Kategorijos archyvas: Filosofija

Ką skaitau paskutiniu metu (o gal nuolatos)

Ką skaitau paskutiniu metu ( pasidalinsiu mėgstamu kūriniu )

Turiu nuostabią knygutę nuolatos su savimi , pavadinimu “Grynojo proto kritika“, išleista 1996 metais lietuvių kalba. Vertinimą darė gana gudrus vyrukas – Romanas Plečkaitis (kuriuo jau realiai nebėra tarp gyvųjų.. bet toliau gyvena). Skaitau ir nenusibosta, nes ir bet koks mokymo vadovėlis, tai savotiškas labai ilgas mokymo kursas, kuriuo nei per metus, nei per dvejus pereiti nėra įmanoma.

Eilinė ištrauka(pvz): “..Kad logika šiuo tikru keliu ėjo nuo seniausių laikų, matyti iš to, jog nuo Aristotelio laikų jai neteko žengti nė žingsnio atgal, jei nenorima pataisymais laikyti kai kurių nereikalingų subtilybių pašalinimo, arba aiškesnio išdėstytos medžiagos apibrėžtumo, kuris veikiau susijęs su mokslo elegancija negu su jo tikrumu..“

Vat, skaitant iš naujo, mėnuo laiko.. sustojęs ties 37 puslapiu (iš maždaug 600)… Bet turbūt vėl teks grįžti dešimčia atgal, kartoti ir prisiminti..

NB: O įdomiausia, beskaitant analizuoti, kaip žmonės  supranta tam tikras vietas knygoje, kurių pilna kiekviename puslapyje..

Kartais šypsaus internete rasdamas įvairių žmonių komentarus dėl šios knygos turinio, jų tarpusavio paviršutiniškus ginčus, sueinančius ties bendro apibendrinimo, jog jokios naudos joje nėra ir tai elementari beletristika – kas man primena studentavimo laikus, kurių metu daugeliui bet koks kiek sudėtingesnis dalykas virsdavo “bereikalingu“ komplikuotu laiko švaistymu. Tas ir čia..

Pastoviai susimąstau, kiek iš tikrųjų žmonių yra skaitę šią knygą.. du ar trys.. ar keturi… toje Lietuvoje..

Pagalvoju, šios knygos man pakaks dar ateinantiems dvidešimčia metų..

Kodėl geriau nupiešti ir reziumuoti trumpu tekstu esančias mintis

Kodėl geriau nupiešti ir reziumuoti trumpu tekstu esančias mintis

Bet kokią informaciją dažniausiai lydi ir žmogaus savaiminis vaizduotės mechanizmas, padedantis labiau įsisavinti gaunamas žinias  – o realybėje vaizduotę atstoja praktiniai įgūdžiai, leidžiantys ilgam laikui suformuoti reikalingus bruožus.

NB: Jeigu kalbėti apie visuomeninio žmogaus formavimo ypatybes – praktikoje naudojami smulkūs ir tikslūs agitaciniai šūkiai bei stengiamasi pritraukti žmones į demonstracijas, įvairias masines akcijas. Ir daugelis subjektų(žmonių) tuo metu netgi nežino kokia tematika rengiami tie masiniai susibūrimai, pasikliaudami ankstesne patirtimi būti tarp įprastų transparantų. Tačiau tai ilgalaikis procesas ir netinkantis dabartiniam informaciniam karui, reikalaujančiam skubios adaptacijos prie naujo informacinio srauto, įvertinant žmonių vystymosi (įsisavinimo) greitį. Delsti negalima.

Taigi, nematau prasmės apkrauti skaitytojų ilgais tekstais, nes žmogaus sąmonė sugeba puikiai savarankiškai  ir teisingai apdoroti iš šalies gautus signalus. Aišku, jeigu asmenys nėra alkoholinėje būsenoje ( tendencingai trinantys savo atmintį ), nors tokie kažin ar besilanko čia.

