Kategorijos archyvas: Patikimi žmonės

Lietuvoje atsiranda drąsių ir kūrybiškų žmonių, žiniasklaidos vadinamų vandalais

Lietuvoje atsiranda drąsių ir kūrybiškų žmonių, žiniasklaidos vadinamų vandalais

nb: nuo manęs: sienų tepliotojai (grafiti) – tai neišsivystę mažamečiai dalbajuobai, kurie nesugeba iškreikšti nieko protingo – tik savo degradų kilmę

Jeigu daugelis mokėtų protauti ir daryti analizes, tai suprastų, jog bet kokie paminklai buvusiems ar esamiems vadovams – tai yra paprasčiausias grynas vergvaldystės įamžinimas. Ir tik neišsilavinę runkeliai gali teigti, jog karalius – tai istoriška asmenybė turinti didelę svarbą tautos raidoje.

Nėra taip, nes vergvaldžiai, naudodami smurtą prieš beginklius gyventojus, gyveno sočiai ir nerūpestigai, mokėdami arba suteikdami tam tikras sąlygas istorijos perrašytojams (falsifikatoriams).


Deja, internetas leidžia dabartiniu metu daug bendrauti ir atrasti tikrąją įvykių seką praeityje. Suprasti, jog istorinės figūros, kurias nuo mokyklos suolų buvo stengiamasi įpiršti paprastiems žmonėms į pasąmonę, tėra tik buvusių smurtaujančių grupių vadeivos – savo laiku apkrovusius gyventojus mokesčiais ir kitomis duoklėmis.

NB: Įdomu, jog tuos, kurie kiek mandresni , išvadina psichiniais ligoniais per žiniasklaidą ( parodyti diebilams runkeliams, jog savo nuomonės negalima turėti dėl istorijos). Kas keista netgi apie pasaulinius sąmokslus kalbančius žmones lygiai taip pat priskiria tai kategorijai.

Reklama

Pagalvojus – alkoholį tikrai vartoja natūralai dalbajuobai, o mąstantys ir save ir kitus gerbiantys – netingi ir pieną pareklamuoti

Pagalvojus – alkoholį tikrai vartoja natūralai dalbajuobai, o mąstantys ir save ir kitus gerbiantys – netingi ir pieną pareklamuoti

Ir iš tikrųjų, pamąsčiau – nu negerbiu tų išgeriančių žmonių, tiesiog laikau juos mėsos gabalais kol jie vartoja alkoholį, nes naudos jokios iš jų – nei sau patiems, nei kitiems. Tiesa, šiandien penktadienis – dalbajuobai galės smagintis atskleidę gyvulišką prigimtį.


Nu, kiekvieno teisė rinktis – arba vergauti arba laisvai gyventi (deja, alkoholi vartojimas nėra laisvas žmogaus pasirinkimas). O šiam vakarui dalbajuobams (runkuliams) skirta nuotrauka, kurioje Rusijos Federacijojs prezidentai (vieninteliai pasaulyje visų tautų gerbiami žmonės) prieš žiniasklaidos kamerų reklamuoja pieną, o ne dalbajuobų taip mėgstamą alkoholį (bet kokioje formoje – vynas, šampanas, alus ar degtinė, ar dar kas nors kitkas).

Ir beje,  geriausia patikrinti ar žmogus yra dalbjuobas – jam pasiūlyti išgert.

Daug permetu akimis tinklaraščių, bet retas orginalumu traukia: netiesa.lt

Daug permetu akimis tinklaraščių, bet retas orginalumu traukia: netiesa.lt

Tarkim, daug egzistuoja blogų, kuriuose žmonės stengiasi dalintis mintimis arba asmeniniais pergyvenimais, tačiau retas jų aprėpia platesnę erdvę negu keturios buto sienos ir siauro draugų rato įtaka. Tai suprantama, nes BLOGUS šiuo metu pildo gana jaunesnio amžiaus žmonės, todėl jiems ir netenka suvokti gyvenimo plačiau negu mato akys ir lygiagrečiai suvokia sąmonė.

netiesa.lt – įdomi tuo, jog žmogus gana operatyviai susitvarko su informcine baze (įvairiais žinių šaltiniais) ir išreiškia savo poziciją tais klausimais. Analizė labai tiksli ir verta perskaityti tolimesniam savarankiškam apdorojimui (suprasti ką perteikia žmogus tuo turiniu).

