tiek deformuotos, kiek patyrę seni vilkai 50-80 mečiai, neturintys nieko švento. Nes šios jaunos menkystos supranta, jog jais niekas nepatikės – o senoms patyrusios padugnėms toks suvokimas nėra aktualus, jų laikas prabėgo, bet smarvės paduoti privalo, nesirūpinant ar ji bus kiek nors efektyvi, ar kiek pakenks jų pačių reputacijai. Jaunos menkystos jau šiandien žino, jog gautųsi atvirkštinis efektas – ir žmonės gana paprastai suvoks kieno nurodymus jie vykdo, nes šventa gegužės 9 diena nediskutuotina.

Taigi, ką gi regėjome ? Matėm šimtus tūkstančių žmonių, įvairaus tikėjimo, tautybių, skirtingo amžiaus ir socialinio lygmens, apjungtus vienu noru – būti kartu šios šventos dienos metu. Galime ginčytis kiek šis noras galingas ir ilgalaikis ir link kur bus nukreiptas. Bet netgi pačiam minimaliame supratime – jeigu ir nieko neįvyks tolimesnio – šis įvykis nepraranda savo vertės.

Nepraranda savo – nesavanaudiškumo. O tai gebėjimo būti bendruomenės dalimi, vertinti ją, laikytis vienų vertybių ir t.t

Nepraranda savo didingo prasmingumo.

 Tai naujos dedamosios šio gyvenimo – ir pačio noro buvimas, ir nesavanaudiškumas bei prasmingumas. Ir būk dabar tu Rusijos priešu, būk užkietėjusiu liberastu opozicionieriumi – tau vis vien tek pripažinti esamą faktą, šią naujovę Rusijos Federacijos visuomenėje. Tau, priešui, teks dabar šokinėti nuo naujo starto, nuo naujos realybės, jeigu nori likti tikrovėje, atidirbti pinigus , o ne skraidyti sapnuose.

Ši neabejotina Rusijos Federacijos gyvenimo naujiena lygiai tiek pat reali, kaip ir trys jos dedamosios dalys: a) esama motyvacija išeiti gegužės 9 dieną į gatves, į akciją „Nemirtingas pulkas“; b) nesavanaudiškumas šios motyvacijos (niekas niekam nieko nemokėjo, o bet kuris, drįsęs viešai tai pareikšti gatvėse – gautų , paprasčiausiai, per snukį); c) prasmingumas šios motyvacijos, kuri gvildenama.

Žmonės išėjo į gatves ne tam, jog praleisti eilinę šventinę dieną. Tai buvo vienas, bendras pilnai kiekvieno apmąstytas ritualas. Galima sakyti, daugiau negu apmąstytas, nes jo poveikis iki šiol juntamas visame pasaulyje – ir nagrinėjamas pačiu aukščiausiu lygiu. Kaip ir poveikis patiems eisenos dalyviams – dvasiniam pakilime, tikėjimu rytojumi, savo galiomis bei didžiuotis protėviais, turinčiais tiesioginę įtaką šių dienų realybei. Ir šis ritualas buvo pirmasis per paskutinius kelis dešimtmečius.

Aišku, šiai eisenai Rusijos Federacijoje bei Maskvoje savo ruožtu buvo sudarytos visos palankios sąlygos. Jai parūpino nuo transporto švarias gatves. Žmonėms padėjo atspausdinti jų giminių portretus, gauti vėliavas. Kaip ir garantavo jiems saugumą, kurią jau ne taip lengvai sukurti esant dabartinėms procesams pasaulyje, ypatingai augant banderinio terorizmo lygiui gretimoje šalyje. O juk gatvėmis ėjo pusė milijono žmonių..

Bet sutikit, jeigu panašiai būtų sudarytos sąlygos prieš trejetą metų (įvykiai, kai liberastai žygiavo ir mitingavo ‚Bolotnoja aikšktė‘) – nebūtų nei tokio skaičiaus žmonių, nei tokio žmogiškojo pakilimo.