Kuo man patinka toks grafinis-tekstinis žaidimas, tai tuo, jog išreikšdamas vieną mintį , daugelis supranta kiek kitaip ją – išplėsdami ir detalizuodami pagal savo asmeninę patirtį. Tai lyg toji daugelio žurnalistų ieškoma ir nerandama mozaikinė informacijos perteikimo schema – kai skaitytojas visiškai nejaučia dedąs pastangas suvokimui svetimų minčių.


Tiek ir tenorėjau šiam pirmadieniui. Aišku , šis būdas nuolatos naudojamas reklamos srityje (bet gana siaurai), mokslo žinių supaprastintam perdavimui klausytojams. Tačiau, dviračio išradinėti nereikėjo – tiesiog pritaikytas prie pastoviai besikeičiančios gyvenimo dinamikos.

Tie paveiksliukai iš atminties nepradingsta labai ilgai …

Beje, tas NB – kadaise, jau nebesančios, chemijos mokytojos įskiepytas akcentas.

Dėkui

Jeigu Jūs norite būti protingesniais, nemanykite, jog viskas daroma vien dėl pinigų. Principas: pinigai yra tik priemonė tikslams pasiekti

Jeigu Jūs norite būti protingesniais, nemanykite, jog viskas daroma vien dėl pinigų. Principas: pinigai yra tik priemonė tikslams pasiekti

Tol kol jauni, tol sudėtinga suvokti šią teisybę, nes daugelis suaugusiųjų nepajėgūs patekti nei pavyzdžių, nei deramo paaiškinimo šios griežtos taisyklės.

Piniga yra tik priemonė įvairiems tikslams pasiekti ir jokiu būdu nėra galutinis tikslas protingesnių žmonių. Pinigai virsta tikslu neišsilavinusiems, nepatyrusiems asmenimis, kuriais lengva manipuliuoti ir daryti tolesnę įtaką jų sprendimams.

Dažnai girdite, jog ne piniguose laimė ar kokią kitą patarlę panašaus turinio. Tačiau patikėti tuo nenorite, o vertėtų.

Šis finansinis instrumentas buvo protingai pritaikytas įvairių materialinių ir nematerialinių daiktų vertei įkainoti ir juo išspręsti ginčus dėl jų kokybinės ar kiekybinės išraiškos, supaprastinant verslo santykius tarp žmonių. Tačiau ilgainiui suveikė žmogiškoji prigimtis, norinti kompensuoti vienus trūkumus kitais – kaip pvz. anksčiau žmonės stengėsi sukaupti didesnius kiekius įvairių maistinių atsargų (tarkim grūdų), vėliau žemės plotų (kartu su miškais) ir kt. Ir toji prigimtis virto pinigų kaupimo tikslu (grynųjų arba popierinių).

NB: Kodėl gi žydai? O užduokite sau klausimą koks jų kompleksas? Kraujomaiša. Kastracija. Išsigimimai.

Tas ilgai negalėjo tęstis (prisiminkit lobių paieškas arba piratų salas, kurs slėpdavo skrynias su monetomis ir brangenybėmis – juk tai visai nesena istorija), nes koncentracija vienų rankose sukeldavo trūkumą kituose – kas nepatikdavo tretiesiems. Gimė manipuliacija, gimė padirbinėjimas – atsirado “žyduomenės sindromas“ (1680-1750 metai).

Žydai pamatė, jog ši žmonių silpnybė gali pasitarnauti jų tautos išlikimui ir įgyvendinti kadaise išgalvotą pasaulio užvaldymą. Nes beveik kiekvienas materialinio pasaulio atstovas tapo priklausomas nuo turimo pinigų kiekio ir jų vertės. O tai smarkiai įtakojo visus žmogaus gyvenimo aspektus ir jam nepaklusti žmogus neturėjo alternatyvos (idealoginė religija – buvo jau pasenęs manipuliavimo arba išlikimo metodas).