NB: Nu nėra tiek daug tinklalraščių, kuriose verta aukoti savo laiką. Tai vienetai, kurių pagrindu turi atsirasti panašūs. Tai žmonės, kurie jeigu ir darys klaidas, jie pasitaisys ir vis vien atsistos ant teisingo gyvenimo kelio.

Pasižiūriu į įvairius politologus, politikus, ekonomistus ir kitus gyvenimo personažus – bet tai tuštuma, lyg tuščias kibiras, kuriam lemta gulėti gatvės tolimiausiam kampe iki koks pagrandukas nenuspirs tolėliau, išgaudamas gana bjaurauką garsą.

Patinka atrasti, jog smegenų nuplauti visai visuomenei nepavyksta ir stipresni iškyla virtualioje erdvėje į paviršių. Lygiai tokia pati situacija nutiko su Drąsiumi Kedžiu, kai asmeninis gyvenimiškas tvirtas nusistatymas ir kovojimas dėl to, atvėrė daugeliui kiek kitokį gyvenimo supratimą. Gaila, jog teko  nebėra to žmogaus, bet jis liks ilgam.

nuoroda: netiesa.lt

Juozas IVANAUSKAS: Gyvenimo prasmė ( verta perskaityti ir susimąstyti – skirti 5 minutes savo laiko )

Juozas IVANAUSKAS: Gyvenimo prasmė ( verta perskaityti ir susimąstyti – skirti 5 minutes savo laiko )

Šeštadienio esė

Gyvename tik vieną gyvenimą…

Juozas IVANAUSKAS

J.IVANAUSKAS

Mes negalime palikti savo šalies, kol teisėsauga yra tokioje apgailėtinoje, tiesiog tragiškoje padėtyje. Aš manau, kad žmogus gimsta ne tam, kad bijotų, kiekvienas pilietis už teisybę privalo kovoti!.. Lygiai taip pat ir su ta korupcija, nepasotinamu pinigų troškimu. Tegul kiekvienas žmogus susimąsto apie tai, kad jis gyvena tik vieną gyvenimą, niekas iš mūsų negyvens nei dviejų, nei trijų kartų!.. Manau, nei tie dideli turtai mums reikalingi, nei ta baisi valdžia yra reikalinga žmogui. –   Teisėja Neringa VENCKIENĖ

Kaitrios vasaros dienos, kokios ilgos ir varginančios jos bebūtų, nesibaigiančių rūpesčių, minčių, polėkių versmėje pašėlusiu  tempu garma praeitin, nepastebimai keičia viena kitą, kol ties kažkuriuo posūkiu stabtelėjus trumpam atokvėpiui, lyg perkūnas iš giedro dangaus, intuityviai šmėsteli nuojauta, kad pasirinkta kelio kryptis, kasdienių norų tenkinimas, turto troškimas bei siekiamas tikslas nenumaldomai trumpina kiekvienam iš mūsų skirto, ilgesnio ar trumpesnio laiko atkarpą, ir kažkurią, niekam iš anksto nežinomą akimirką X, kertant finišo tiesiąją, mus pasitinka Amžinybė!..

Šiame informacinių technologijų, internetinės žiniasklaidos, modernių komunikacijų amžiuje, kaip bebūtų keista, dažniausiai pristingame laiko gan paprastiems, šiltiems žmogiškiems tarpusavio santykiams, artimųjų atjautai, įsiklausymui vienam į kitą ir, galbūt, kažkur giliai širdies kertelėje užspaustiems, bene patiems svarbiausiems, esminiams dalykams, kurie, faktiškai, ir apsprendžia kiekvieno mirtingojo individo egzistencijos prasmę.