Prieš gegužės 9 dieną 2015 metus didžiulės masės ne vien Rusijos Federacijoje, o visame pasaulyje, pradėjo suvokti, jog iš jų norima atimti kažką labai brangaus . Be to, buvo suvokta, jog norima atimti labai vertingą dalį ir negalima atiduoti šios vertybės be kovos, be pasipriešinimo. Juk visiems buvo aiškiu pavyzdžiu įvykiai nacistinėje buvusioje Ukrainoje, kur atvirai buvo skelbiamos priemonės šiai vertybei sunaikinti.

Ankstesniame straipsnyje jau galėjo skaityti, jog Pergalės diena iki šiol lieka visoms post-tarybinėms šalims viena svarbiausių vertybių ir kitų šalių piliečiams, nors ir stengiamasi masinėje purvasklaidoje visaip nuvertinti šią vertybę. Arba netgi paversti į anti-vertybę, siekiant nustumti mases nuo šio švento simbolio. Juk pamenate, jog netgi laukiniais 90metais esama elitarinė grupė (beje, ypatingai antitarybinė, o tuo pačiu ir antiPergalinė) nedrįso atakuoti šios vertybės, kaip ir nedrįso puldinėti tuometinė jų valdoma informacinė purvasklaidos laukinė liberali dominantė. Aišku, nebuvo išvengta nežymių atakų, bet jas organizavo iš už nugaros pavienės menkystos, negalinčios ištverti nepaskleidus savosios smarvės viskam, kas skleidžia Galingą tarybinę energetiką. Diskreditavo.. Jie rašė, jog ir Pergalė buvo pasiekta pernelyg didele kaina, ir politinė vertė abejotina, nes laimėtojai tik sustiprino ‚nkvdišnikų valdžią‘ šalyje, ir elgėsi šie laimėtojai nelabai korektiškai, kaip tai rašydavo tarybiniai propagandistai, ir vokietaites prievartavo , ir su kitaminčiais susidorodavo ir gretimas šalis išlaisvindami, įvergindavo , ir ..ir…ir be galo daug visokio purvo buvo paskleista…

Ką jau ten tie laukiniai 90-tieji !  Visai neseniai , tokio paties parado metu, buvo girdima, kaip kai kurie kalbėjo, jog buvo laimėta nesiskaitant su Gulago siaubu ir kitais siaubingais įvykiais. Tiesa dabar, pirmą kartą, tokių kalbų jau nebebuvo gegužės 9 dieną 2015 metų (matyt Ukrainos įvykiai smarkiai paveikė tuos ‚kalbėtojus‘). Ir tai ženklu, kaip ir tas, jog RF Prezidentas Vladimir Putin atsisakė sulyginti Staliną su Hitleriu. Taip, pilnas atsisakymas nuo visokių ten atgailų kažkam, kas nuolatos lydėjo ankstesnes šventes. Bet netgi pačiais siaubingais laikais antitarybinio chaoso niekas nedrįso apsiriboti vien atgailomis ir atsisakyti nuo gardinimo Pergalės dienos, jog didvyrių, jų žygdarbių. Nes visi suvokdavo, jog nuvertinus Pergalės dieną, paverčiant ją nieku – šalis sugriūtų. Pradingtų paskutiniai tvirti mazgai, kuriais surišta dabartinė Rusijos Federacija su visomis viduje esančiomis tautomis ir post-tarybinėmis šalimis.

racas
purvasklaida lietuviška

Taip, visus šiuos metus Pergalės diena buvo dirbtinai išlaikoma paviršiuje, neleidžiant jai nuskęsti – gėda, kažkaip iškreiptai, bet laikė..

Šiais metais, pirmą kartą, dingo tas gėdos jausmas bei pusiau tikrumas šventime. Bet ir tai, jeigu ir dingtų ši gėdingumas, neatsirastų šiaip sau pilietinis pakilimas iš niekur. Vienos valdžios naujas stovis pats savaime niekaip neįtakotų pilietinio proceso.

Pakilimas, akivaizdu, atsirado dėka suvokimo, jog nugalėtas priešas gegužės 9 dieną 1945 metais – vėl pradėjo kvėpuoti, ir trokšta keršto..