Tai paaiškina, kodėl kartais girdite, jog žydai niekuo dėti , o egzistuoja dar kitos grupės žmonių, gebančių žaisti šį “materialinių vertybių svyravimo žaidimą“. Taip, egzistuoja, nes toks jau pasaulis, kuriame žmogiškos dvasinės ambicijos daug aukštesnės už bet kokį materialumą. O materialumas tik priemonė iškelti vidinius samprotavimus į paviršių ir užkrėsti jomis kitus.

Ši grupė žmonių – tai europiečiai, kuriuose istorinis (arba kultūrinis) paveldas slypi genofonde ir todėl iki šiol neįmanoma sunaikinti laisvo žmogaus pasirinkimo sprendžiant kokioje aplinkoje ir kaip jam gyventi ( panagrinėkite architektūrinį grožį senųjų Europos sostinių ).

Tačiau, grįžtant prie to ką norėjau pasakyti.

Dabartinis amžius leidžia teisiniais instrumentais įtakoti visuomenės gyvenimus per įstatymines privalomas bazes. O priėjimą prie tų bazių turi kiekvienas žmogus, kuris dažnas tampa priklausomas nuo materialinio sindromo (“žyduomenės sindromo“).

NB: Juk ne šiaip yra sugalvotas posakis: skupas kaip žydas, arba “Ar tu žydas?“ ( štai Jums ir logine seka atskleista realybė)

Būtent šie asmenys ir yra pagrindiniai parazitai, nes nesugeba atskirti asmeninių interesų nuo visuomeninių, kas savo ruožtu pagimdo korupciją ir tuo sekančius nusikaltimus ( neatsakingumas->teisinė aklavietė->girtuokliavimas->smurtas->medicinos atsaini pagalba->savižudybės arba kitokia seka).


Būtent šie asmenys priima pačius baisiausius ir didelę žalą atnešančius sprendimus visuomenei. Būtent jie tampa žydų spekuliacijų aukomis tuo nesuprasdami – virtę materialinės pasąmoninės realybės aukomis. Todėl ne vien žydai kalti dėl esamų sunkių laikotarpių, jeigu jiems pavyksta užčiopti minėtas aukas antru manipuliavimo įrankiu (pinigais – Europos Sąjungos paramos lėšos).

Nuomonę(požiūrius, idealogijas, aplinką) galima keisti – bet gebėjimą skirti juodą nuo balto ne (moralė)

Nuomonę (požiūrius, idealogijas, aplinką) galima keisti – bet gebėjimą skirti juodą nuo balto ne (moralė)

Kiekvienam teks gyvenime pakeisti savo nuomonę daugelių klausimų, sužinant kokius nors niuansus iškreipiančius ankstesnius nusistatymus arba patyrus savo kailiu kiek kitokį laukiamą rezultatą.

Tai pastovus kaitaliojimas lydės visą likusį gyvenimą ir nebus gyvenime vienos tendencingos taisyklės, galinčios pagrįsti asmenį kaip teisingai vertinantį subjektą. Tuo metu atsiranda suvokimas posakio “.. klysti yra žmogiška..“.

Bet šiame gyvenime niekam nepavyks, kad ir kiek pastangų bus įdėta, nudažyti balta juodai arba atvirkščiai – gamtos dėsnių žmonės neperrašo ir neperrašys. Palikta galimybė tik nesilaikyti jų.

NB: Nakties nepavadinti diena, dienos naktimi. Pederastą neįvardinsi normaliu žmogumi, kaip ir manjaką žmogžudį nesulyginsi su pareigą vykdančiu karo lauke karinių pajėgų dalyviais.

Todėl , jeigu kada nors prireikia, žmonės tikrinami moralės suvokimo kriterijais, leidžiant įvertinti tam tikras situacijas ir identifikuoti subjekto galimybes analizuoti ir priimti teisingus sprendimus.

Iš tikrųjų – gyvenimas keičiasi, žmonės keičiasi, bet stipriausi lieka pastoviais

Iš tikrųjų – gyvenimas keičiasi, žmonės keičiasi, bet stipriausi lieka pastoviais

Daugelį emigrantų palieka antrosios pusės, tad tenka kartais išgirsti naujai atvykusių patyrimus ir duoti gerą pastabą, paaiškinant, jog šiame gyvenime dabar toks etapas, jog negalima pasitikėti niekuo.

