Kategorijos archyvas: Baltjos Rusai

Lietuvių kalba, kaip modernus verginis kodas vedantis į pasaulinį bomžavimą

Lietuvių kalba – kaip modernus verginis kodas vedantis į pasaulinį bomžavimą

Bet kuriam, ypač jaunam skaitytojui, turi iškilti tokie klausimai:

a) Kodėl buvo sugeneruota lietuvių kalba – jos funkcija(a1), trumpalaikis(a2) ir ilgalaikis tikslai(a3);

  b) Kas lėmė šios kalbos generavimą – kokios aplinkos sąlygos susiklostė, jog nebeužteko esančių tuo metu kalbų teritorijoje bendravimui;

   c) Ir esminis klaustukas, kas organizavo, kam konkrečiai buvo naudinga tai daryti, paverčiant teritorijos čiabuvius ‘lietuviais’ arba ‘genetiniai vergais’.

1.

Išnarpliojam pirmąją (a), stengiantis surasti realius motyvus to asmens (ar uždaros grupės asmenų), kuriam užteko finansinių resursų, laiko, komfortinių darbo sąlygų išvystyti ir vėliau integruoti kalbinę ‘lietuvių kalbos’ matricą į svetimą etninę grupę – į Baltijos Rusų bendruomenę, gyvenančią ties Batijos jūra.

Juk protaujantis žmogus užsiduotų klausimu, kam dėti tokias galingas pastangas, keičiant tuometinę egzistuojančią bendruomeninę Baltijos Rusų šneką (kurios elementai iki šiol išliko tarp Žemaičių, jų kalboje –  juk po šią dieną lietuviai ignoruoja Žemaičius, nepripažįstant nei jų kalbos, nei teritorijos, nei vietos istorijoje; genetiniai vergai,lietuviai. tapo dominuojančiais virš Žemaičių) į visiškai svetimą raidyną – tiksliai atkartojantį Vakarų kultūrose dominuojančia lotynų abecėlę, kurios raida ateina iš 700 m pr.m.e.  Taip sukeičiant pagrindinius pamatus ir iškraipiant bet kokius tolimesnius bandymus atrasti tikrąjai istorinei sekai. Įdėkim kur nors Švedijoje į grabą dalelę egyptietiškos mumijos ir žiūrėk, Švedija taps jeigu jau ne Senovės Egypto pradžiapradžiu, tai bent dalimi jo istorijos. Taip ir su kalbos raidynu – sukeitus vietomis, galima priskirti svetimą istoriją visiškai nieko dėtam dariniui – kas ir įvyko su ‘lietuvių genetiniu kodu’.

Kam gi deformuoti esamus ryšius tarp etninių vietovės grupių, apjungiant juos naujadaru – ‘lietuvių kalba’ ir tuo pačiu terminu ‘lietuvis’. Kokio funkcionalumo neužteko Baltijos Rusų bendravimo kultūroje, kad naujieji kalbiniai reformatoriai ėmėsi integruoti Vakaruose paplitusį raštą į Baltijos Rusų kasdienybę, pirmiausia keičiant intelektualiausiųjų sluoksnių bendravimo kultūrą.

Kam reikėjo trinti praeitį  (užbraukti pasiaukojančią karingą dvasią, padėjusią kovoti su Vakarų atėjūnais – tarkim, kryžiuočių viešpatavimo laikais) ir kurti naują veidą, naują istoriją, naujas tradicijas, naują mąstyseną – keičiant laisvų žmonių mentalitetą į verginį kodą, tai yra į ‘lietuvišką genetinį vergovinį mentalitetą’ (į polinkį tarnauti įvairiems ponams lenkams, žydams, prancūzams, vokiečiams).

Šitie pamąstymai netampa apsunkinančias galvą, jeigu skaitytojas įdėmiai stebi dabartinius pasaulinius įvykius, kurie detalizuotai atsako į visus praeities klaustukus, lyg atkartotų seną klasikinį posakį “istorija mėgsta pasikartoti..“.