Pakilimas sąlygotas dar ir tuo, jog šiam banderiniam nacistiniam priešui akivaizdžiai visapusiškai padeda Vakarai. Ir atsirado logiškas įtarimas, jog ir patys Vakarai virto atskira fašizmo atmaina, kažkokia modifikuota, bei labai nuodinga fašizmo versija.

Vienas dalykas, kai šis fašistinis recedyvas pasireikštų tik buvusios Ukrainos ribose, o kitas – kai pačios Jungtinės Valstijos virsto neo-nacizmo šaltiniu, ir joms paklusta europietiškos elitarinės grupuotės, nuolankiai vykdančios JAV komandas (ko vien verta Mistral laivų istorija su Prancūzija). Būtent šis globalus recedyvas tampa daug pavojingesniu pavoju visiems mums, negu tuometinis hitlerinis fašizmas , gimęs 1933 metais, turėjęs tik netiesioginių sąsajų su tuometiniais štatais (pramonės finansavimas, kreditai ir techninis aprūpinimas).

Ir, galiausiai, pakilimas sąlygotas dar ir tuo, jog Rusijos Federacija drįso atsakyti į renacifikacijos procesą – ir lokaliam banderiniam, ir globaliam neonacistiniam (amerikietiškajam).

Visuomenė netikėjo, jog valstybė žengs tuo keliu. Juk ne be reikalo mes visi abejojome šia valstybe apskritai stoti į pilietinės visuomenės interesų gynimą, o ne toliau globoti oligarchinio sindikato reikalus. Ar nepasiduos ši valstybė (Rusijos Federacija)? Ar neišsigąs? Ar neišsigąs šios šalies aukščiausieji vadovai, kai jiems bus pritaikytos įvairios sankcijos? Neišsigando..

Prie viso to, kas išdėstyta viršuje – prie akivaizdžių priežasčių, pagimdžiusių negirdėtą bei beprecedentinę sėkmę pilietinės akcijos, skirtos Pergalės dienai – reikia pridėti dar šis tą. Tai, ką pasakė žymus anglijos poetas Baironas: „Mirusiųjų sapnas nutrauktas, – ar galiu miegot?“ Daugelis pajuto, jog nebegali miegoti ir gyventi kaip anksčiau, o tai reiškia – jog reikia pabusti galutinai, nes brangiųjų mirusiųjų ramybė nutraukta, ir jau nebepadės ant jų kapų gėlių ramia siela. Praeitis grįžo į mūsų gyvenimą kartu su aštriu pergyvenimu dėl mirusiųjų ramybės – ši šventa metafizika patyrė alsuojančio neo-fašizmo kvėpavimą ir, dabar, kol nebus sunaikintas , neduos niekam ramybės.

Pilietinis proveržis pažadino žmones visame pasaulyje, stumiant juos ruoštis ateities pasipriešinimui savo šalyse. Ir mes turime vertinti šią realybę. Nes vienas dalykas, kai žmonės išeina Rusijos Federacijoje šio šventės metu, o kitas – kai tai daroma banderinėje irštvoje, kur rizikuojama gyvybėmis. Arba toje pačioje Pribaltikoje.

Taigi, pirmasis žingsnis žengtas ! Žingsnis suformuoti tinkamą atsaką globaliam neo-fašizmui.

Džiaukimės tuo !

Įsižiūrėkime į bruožus šio žingsnio, jo aspektus, gana nedrąsaus pirmojo žingsnio.

Suvokime, kiek mažas ir nedrąsus jis, lyginant su tuo, kas turės būti padaryti ateityje rengiant pilnavertį galingą pasipriešinimą ypač žiauriam priešui.

Ir , pasakius, jog tik einantis įveiks kelią, judam toliau.

Su Pergalės diena, Draugai !