Turbūt net neverta klausti – kam visa tai? Kodėl ir kur taip beatodairiškai skubame, deginame, eikvojame save, net nesusimąstydami apie tai, kad bet kuris eilinis posūkis mums gali būti paskutinis?.. Juolab, kad panašaus pobūdžio klausimai kažin ar gali apsaugoti mus nuo fatališkos baigties, kuriai esame, tarytum, „užprogramuoti“. Tokių pavyzdžių, įspėjamųjų kelio ženklų, begalės klaidžiuose lemties vingiuose. Matyt, labai panašiai nutiko ir amžiną atilsį Drąsiui KEDŽIUI, regis, norėjusiam visai nedaug – apsaugoti nuo pedofilų savo dukrelę, neleisti biologinei motinai Laimutei STANKŪNAITEI pasipelnyti, paverčiant mažametį vaiką pedofilų klano orgijoms paklausia preke. Ištisus metus Drąsius KEDYS beviltiškai siuntė SOS signalus, mindė teisėsaugos institucijų slenksčius, desperatiškai ieškojo Lietuvoje teisybės, teisingumo, tačiau net pačių artimiausių žmonių palaikymas, sesers teisėjos Neringos ir jos vyro advokato Aido VENCKAUS teikiama teisinė pagalba, deja, neapsaugojo Drąsiaus nuo tragiškos lemties gniaužtų!..

Kuomet atletiško sudėjimo vyras, pačiame jėgų žydėjime, tamsos demonų pakirstas, atgula amžinam poilsiui Lietuvos žemelėje, ar tik ne nužudytojo vėlė klausia likusių gyvųjų„Kiek tavyje Drąsiaus?..“.

Nekaltai pralietas kraujas šaukiasi tiesos ir teisingumo, o suaktyvėjusi visuomenės dalis, tęsdama pradėtą kovą, ko gero, net nesusimasto apie tai, kad  spontaniškai užgimęs pilietinis visuomeninis judėjimas – „Drąsiaus kelias“ – šio kelio pradininkui, kaip žinia, tebuvo mirties kelias!.. Bet argi tai svarbu tiems pasišventėliams, kuriems teisybės, tiesos, teisingumo siekis atrodo daug svarbesnis dalykas, negu prėska, miesčioniškai prisitaikėliška, vergiškai nuolanki buitis, kurioje nėra nei pasiaukojančios meilės, nei atsakomybės už tą vienintelį, negalinti apsiginti mažą vaikelį, kurį išdrįso nuskriausti, išniekinti ūsuotų pedofilų gauja?..

Be abejo, norėtųsi tikėti, jog tie pasišventėliai, pasiryžę žengti Drąsiaus keliu, aiškiai suvokia – gyvename tik vieną gyvenimą ir todėl nevalia jo eikvoti menkaverčiams, antraeiliams dalykams, tarkim, vien tiktai kūniškų geidulių tenkinimui, užmirštant aukštesniąją dvasingojo homo sapiens paskirtį.

Tačiau yra taip, kaip yra. Gyvenant kreivųjų veidrodžių, totalaus melo šalyje, kurią valdo korupcijos viruso pažeista, išpuvusi valdžios viršūnė, net patys kilniausi, nesavanaudiški pavienių žmonių ar  visuomeninių sambūrių ketinimai bei siekiai, metodiškai slopinami savanaudiškos, parazituojančios valdininkų armijos, „valstybininkų“ klano, dažniausiai atsimuša, lyg žirniai į sieną. Neretai tenka nusivilti net ir tada, kai to mažiausiai tikiesi!.. Visa, kas su mumis benutiktų, susilieja į vientisą, negrįžtančio laiko upės tėkmę, praryjančią vienus žmogiškuosius pavidalus, iškeliančią kitus. Štai taip sukasi BŪTIES RATAS, vienus keliantis į svaigias aukštumas, kitus bloškiantis žemyn, į pragaro gelmes, nežiūrint, kas ko nusipelnė ar yra vertas.