Ir vienu, galima teigti, visaapimančiu pavyzdžiu yra buvusios Ukrainos ir Rusijos Federacijos dirbtinis konfklitas, kuriame įkaitais tapusios regioninės visuomenės turi paklusti įvedamai naujai kalbai bei tikėjimo taisyklėmis. Kai įvedamos bausmės už vartojimą senosios kalbos (pvz Rusų) ir paskatinimai už prisitaikymą prie naujadorinės (ukrainietiško – tokio pačio verginio kodo, kaip ir lietuviško). Liaudis aklai suklusta ir viso labo vienos kartos bėgyje žmonės pamiršta, atsisako šimtmečius esamo tikėjimo ( analogija su pagonybe arba radikalios islamizacijos plitinimas Rytuose pasitelkiant teroro veiksmus) arba kalbos. Pasipriešinimas gi įvyksta tik tų mažų grupių, kurios stipriai finansiškai priklauso nuo klasikinių ryšių, užsimegzusių iki permainų,

Todėl esminė funkcija (a1) ‘lietuvių kalbos’,  kaip genocido ginklo, ir buvo sugriauti finasinius, kultūrinius, socialinius ryšius su praeitimi, tai yra savo istorija ir artimais kaimynais. Dezintegruojant atskirą dalį iš bendros sistemos ir perkelimas bei integravimas į naują (šiai daliai nauja) sistemą (vakarietišką vergovinę priklausomybę).

Dėl trumpalaikio tikslo(a2), kuris orientuotas į efektyvų poveikį ypač mažos socialinės grupės – tai turtingesniojo luomo, būtina akcentuoti pozityvias (naudingas) asociacijas, kaip susitapatinimą savęs (turtinguojo luomo) su vakarietiškąja kultūra, spartus užmezgimas naujųjų ryšių vartojant išskirtinį koduotą raštą, artima Vakarams savo forma. Dokumentų judėjimas šios naujos formos pavidale ir išskirtinių asmenų-tarpininkų , mokančių ‘unikalią kalbą’, atsiradimas palaikymui naujiesiems ryšiams. Bet kokiu atveju, tai tapo pirmuoju etapu ‘genetiniu elitiniu kodavimu’, pririšimu prie naujo šeimininko. Nauja kalba (raštas) iš principo negalėjo suartėti su socialine tuometine mase, negebančia nei skaityti, nei rašyti. Tik turtingieji luomai, ju vaikai ir giminės turėjo tapti tuo besimokinančiu srautu, ateityje realizuojančiu ilgalaikius tikslus(a3). Šioje vietoje vertėtų ištraukti skaitytojui iš atminties globalią praktiką, kurios metu pasiturinčiųjų vaikai iš įvairių šalių vežami į atitinkamus Vakarų centrus įgauti žinias – bet pirmiausia taisyklingos kalbos ir vertybinio mąstymo (tai yra mentaliteto). Ankstesnėse žmonijos raidos stadijose buvo pastelkiami idealoginiai keliauninkai, vykdantys praktines užduotis skleidžiant tikėjimą, generuojant kalbas – dabar gi, esant išvystytam transportui, reikiama socialinei kontrolei išskirtinė masė, pati atkeliauja į apdirbimo centrus, gauti sertifikatus.

Ilgalaikiai tikslai(a3) sudaro griaučius viso kalbinio mechanizmo, nes čia ir metafiziniai įskiepiai į kalbą, paveikiant žmonių dvasinę sudedamąją, atsukant juos prieš protėvių puoselėtas vertybes, čia ir socialinės santvarkos formavimosi dėsniai – kai nebeieškoma, nebandoma remtis savuoju protu, praktika, o šie mechanizmai sprendžiantys kokia turi būti socialinė struktūra, perduodami svetimoms jėgos, landžiojama po jų metodikas, jų pasekimas, visiškai pamirštant geografinius ypatumus ir priekaimyninius santykius.