1991 metais subyrėjo CCCP 1.0 projektas. Tarybinis projektas (jis gi – Raudonasis projektas) buvo diskredituotas dar anksčiau, taip vadinamos ‚perestroikos‘ laikais. Ir būtent pati subyrėjimą nulėmė šioji visapusiška diskreditacija – ji gi socialinis šokas, ji gi žiauri psichologinė-informacinė ataka, griaunanti pasaulėžiūros pamatus ir gyvenimo būdą. Vėliau , po subyrėjimo, prasidėjo taip gerai visiems žinomi ‚laukiniai devyniasdešimtieji..‘. Ir visas pasaulis pašaipiai stebėjo, kaip kankinasi visos post-tarybinės respublikos kartu su idiotine Rusija tuose traukuliuose, atsisakę nuo savo tarybinio identiteto, lygiagrečiai spjaudant į savo praeitį, istoriją, tarybinę metafiziką – visiškai nesuvokiant, jog tokiu keliu visi pasmerkti išnykimui.

Be to, verta įvertinti kaip tuo metu valstybę idiote (Rusija) buvo įvardijama ir vaizduojama holivudo filmuose. Didingi amerikos didvyriai, kartu su geranoriškai rusais (keistokai mylinčiais ameriką, ir visai panašūs į tuos pačius išnykusius amerikos indėnus), kovoja prieš rusų mafiją. Šie amerikietiški didvyriai atvykę į Rusiją, temato siaubingus vaizdus.. o siaube, o siaube… aplinkui viena blogis ir absoliutus chaosas. Ir tai aiškus požymis šios šalies priešmirtinės agonijos. Miršta ji , nelaimingoji.. O juk jai taip ir reikia!

Kaip gi nustėro visas pasaulis šiomis dienomis, matydamas, jog Rusija nemirus. Juk tiek buvo išreikšta ‚gailesčio‘ šiai šaliai idiotei su B.Jelcinu ir buvo pasiruošta toliau reikšti gailestį, bei siųsti humanitarinę pagalbą bulvių maišais, kad tik nelaimingi ir vargši rusai nemirtų nuo bado. Visi buvo pasiruošę gailėti jos .. Kaip vargšas Afrikos kolonijas.. Ir buvo pasiruošę nuolatos transliuoti Rusijos nelaimes per vakarų propagandines žiniasklaidas, rodydami lygiai tokius pačius afrikinius siužetus, kuriuose regime CNN, BBC kanaluose. Rodyti tas nelaimes ir tuo pačiu gerti skanią arbatą, atsikandant saldžios bulkutės.

Londonas 2015

Niekas nebuvo pasiruošęs tam, jog ji (Rusija) nenumirs. O ji ėmė ir nenumirė!

Kažkokiu keistu būdu ši šalis sugebėjo adaptuotis prie primesto kapitalizmo, nors ir laukinio, banditinio, oligarchinio… bet sugebėjo prisitaikyti. Su didžiulėmis netektimis socialiniame , dvasiniame, ekonominiame ir kitame rate. Nors ir iškreiptai, bet pradėjo funkcionuoti – egzistuoti.

Ši šalis nenuskendo toje pragariškoje pelkėje, į kurią buvo įstumta, įvesta esamų pseudo-komunistų karjeristų. Kurie visai būdais ‚perestroikos‘ laikais įtikinėjo, jog  toji pelkė – tai Rojus, tai europietiškas lygmuo, sustiprintas tarybiniu industriniu palikimu – vedantis visus žmones į šviesų rytojų. Tam panaudojant turimą žiniasklaidos aparatą, pateikiant visoms visuomenėms bealternatyvią ‚Naują Ameriką‘, ‚Naują Europą‘ – naują EUROPIETIŠKĄ/AMERIKIETIŠKA DEŠRĄ.

Aišku, viskas buvo melas, ir jokio net menkiausio atsinaujinimo neįvyko. Įvyko didžiulė deformacija visų elementų, kurie sudarė ( ir , beje, sudaro – ką parodė Pergalės tarptautinė diena) tarybinių žmonių identitetą.

Bet ši deformacija nesugebėjo galutinai sukelti tokius procesus, kurie sugebėtų visiems laikams pakeisti įgyta genetinį tarybinį (bei imperinį, atskiros Civilizacijos) kodą. Ir šiame deformuotame gyvenime Rusija išsaugojo savo identitetą.

londone

Ir šiandien Rusija stovi prieš mus naujame pavidale, kuriuo, aišku, dar pakankamai nesižavim – nes suprantame kiek daug darbo teks įdėti , norint ištaisyti visas deformacijas. Tačiau šis pavidalas yra gyvybingas bei keliantis siaubą ir pagarbą Vakaruose, o tai didžiulis laimėjimas ir tuo pačiu pokytis.