Bet aš dar esu, kol kas dar esu, su… Manoji būtis ligi kraštų pripildyta tiek esamų, tiek ir būsimų darbų bei įvykių nuojautos. Ta būtis tebeskamba, ji gaudžia, it bažnyčios varpas. Tuo pat metu, parimus dvasioje, sąmonė fiksuoja šį virpantį gamtos peizažą, šviesos palytėtą, dvelkiantį amžinybe laiko kaitoje. Mieli žmonių veidai kažkur nutolsta, įsiklausau į tylą vienumoje. Būties pilnatis, lyg paparčio žiedas, skleidžiasi kerinčiu, svaigiu aromatu, nepakartojamu grožiu. Tie akimirksnio stabtelėjimai, pastebėjimai, pagyvina vidinį procesą manyje, koreguoja elgseną, išorinį vyksmą, besireiškiantį tam tikru laiku, tam tikromis aplinkybėmis.

Vis dar esantis, palengva išeinantis. Kiekviena brandi diena – dar vienas laiptelis nebūtin. Ne tiek jau daug žmonių, kuriems iš tiesų esu reikalingas toks, koks esu, kurie atmena, galvoja, laukia manęs… Nėra kur skubėti, kai būties pilnatis beldžiasi širdin. Aiškiai suvokiu, jog visa tai ir yra mano gyvenimas. Nebus duota kito laiko gyventi, o tie darbai, tos mintys kelyje, didžia dalimi, apsprendžia gyvenimo prasmę.

Kai pavargstu nuo veidmainiškos valdančiųjų politikos ir melo, apsidairau aplinkui. Mane supanti pilnatis iš ties žavi, nepakartojama – Šventosios upės vingis, naujai atgimęs namų židinys senoje rąstų troboje, artimųjų klegesys ir meilė, mylima moteris, auginanti sūnų Gabrielių. Ko daugiau bereikia?.. Regis, Dievo malonė, srūvanti iš dangaus aukštybių, patikimai saugo nedidelį žemės lopinėlį, kurį vis dar liečiu basomis kojomis, išmindamas takelius žalioje pievoje. Į šį rojaus kampelį retkarčiais užklysta giminingų sielų klegesys, brangių artimųjų keliai bei takeliai. Čia tebeskamba gregorietiški choralai „Ave Maria gracia plena!…” ir padėta ant seno ąžuolinio stalo tebekvepia skalsi ruginė duona. Dūžtančios laiko akimirkos nusitęsia į begalybę…

Dar viena rami naktis, mėnesiena, pilnaties godos bei svajos gyvenimo kelyje – sunku tai apsakyti. Tai paslaptis, kurią nešuos savyje šią trapią būties akimirką. O kiek ten žavių, pakilių, šventiškų akimirkų talpina keleivio, paklydusio žvaigždėtoj naktyje siela!… Kas bepaklaus: žmogau, apie ką mąstai? Ką jauti savo vienumoje?… Ačiū Dievui, turiu kam patikėti šios pilnaties svajas ir godas. Įsiklausau į nakties tylą, o nakties tyla išgirsta mane. Ji godžiai sugeria viską, nuramina įaudrintą sielą, užglosto širdį, kviečia poilsiui.