Tie atvykę integratoriai atkeliauja pagrinde su ilgalaikėmis užduotimis, ir jiems puikiai suprantama ‘laiko reikšmė‘, kuri dažnai apriboja atskiro žmogaus galimybes paveikti socialines konstantas (tai yra visuomenėje esamas vertybines scales – požiūris į moralę). Bet ‘laiko reikšmė’ tampa įkandama, jeigu idėjiniu stūmuokliu tampa nuo laiko nepriklausoma kolektyvinė jėga, tai yra įvairiais aspektais apjungti klanai, grupuotės, dominuojančios monarchijos, kariniai vienetai, religinės sektos arba betkokie įtikėjusieji viena idėja sambūriai. Visų jų bendras sietinas bruožas tai turėjimas aiškaus branduolio, tvirtos nepajudinamos ašies apie kurią juda jos nariai, jų narių darbai ir pasiekimai, sparčiai sustiprinantys struktūrą, tapusią nepriklausoma nuo laiko.

Ir nėra tobulesnio ginklo, genocido ginklo, kaip ‘naujos kalbos’ sukūrimas, formuojant ją kaip satelitą, kaip priklausomybę nuo branduolio,  apie kuriuo egzistavimą yra minimalios žinios, o gal ir visai jų nepateikiama manipuliacijose paskendusiai biomasei. Ir šio ‘genocido ginklo’ efektyvumas arba , tiksliau, galia priklauso nuo to potencialo, kuriuo užkrautas patsai branduolys – esant kitimams, kinta ir kalbinių naujadarų įtakojamos visuomenės.

Tačiau, metafiziniai dalykai išeina iš kūrėjų įtakos rato, ir esant branduolio žlugimui, po pasauį pasiskleidusieji naujadarai arba simuliaciniai kopijuokliai geba regeneruoti branduolį. Keista, bet yra senoji išmintis, pasisakanti apie idėjos nemirtingumą. Ir nestebėkitės, jeigu šiuose eilutėse jums kils asociacijos su tamsiomis jėgomis ir vizijos, jog vykstantys reiškiniai turi bendrinį globalų tikslą, esantį už ilgalaikių tikslų pačios ‘genocido kalbos‘.

Vengiant ciklinio dėstymo, einančio į dar didesnį išplitimą, apsiribojam tuo, jog ‘lietuvių kalba’, kaip ‘genocido ginklas’, tapo puikiu instrumentu atskiriant Baltijos mažą regioną nuo Rytų įtakos, sukomplektavus iš vietinių gyventojų išskirtinį mentalitetą, priešišką kaimynams, vidumi traukianti Vakarų pusėn ir neigiančiu savo ištakas. Kuo ir pasireiškia racionaliai nepaaiškinamu rodikliu savižudžių skaičiumi ir kitokių antisocialinių reiškinių gausumu. Ir neturėjimu jokių antivakarietiškų saugiklių, netgi prieš pačias žiauriausias iškrypusias socialines formas, ateinančias iš Vakarų pusės, nors nei aplinkybės nei logika tam nesudaro palankių sąlygų. Bet metafiziniai dalykai suveikia savaime ir kartą atsivėrus plyšiui – netekus saugos rytietiško mechanizmo – tamsumas įgauna savo tikrą formą (gal skaitytoju tai skambės naujai,  bet ‘lietuviai’ gyvena po gaubtu “Skvernelis“, tai yra SKVERNA – reiškiančia bjaurastį, tamsias jėgas ir t.t)

2.

Priėjome prie sekančio narpliojimo, turinčio padėti išsiaiškinti kas nulėmė šio regiono patekimą į akiratį tų grupių, kurioms reikėjo žūtbūt praplėsti savo įtaką, pradubliuoti savo idėjines vertybes Rytinėje pusėje.

Kurie gi metai figūruoja rašitiniuose šaltiniuose apie pirmas užuominas naujos kalbos įdiegimo į Baltijos Rusų gyvenimus ? Tai paprastiems mirtingiesiems puikiai žinomo Martyn M. veikalo gamybos atskaitos taškas – 1547 metai.  Pridėkime 10-20 metų šio projekto paruošiamosioms stadijoms ir sugretinkime su Senosios Europos tuometiniais įvykiais, bet procesais, vykysiais 10-20 metų po ‘lietuviško genocidinio ginklo’ integravimo.

Šoktelėjus istorijon atgal papuolam į Reformacijos pradžią,  Martyno Liuterio sukelto religinio konflikto, sudavusio stiprų smūgį savotiškam tvirtam Šventosios  Romos Imperijos (Vokietija) branduoliui, pradėjusiam vidinius karus šios imperijos teritorijoje, užsitęsusius dar visą šimtmetį priekin.