Permainos vyksta gana sparčiai, tik tai mažai kas pastebi. Žmonės kasdien perkasi naujus baldus, automobilius, techniką, kompiuterius ir kitą materialų dalyką, o vėliau – atnaujina, neprisirišdami ir nelabai tausodami ką turintys, mat užeina naujos mados ir būtina skubiai atsinaujinti.

Toks jau tas periodas, žmonės keičia savo daiktinę aplinką, bet tuo pačiu ir pažįstamųjų ratą, visiškai galvos nesukdami ir nesirūpindami kas yra žmogiškumas ir žmonių tarpusavio santykiai – viskas paversta daiktine išraiška.

Keista, bet šis procesas labiausiai pastebimas Rytų Europoje, o Vakarų Europa stengiasi sugrįšti prie klasikinio žmogaus gyvenimo. Galbūt tai didžiulė įtaka, savo laiku atlikta , to amerikonizmo..

NB: Pamenu, būdamas 12 metų, ginčijaus su keliais lietuviais berniukais, kurie aukštino amerikonus ir dalinosi fantazijomis. O man teko gana santūriai , išklausius, paaiškinti, jog jokios logikos tame nėra. Jaunas buvau, bet intuicija jau tada pasitikėjau.

Galbūt parsiduoti nemokėjau ir nesuprasdavau kaip tai galima.

…Dar prisimenu, kai prieš kelionę į Maskvą, pirktais naujais treningais laksčiau ir rinkau kiemo vaikus žaisti futbolą ir , vėliau, vidury antro kėlinio išskubėjau namo, nes vėlavom į traukinį.

Anksčiau buvo įdomiau – viena imperija prieš kitą imperiją, o dabar žmogus prieš žmogų kovoja

Anksčiau buvo įdomiau – viena imperija prieš kitą imperiją, o dabar žmogus prieš žmogų kovoja

Keistas gyvenimas, kuris atnešė “naujadarą“  – demokratiją  – į daugelį valstybių, visiškai pakeičiant supratimą apie gyvenimą. Kas reikalauja atsiriboti nuo senesnio pasaulio tvarkos supratimo, po truputį atsiriboti nuo primetamų gyvenimo būdų – politinė santvarka, religinis pagrindas, kooperacija įvairioms bendroms programoms vykdyti.

Rašau , nes suvokiu, jog atgal kelio nėra. Visuomenė pereina į naują gyvenimo etapą, kuriame bendruomeniškumas tampa neįmanomu ir kiekviena iniciatyva , vedanti link to, nenusipelnys nei dėmesio, nei teigiamų galutinių rezultatų.

NB: Taip rašau, nes galėjau kritikuoti esamą ir galimą, bet turi apsistoti ties realybe.

Šių dienų vadinamas “kapitalizmas“ – materialus žmogaus vidaus poreikių įsiurbimas ir išraiška išorėje – tapo tos “demokratijos“ vedliu, leidusiu kiekvienam subjektui pastebėti save(identifikuotis) visoje masėje žmonių. Nustoti jausti ankstesnį išorės (visuomenės socialinės santvarkos) spaudimą vidiniams poreikiams malšinti. Kas paskatino subjektą laikytis tik asmeninio laisvo pasirinkimo, priklausomo tik nuo “sukonstruoto“ žmogaus genofondo.

NB: Paaiškinimui – tai TV šou, žmonių kvailumas kaip privalumas, neišsilavinusių asmenybių išaukštinimas, primityvių žmogaus poreikių pervertinimas ir kitkas.

Taigi, bendruomenė nebegali egzistuoti “demokratiniam“ pasaulyje, kas akivaizdžiai matoma dabartiniuose karuose. Kur pagrindiniams dalyviams tampa vis sudėtingiau motyvuoti piliečius dalyvauti “sistemos“ darbe. Įsitikinti paprasta, įvertinus “anti-karinius“, “anti-globalistinius“ procesus.