Gera nakties tyloje „prikelti iš numirusių“ kokį nors antikos laikų mąstytoją, tarkim, Romos imperatorių Marką Aurelijų, ir atpažinti jame stebėtinai artimos, giminingos sielos virpesius: „Kokia maža neišmatuojamo ir begalinio laiko dalis skirta kiekvienam iš mūsų. Kaip greitai ji išnyksta amžinybėje! O kokia nedidelė visumos esmės dalis! Kokiame mažyčiame žemės lopinėlyje tu šliaužioji! Turėdamas visa tai galvoje, nelaikyk svarbiu nieko kita, išskyrus būtinumą daryti tai, kas atitinka tavo prigimtį ir susitaikyti su tuo, ką teikia visumos prigimtis… Kas gi pagaliau lieka daryti, jeigu ne mėgautis gyvenimu, dedant vieną gerą darbą prie kito, kad neliktų tarp jų nė mažiausio tarpelio?… Dievo įkvėptasis yra tas, kuris eina Dievo nurodytu keliu ir elgiasi pagal Jo valią.“.

Šios akimirkos jėga, pulsuojanti mano širdies tvinksniais, susilieja su išminties galia, išspinduliuotą žymaus mąstytojo prieš kelis tūkstančius metų. Kitame laike, visai kitoje erdvėje, kažkas kažkada svajojo, mąstė vis apie tą patį, vis apie tas pačias trapios žmogiškos būties dvasine vertybes!..

Jauki ramuma, žvelgiant į lėtai baigiančią degti žvakę ant darbo stalo. Žvakės liepsna, simbolizuojanti šios akimirkos jėgą bei trukmę. Netramdoma ugnies jėga akimirksniu gali paversti pelenais visa, kas man taip brangu ir saugotina. Akimirkos jėga mažytėje žvakės liepsnelėje – ji nušviečia mano tolimesnį kelią. Kur link?… „Aš einu keliu, kurį skyrė prigimtis, kol krisiu amžinam poilsiui ir iškvėpsiu savo kvapą į tai, iš kur jį kasdien įkvėpdavau; krisiu ant žemės, iš kurios mano tėvas gavo gyvybės sėklą, motina – kraują, o žindyvė – pieną; ant žemės, kuri tiek metų kasdien maitino ir girdė mane, kurią mindau, kuri mane nešioja ir kuria visokiausiais būdais naudojuosi,“ – toliau dėsto savo mintis  Markas Aurelijus. Ko gero, pakanka vien tai žinoti, nuolat jaučiant gyvą jungtį su žeme, kad šios akimirkos jėga bet kuriuo būties momentu būtų palanki nerimstančiai žmogaus sielai pasiekti žvaigždes.

Matyt, taip jau surėdytas kiekvieno mirtingojo kelias, kad akimirksnio palaimą keičia nusivylimo nuotaikos. Jos lyg tos įkyrios musės, sunku nuo jų pabėgti. Juolab, kad daugeliui ir bėgti nėra nei kur, nei už ką. Regis, lyg ne mes patys būtume dėl to kalti, o kažkas kitas. Tas „kažkas kitas“ uždėjo mums ant pečių nepakeliamai sunkią naštą. Tempiame ją, kas kaip išgali, vargstame metai po metų, o tiems vargams ir galo nematyti. Kai kurie iš nevilties prasigeria, pykstasi, žudosi…

Gyvenimas tęsiasi, be gailesčio nustumdamas į šalikelę visus užguituosius, kažkaip užstrigusius vakar dienoje, be naudos, inertiškai tūpčiojančius, trypčiojančius vis toje pat vietoje.

Praeitis, dabartis, ateitis – trys vieno gyvenimo laiko dimensijos, tampriai tarpusavyje susijusios, viena kitą sąlygojančios. Harmoninga kaita ugdo dvasią, leidžia patirti pilnaties brandą. Tai nėra lengva. Arba praeitis stelbia dabartį, ar tai bauginanti ateities nežinomybė verčia susigūžti. Nesunku pasimesti kažkuriame kelio vingyje, suklupti, palūžti. Žmogus pradeda abejoti, svarsto be naudos ir nežino, kaip išsaugoti darnų savo gyvenimo laiko tęstinumą? Kaip išvengti vakar dienos klaidų, nuoskaudų šešėlio kartėlio, vaiduokliškai atgyjančio dabartyje – prisiminimuose, sapnuose, nuojautose?..