1501 metais sugrįžimas žydų į Baltijos Rusų regioną ir jų nekilnojamo turto grąžinimas po Rusijos kunigaikščio Aleksandro 1495 metų nutarimo išvyti juos.  Žydų išvarymas 1492 metais iš Ispanijos, Portugalijos ir kitų S.Europos regionų ir jų masinis persikėlimas į Baltijos Rusų teritoriją.

Du požymiai – neslopstantys karai Europoje ir masinis naujų atvykėlių (žydų) persikėlimas arčiau Rusijos, tai yra Baltijos regione, užimant miestus, išstumiant iš jų ir neleidžiant juose apsigyventi vietiniams gyventojams – kas ir kėlė dideles vidines socialines trintys.

Naujoji kalba (lietuvių kalba) tapo puikia išeitimi integracijai, kompromisui su vietiniu elitu bei saugumo garantu iš karų nualintos Europos atvykusiems žydams su vakarietišku mentalitetu (tuo branduoliu), puikiu mokėjimu svetimų kalbų ir atitinkamų specializuotų amatų, leidžiusių jiems nukonkuruoti esamus aborigenus.

Juk lotynų abecėlė daug priimtinesnė tiems, kas ją vartojo dešimtmečius ir žymiai paprasčiau mokintis bei adaptuoti save, nelaužant savojo individualumo. Ir vietinės šnekos negalėjo tiek būti praktiškos, jog įveiktų naujų atvykėlių bendravimo stokos barjerą. Todėl suvienodinus sąlygas, generuojant naujadarą pavyko akimirksniu integruoti masinę atvykėlių grupę (kuri tuo pačiu besilaikė ir savosios kultūros) į Baltijos Rusų gretas, lygiagrečiai pakeičiant rytietišką modelį post-vakarietišku ‘lietuviškumu’. Galbūt tiksliau – žydlietuviškumu.

3.

Toks pavertinimas Baltijos Rusų genetiniais vergais per įdiegimą naujos kalbos buvo naudingas tik toms pusėms, kurios išnaudojo vietinę aborigenų populiaciją, bejėgiai sekančią permainas (reformas). Turtingiesiems buvo naudinga užmegzti ryšius su Vakarais, įnešti sąmyšį į prastuomenės ratą, sukeliant dirbtines kliūtis prastuomenei įgyti bet kokius rašto pradmenys ir taip įgyti išsilavinimo. Naujiems atvykėliams, žydams, tai padėjo dominuoti socialinių struktūrų centruose – miestuose, ir užvaldyti prekybos sritis, patekti į valdymo struktūras, lengvai įkurti finansinius bankinus instrumentus ir tapti patikimais draugais esantiems kunigaikščiams ir turtingiesiems sluoksniams.

Ieškant analogijos, skaitytojas gali sugretinti , rasti panašumus su anglų kalbos plėtojimu visuomenėje po Tarybų Sąjungos byrėjimo. Taip puikiai išryškėja pagrindiniai veikėjai funkcionieriai, finansiškai išlošiantys ant nieko nenusimanančių gyventojų.

Skaitytojui patartina nepamiršti ir Rusijos valdžios pavėlavusio bandymo kovoti su šiuo genocido ginklu, kai Rusija smarkiai susipyko su išaugintais žydais po savo sparnu. Ir 40metis kalbos draudimas neatnešė jokių rezultatų. Baltijos Rusų teritorija virto Baltijos Izraeliu su lietuviškais genetiniais vergais… o po to jau įvyko žydų akistata su tuo monstru, kurį jie patys išugdė kiekviename ‘lietuvyje’.

Galiausiai monstrai (lietuviai-labusai) liko ‘nepriklausomi’ ir turime ką turime…  Lietuvių kalba , per 500 metų savo egzistavimą, atvėdė iki galutinio tikslo – pilno išnykimo ir globalinio lietuvių bomžavimo.