Anksčiau buvo įdomiau, nes vienos imperijos (kad ir mažos valstybės) konkuravo tarpusavyje įtraukdami beveik kiekvieną asmenybę – per patriotinius moralinius poreikius, derinant gyvenimo gerovę socialinėmis išlygomis, padėtimi visuomenėje (netgi paprastam piliečiui buvo garbė, netgi vargingoje padėtyje, gyventi “toje“ imperijoje) ar kitaip.

Ta konkurencija paliesdavo bendruomenes ir tuo pačiu visus jos dalyvius, neleisdama ištrūkti ir “nuklysti“ nuo bendro kelio. Nors ir skatindavo asmeninę iniciatyvą – kūrybingumą ir inovacijas, galinčias duoti didžiulę naudą visai “uždarai“ populiacijai. Todėl ir būdavo gerbiamas mokslas.

NB: Daug paprasčiau laisvame kūrybingame pasaulyje išskirti įdomius žmogiškuosius subjektus, vertinant juos nuo savęs, o ne svetimų akių pagalba. (niuansų daug, tik atskleisti juo – neprotinga)

Dabar jau kelio atgal nebėra, nes technologijos leidžia pilnai atsiriboti nuo manipuliuojančio siauro rato įtakos ir pradėti rūpintis tik savimi, savo šeima ir artimaisiais. Tas yra gerai. Tokio gyvenimo ir tereikia.

Gyvenimo prasmė glūdi materialaus stereotipo tobulinimo procese

Gyvenimo prasmė glūdi materialaus stereotipo tobulinimo procese

Daugelis teoretikų stengiasi šiuolaikinės visuomenės narius, jų  individualumą sutalpinti senamadiškame dvasinių gerovių paieškoje. Vis bekartojant, jog pagrindinis dvasinis  subjekto (asmenybės) vidus arba žmogiškasis egzistavimo pagrindas – tai pastovus gilinimasis į sielos vystymąsi, bandant išaukštinti ją šioje materialioje tikrovėje, atsiribojant nuo siekių gerinti savo daiktinę gerovę gyvenimo aplinkos prasme.

Paprasčiau išsireiškiant, stengiamasi apgauti žmogų, jog materialiame pasaulyje vidinis žmogau grožis yra svarbesnis už išorinį materialų. Todėl reikia kuo mažiau klausyti įvairių žmonių raginimus nustoti siekti materialiųjų gėrybių ir pradėti rūpintis savosios asmenybės tobulėjimu. Tai melas, kuriuo siekiama primesti tariamo “aukštesnio intelekto“ sukurtą idealogiją per įvairias informacines priemones ir pavergti utopine iliuzija atskiro subjekto mąstymą. Jų manipuliavimas tikrove yra išskirtinas tuo, jog tikslas – sukelti vidinį diskomfortą žmogaus, kuris siekia kokių nors materialių gėrybių sau ar savo šeimai.

Kiekvienas individas privalo savarankiškai analizuoti ir sąmoningai (nuo savęs, nuo savo gerovės ir sugebėjimų pusės) įvertinti tikrovės savitumą, joje išskirti materialumo galią. Galia , kuri valdo gyvasias materijas nuo jų sukūrimo pradžios, neatsižvelgdama nei į laiką, nei kitas aplinkybes.

NB: Visi bandymai sustabdyti žmonių siekius gauti kuo didesnes materialias vertybes – tai  tik būdas išvengti konkurencijos ir išvengti papildomų netekimų aplinkos savivertės skalėje (būti išskirtiniu – turėti ką nors tokio, ko neturi kitas, pvz. automobilis, papuošalai arkt.)

Nes šiame gyvenime žmogaus mentalitetas (intelektas) remiasi teisingu keliu – materialaus stereotipo pamatu. Kuris atneša visomis prasmėmis kokybišką fizinį ir dvasinį egzistavimą, stabilumą tikėjime dėl ateities.