Galų gale, kaip atleisti kitam, kaip nuplauti savo kaltes dėl veltui prarasto laiko, sudužusių vilčių, prastai nugyvento gyvenimo? Be abejo, labai skaudu, vieną dieną atsibudus, suvokti visą savosios būties skurdumą, apmaudžiai jaučiant potencialias galimybes savo širdyje bei dvasioje, kurios paliko nerealizuotos, neišsipildžiusios, iššvaistytos pavėjui. Kas kaltas dėl to, jog tas vienintelis, nepakartojamas gyvenimas daug kam atrodo nėra visavertis? Ar tai kažkokia nelemta išorinių aplinkybių samplaika? O gal pavydus kaimynas mano laimę „nužiūrėjo“?.. Matyt, bus taip: dėl prastai susiklosčiusio gyvenimėlio mes neturėtume kaltinti kažko kito, tiktai patys save.

Ir, pagaliau, kas gi yra tas visavertis gyvenimas? Vieniems, tai gan apčiuopiama materiali sąvoka: gyventi, kaupiant turtus, didinant santaupas, siekti karjeros, prabangos. Kiti, visavertį gyvenimą patiria siekdami išsilavinimo, pažinimo, brandžioje, pasiaukojančioje meilėje ir dvasingumo ugdyme.

Atokioje Paberžės bažnytėlėje kažkada pamokslavęs Tėvas Stanislovas paliko mums neblėstančios išminties krislą: „Apie dvasingumą kalba, jo reikšmę asmeniniam ir visuomeniniam gyvenimui pripažįsta visi, o mes, dvasininkai, amžių amžiais tvirtiname,  kad dvasingumo primatas būtinas. Susirūpinimas dėl jo privalo užimti pirmaujančią vietą nuolatinėse mūsų rūpesčių lygtyse. Juk pasakyta: „Visų pirma ieškokit Dievo karalystės, o visa kita bus jums pridėta“… Budizmas, o gal ir induizmas, regimybės sferą vadina nerealia, o mes šio termino nevartojame. Mes mylime, mes kuriame ir globojame visa, kas realu, tačiau teigiame, kad dvasiniai rūpesčiai yra aktualesni. Na, ar nesutinki su šiais Kristaus žodžiais: „Ką padės žmogui, jei jis ir visą pasaulį laimėtų, o savo sieloje kęstų nuostolį…“. Gyvenimo varomoji jėga – dvasinė. Dvasios ramybė, gyvenimo entuziazmas, veiklos troškulys – tai tik išlaiko mus nesuglebusius. O, argi ne tokie mes norime būti?…“

Dažnai ilgimės, trokštame kažko, ko nėra ir būti negali, tačiau nematom, nepastebim to, kas čia pat, šalia mūsų. Visavertis gyvenimas visada su manimi, manyje. Tėvo Stanislovo pamokslų knygoje „Apie meilę ir tarnystę“ yra ir tokie žodžiai, kuriais norėčiau baigti vidurvasario apmąstymus apie vienintelį, nepakartojamą žmogaus gyvenimą : „Mes skrupulingai skaičiuojame savo metus, savo raukšles, bet kartais visai nepastebime dienų. Tuo tarpu keturiskart per dieną Kūrėjas siunčia sveikinimus, atverčia keturis gamtos kalendoriaus lapus: ryto, vakaro, dienos, nakties. Bet ar pažvelgiame į žvaigždėtą nakties dangų? Ar daug saulėtekių esame pasitikę? O vakarai?… Televizoriaus ekranas užstoja saulėlydžius… bet reikia atverti širdį, kad gražusis pasaulis įeitų į tave, kad tu pasijustum atsakingąja jo dalimi, kad jo didybė padarytų tave didesnį, stipresnį.“

originalas