Reali apklausa: Baltijos Rusai nekenčia prezidentinės bevaikės bobos ir nuoširdžiai palaiko Rusijos Prezidentą

Pasinaudojant ‘lietuviška genocide kalba’ galima iškraipyti daugelį dalykų Baltijos Rusų visuomenėje – tai yra Pribaltikoje, kurioje auga nauja Baltijos Rusų karta, stengiantis ją izoliuoti nuo pasaulinės kultūros ir uždaryti ‘lietuviškoje genocido zonoje’, kurioje auginami ‘lietuviai’.

Šie ‘lietuviško genocido zonoje’ auginami ‘lietuviai’ neturi turėti laisvo kritiško mąstymo ir gebėjimo analizuoti, nes už juos tai privalo atlikti įvairūs tapinoidai, užkalniniai bei landsberginiai – kurie suteikta teisė iškraipyti Baltijos Rusų mentalitetą, paveikti negrįžtamai genetiką ir išugdyti bukius, siauro suvokimo, paklusnius ‘lietuvius’.

Tačiau interneto laikais manipuliatoriai neteko tiesioginės įtakos virtualioje erdvėje, nes globalūs informaciniai tinklai nebuvo skirti apriboti visuomenės raidą, o atvirkščiai – išplėsti uždarų visuomenių akiratį, pažinti įvairialypį pasaulį ir pasidalinti asmeninėmis patirtimis. Nesant tikrovėje Baltijos Rusų bendruomenių, esant stipriam ‘lietuviškam genocidui’, nukreiptam pažaboti bet kokį bendruomeniškumą,  įvyko postūmis virtualioje erdvėje, kurioje spračiai susiformavo virtualios bendruomenės – socialinės grupės. Apjungiančios šimtus tūkstančių narių, besidalinčių jiem aktualia informacija ir nebijančių reikšti savo subjektyvių pozicijų įvairia tematika.

Todėl kol kas (iki įvedamos totalinės cenzūros ir virtualybėje) šios grupės tapo realiu indikatoriumi vykstančių procesų socialiniame gyvenime, kuris nėra matomas realybėje bei yra įvairiai joje iškreipiamas ‘lietuviškų genocidininkų’.

 

Išsigimusi genocido kalba formuoja paleistuves, amoralias moteris

Toks neregėtas masinis paleistuvavimas, kuris vyksta prie Baltijos jūros, dar niekur nėra fiksuotas. Jaunos paleistuvės, užaugintos pažeistose amoraliuose šeimose, neturėdamos jokio pasirinkimo, tampa ‘lietuviu’ padėvėtomis kasdieninėmis prekėmis, kurias ‘genetinio genocido’ pažeisti asmenys (‘lietuviai’) stengiasi kuo smarkiau išnešioti.

Jaunos merginos, pačios nesuprasdamos kas su jomis vyksta, tampa alkoholinio apsvaigimo aukomis ir virsta sugulovėmis pasenusių vyrų, kuriems jau virš 50 metų, bet sugebėjusių uždirbti užsienio emigracijos vergo stovykloje reikiamą sumą, pakanamą pririšimui prie savęs viltį praradusias jaunas, gyvenančias žiauriai pilkoje kasdienybėje, amoralias būtybes.

Apart to, ankstyva ‘lietuvių’ paleistuvystė virto neišvengiamybe ir kitoms merginoms, kiek dar padorioms, nes paleistuvių kultas (mada) arba kurwiškumas, įtraukiančių visas potencialias aukas, gyvenančias tarp ‘genocidinio lietuviškumo’.

Juk ne šiaip sau normalūs vyrai, ‘ne lietuviai’, kalbantys šeimose ir mąstantys kita kalba, suvokia kaip pavojinga susidėti su paleistuvėmis lietuvėmis, nešančiomis ne tik amoralumą tiesiai į šeimą, bet ir visą puokštę įvairių ligų, psichologinių traumų, jomis įtakojant normalius vyrus.