Rusija neturėjo šio lygmens pasiekti, nes tiek planų ir pastangų buvo įdėta, jog Rusija nuskęstų ‚jelcinizmo girtuoklystėje‘, būtų iš vidaus išėsta oligarchizmo. Bet to neįvyko, priešingai visioms amerikiečių viltingoms prognozėms.

londonui

Ir nenuskendo tik dėka to, jog sugebėjo laiku užsikabinti už kai kuo. Taigi, už kuo ?

Kiekvienam šių dienų stebėtojui šio rusiško stebuklo aišku, už kuo gi spėjo užsikabinti Rusija ir nepradingti velniško kapitalizmo pelkėje. Už Pergalės. Štai už kuo. Jai pavyko ja pasiremti ir devyniasdešimtaisiais, kai įvairūs rusofobai-antitarybininkai smaginosi griaunant šalį ir išraipydavo viską, kas buvo susiję su Pergale. Bet kažkokia stebuklinga, nematoma jėga, iš lėto ir stebėtinu principingumu bei pasipriešinimu, per tuos metus traukė paskui save šią šalį – ir šis iš pradžių silpnas judėjimas su laiku virto į super-vertybę , apjungiančią Viską ir Visą.

Taip, visi mes turime vieną vienintelę bendrą šventę – tai Pergalės diena. Ir, pirmiausiai, džiaukimės, jog turime ją, jog ji yra. Antra, turime ginti šios šventės vertingumą nuo visų, kurie bando šiomis dienomis visaip šaipytis ir koneveikti šią dieną – kaip jie tą darė ‚laukiniais devyniasdešimtaisiais‘ kartu su iškrypėliais liberastais. Trečia, suprasti kaip stipriai deformuotas mūsų tikras identitetas ir kiek šios deformacijos nulemia Pergalės dienos šventimą (juk ne visi lietuviai, latviai ar kitų post-tarybinių respublikų žmonės išeina į gatves, parodydami savo laisvės supratimą – darbo dar daug). Ir tuo pačiu būtina nepamiršti, kaip intensyviai iškreipiama Pergalės diena – keičiant jos datas, nugalėtojų sąrašus bei kitus aspektus – bandant iškreipti žmonių pasaulėžiūrą ir šioje didingoje šventėje.

Aišku, tas koneveikimas ir iškraipymas Pergalės dienos atnešė mažiau blogio, negu būtų visiškai uždrausta ir nebešvenčiama ši diena. Juk nesinorėtų, jog agonijos būsena (su visais tais pasišaipymais, iškraipymais) taptų letalia ir niekas daugiau nebeprisimintų šios Pergalės.

meilecccr

Kartu, mes ištaisysime visas deformacijas. Mes ištaisysime ir įneštus į visuomenę identiteto iškraipymus. Tai padaryti labai sudėtinga. Sudėtinga – bet nereiškia, jog neįmanoma. O kol kas visi mes regime, jog Rusija išgyveno, atgimus ir nustojo teisintis prieš visus menkaverčius subjektus. Galima teigti, jog išgyveno nustojus teisintis ir atvirkščiai – nustojus eiti Vakarų keliu (teisintis), atgimė (išgyveno), pasirinkus savo KELIĄ.

Mes džiaugiamės tuo. Ir jokie esami masiškoje purvasklaidoje iškraipymai istorijos, dabarties (ypač buvusios Ukrainos atvejis) pateikimo subtilybės neatims to DŽIAUGSMO dėl Rusijos atgimimo. Tegu pyksta priešai – o mes, kartu su visomis tarybinėmis respublikomis pagerbsime šlovingą tarybinės tautos žygdarbį, kuriuo buvo išgelbėtas visas pasaulis nuo fašizmo.

Su Pergalės diena ! Draugai !

sausio 13 1991