Būtent tas ir yra priežastimis trumpalaikio gyvenamo amžiaus šioje teritorijoje, kurioje dominuoja amoralios paleistuvės, laidojančios vyrus vidutniškai 60 metų. Ir vėliau rengiančios balius ant vyrų kapų. Šių amoralių moterų poreikis kapams – jų priežiūrai – atsirado su ‘lietuviška kalba’ ir tapo iškreipta tradicija – rūpintis negyvėliais, o jiems esant gyvais – siurti gyvenimo jėgas iš jų.

lietuvių kalba, kultūra, tradicijos – yra genocido ginklas prieš Baltijos rusus

Tavęs nestebina kaip greitai išnyksta prie Baltijos gyvenantys baltijos rusai, kurie šiandien kalba, mąsto ‘lietuviškai’, laikosi ‘lietuviškų papročių’. Visai neseniai jų buvo virš 4 milijono, bet dabar prie kriminalinės organizuotos gaujos klastojamos statistikos sunku įvardinti tikrą skaičių. 1,5 arba 2 milijonai likusių ‘lietuviškai kalbančių’ subjektų.

Nors šis tekstas ir rašomas gonocidiniu ginklu – tai yra išgalvotu ‘lietuvišku raštu’, kuris buvo sukurtas naujųjų atvykėlių (žydų) prie Baltijos 15 amžiuje. Bet ‘lietuvšikas genocidinis ginklas’ nepajėgus užkrėsti to, kas viduje nesijaučia ir negali būti to ginklo auka, tai yra -‘lietuviu’.

Normalus Baltijos Rusas niekados nesivadins ‘lietuviu’, o priskirs save prie atskiros teritorinės dalies, kaip aną daro Žemaičiai. Puikiai išsaugoję savo šneką , neleidę per šimtus metų ‘lietuviškam iškrypimui’ patekti į jų vertybinę sistemą.

Stebina? Bet būtent viskas, kas prasideda ‘lietuviškai’ ir yra esminė priežastis ilgalaikio išsigimimo egzistavimo, neapsiribojant jokia teritorija, virstant globaliniu reiškiniu. Kai toli išvykę ‘lietuviai’ apkrėčia savo išsigimusiu elgesiu, mąstymu svetimas visuomenes, kuriom sunku suvokt tokį nuopuolį atvykusiųjų asmenybėse.

‘Lietuvių kalba’ – kaip genocido ginklas puikiai suveikė atskirais istorijos etapais, ir visais jais buvo siekiama užvaldyti Baltijos Rusų gyvenamus kraštus. Tai ir pirmieji bandymai atitolinti Baltijos Rusus nuo Maskvos centro 14-15 amžiuje, vėliau panaudojimas atitrūkimui nuo Lenkijos įtakos, ir kartotinis pasipriešinimas 18-19 amžiuje Rusijos Imperijai , kurioje žydams buvo galioja gana platus draudimai.

Žydams sukurus ir visaip puoselėjus ‘lietuvių kalbą’, ‘lietuvių kultūrą’, pavyko ilgainius užvaldyti visus miestus prie Baltijos jūros, paverčiant tenykščius gyventojus (Baltijos Rusus) naujais ‘lietuviais’. Dėka šio genocidinio ginklo užaugo unikalaus savižudiško būdo tauta – ‘lietuviai’.

Savižudžiai pagal kultūrą, mąstyseną. Būtent savižudžių lietuvių tauta, linkusi nesipriešinti Aukštesniam ponui (tai yra žydams atvykėliams) arba bet kuriai trečiai šaliai, žengiančiai per teritoriją ( dabar tai turbūt ‘amerikiečiai’), ir yra pati savyje genocido nešėja ir pati sau pasmerkta galutiniam išnykimui, išmirimui ir kitom bėdoms.

Klausiat patys savęs iš kur tiek daug amoralybės kiekviename ‘lietuvyje’ ? Ir patys sau turit atsakyti, jog iki tol, kol neišnyks paskutinis ‘lietuvis’, tol kažkur anam ar kitam pasaulio krašte žmonės stebėsis nepaaiškinamu elgesiu to ‘lietuvio’, laužančio tvarkos taisykles, negalinčio būti padoriu, pritampančiu prie visuomenės normų.

‘Lietuvių kalba’ – tai vėžinio auglio branduolys, įsiurbiantis į save paskutines jaunas kartas ir naikinantis jas. Ir tik išsivadavę jauni žmonės, pradėję kalbėti naujom kalbom – anglų, rusų, prancūzų – išeina į pasveikimo kelią. Į tą kelią, kuris suteikią naują kultūrą, tikrą ir apčiopiamą, visiškai skirtingą nuo ‘lietuviškos genocidinės kultūros’.

Rusofobinė genetika – yra esmė esamo genocido Baltijos rusų

LOHATRONAI (POLITINIAI) LIETUVOJE

 TV laidos, demonstracijos, organizacijos , šou – LOHATRONAI “runkeliams“, pasitelkiant politinius artistus

  • Pirmas LOHATRONAS , įvykęs po sausio 2009 metų  sausio 16 dienos prie Seimo demonstracijos, siekiant susilpninti visuomenės protestą ( K.Čilinskas ir JDJ – bei įvairios mentų organizacijos ). Projektas įvykdytas

Siekiant sustabdyti galimą radikalizavimą visuomenės prieš išrinktą nacių pseudo-valdžią (konservatorius), buvo paleistas naujas mechanizmas per K.Čilinską, sukuriant JDJ (jungtinė demokratinį judėjimą), siekiant suburti visas aštrią kritiką išsakančius asmenis po vienu sparnu ir vėliaų “nukanalizuoti jų emocijas, nepasitenkinimą“. Šie radikalūs reiškiniai gali būti pavojingi esamai buržujinei sistemai, pastatytai ant sausio 13 aukų ir sukelti ilgalaikį nepasitikėjimą sistema.

Šis LOHATRONAS su K.Čilinsku baigėsi su juo mirtimi. Aišku, virtualioje erdvėje buvo vykdomas ir anti-lohatroninis procesas interneto vartotojams, bet efektas buvo neženklus. Tačiau, JDJ buvo išformuotas. 

Neo-fašizmo atviri propagandininkai čia

k.cilinskask.cilinskas JDJ


  • TV LOHATRONAS (žiūrėt žemiau) politinis manipuliacinis šou studijoje, siekiant sumaišyti visuomenei žinomą informaciją ir neleisti savarankiškai atkapstyti istorinius faktus, o pasikliauti vien studijoje sėdinčiais asmenimis. Tai tik vienas iš nuolatinių mažų projektų, kuriuose dalyvauja politinės partijos, kurios nukanalizuoja visuomenines nuotaikas, koncentruojant jas į TV ŠOU turinio problematiką, čia iš ankskto žinoma, jog problemos nebus sprendžiamos, o tiesiog bus klaidinamas visuomeninis žiūrovas. |Šio proceso eigoje galutinai tampa niekas neaišku ir žiūrovas pradeda ciniškai vertinti bet kokią aplinką , kuri kelia anologišką problematiką ne šou erdvėje – o, tarkim, prie stalo virtuvėje.

61286_1403788696522719_1279728586_n


Drąsos kelio lohatronas ( 2010 – 2013 metai ). Projektas įvykdytas

  • Pasinaudojama ‘Pedofilijos istorija’, siekiant iš aktyvios bendruomenės, norinčios priešintis sistemai, ištraukti visus radikalius visuomenininkus ir su jais, vėliau po vieną, susidoroti, išskaidyti ir supriešinti tarpusavyje, bet prieš tai visus juos sutelkiant politinėje partijoje (Drąsos kelias) – taip sugriaunant draugystės ryšius, o tik paliekant viltis iš naujos politinės partijos.

Tuo pačiu siekiama iškelti nacistinę tautininkų organizaciją į paviršių, kažkiek atimant emocialias simpatijas iš nemąstančios runkelių bandos.

Šis lohatronas trūko gana ilgokai, pradedant 2010 metais ir galutinai bebaigiant susidoroti su likusiais nariais 2015-2016 metais,. Netgi esant N.Venckienei JAV. Pastangos buvo įdėtos didžiulės – pajungtos visos televizijos , reklamuojant šitą judėjimą, taip sudarant vizualią apgaulę , jog visuomenėje didžiulis palaikymas ir nauja partija nugalės rinkimuose ir pakeis gyvenimą.

Dabartiniu metu dar tebevyksta procesas, nes jį galima pasukti reikiama spekuliacine linkme. Pavyzdžiui, iškelti į viešumą pedofilus iš verslo, kurie buvo apsaugoti – taip su jais susidorojant. Arba susidoroti su teisėsaugos nariais – prokurorarais, teisėjais, kurie taptų nepaklusniais.

drasos_kelio_lohatronas


NAUJAS LOHATRONAS prieš IV pasaulinį karą, siekiant šalies viduje izoliuoti (atlikti prevencinį gilų valymą) palaikančius Rusijos Federaciją.

Pradinė fazė lohatrono su tautininkais, R.Paksu ir Rolandu Paulausku (projektas 2014 -2015 metų)

Naujas projektas, kuriuo tikslas nuolatos koreguojamas , nes po truputį į jį įtraukiamas paskutinis manipuliacinis rezervas, kuriuo dar galima mulkinti visuomenę.

Vienas iš tikslų – tai sukelti Lietuvoje patriotinę atmosferą ir jos energiją perduoti tautinėms organizacijoms, kurios propaguoja neo-nacizmą. Vėliau gi spręsti, ar kanalizuoti energija, arba panaudoti ją suburiant karinę jėgą prieš Rusijos Federaciją.

Taip pat, šiame lohatrone vyrauja ir antraeiliai tikslai – tai visuomenės paruošimas “savivaldos rinkimams“, kurie praeis 2015 metais. Ir jų dėka, daugelyje rajonų ir miestų bus išrinkti neo-nacistinės idealogijos rėmėjai į valdžios struktūras, drąsiai kalbantys apie galimą agresiją iš RFpusės.

Pagal 2015 balandžio duomenys, neo-nacistinės partijos susibūrė į vien partiją  – apsijungė. Aišku, aukščiau aprašytas tikslas dėl patekimo į savivaldos organus tapo nerealizuojamas dėl visuomenės supratimo ir matymo 2014 metus regint nuolatinėse nusikaltimuose buvusioje Ukrainoje. Taigi, išorės veiksnys paveikė ir Lietuvos vidaus lohatrono vyksmą.

10548280_1503079979926923_5093483805620252831_o

Vystymosi stadija, pajungiant “ekspertai.eu“
rolandas_paulauskas

Galutinė – pilna schema lohatrono, pajungiami beveik visi dalyviai ( savivaldos rinkimai )
pilnas_rolandas_paulauskas

Šiandien šis LOHATRONAS pagrinde dirba į imituojamą modelį  -‘valstybės priešai‘ (tariamai kovojantys prieš blogai dirbančią sistemą už Lietuvą, lyg  būtų patriotai).

Realiai gi Lohatrono režisierių bandoma iš nacisto Rolando Paulausko padaryti ‘lietuvos patriotą’, prie kuriuo šlietųsi tie patys radikalūs asmenys ir svajotų apie ‘teisingos lietuvos’ atkūrimą. Galiausiai prieš šiuos asmenis vykdomos kratos, stebėjimai ir kitokie ribojamojo represinio pobūdžio veiksmai. Taip įbauginama dalis visuomenės, atstumiamos pilkos masės ir vėl siurbiami patys radikaliausi žmonės, kurie emociškai sureaguoja ir atsiskleidžia (rašydami pritarimo laiškus, ar viešai išreikšdami savo pozicija).

Tokiu keliu nacistas Rolandas Paulauskas tarnauja sistemai ir apsaugo jos vidų, išryškindamas viduje nepatikimus asmenis, kurie pasiduoda jo manipuliacijoms.

Taip ir sudaromi visi stebimų asmenų sąrašai, kuriais toliau vadovaujasi operatyvinėje veikloje spec.tarnybos.

Šioks toks postūmis vyksta 2015 metais, bandant pasinaudoti pabėgėlių krize ir suburti aplinkui save radikalesnio mąstymo žmones. Žemiau pateikiama naujojo, gana silpno lohatrono, kuriuo potenciali energija yra mažoka, jog pritrauktų jau daug labiau išsilavinusi jaunimą į savo gretas. Jaunimas išmoko surasti intenete alternatyvius šaltinius ir daug atsargesnis negu buvo prieš metus ar kelis atgal.

[ Detalesnis vaizdas randamas čia ]

toliau vyksta lohatronas su nemokančiai mąstyti avimis

[ paveikslėlio detalesnis vaizdas čia ]

 

rolandas paulauskas ir Co

[ detalesnis paveikslėlio vaizdas randamas šioje vietoje ]

gg2