Kategorijos archyvas: Upės

Upelių tyrimai ( dalis I iš III)

Upelių tyrimai ( dalis I iš III)

Upelių tyrimai

Turinys

Vandens svarba
Mūsų upės
Upių vardai
Upės ir jų vagos
Kas gyvena mūsų upėse
Augalai ir žuvys upelių ekosistemose
Upinė nėgė (Lampetra fluviatilis L.)
Šlakys (Salmo trutta trutta L.)
Margasis upėtakis (Salmo trutta fario L.)
Kiršlys (Thymallus thymallus L.)
Lydeka (Esox lucius L.)
Kuoja (Rutilus rutilus L.)
Paprastoji aukšlė (Alburnus alburnus L.)
Gružlys (Gobio gobio L.)
Rainė (Phoxinus phoxinus L.)
Šližys (Noemacheilus barbatulus L.)
Kirtiklis (Cobitis taenia L.)
Ešerys (Perca fluviatilis L.)
Devynspyglė dyglė (Pungitius pungitius L.)
Trispyglė dyglė (Gasterosteus aculeatus L.)
Paprastasis kūjagalvis (Cottus gobio L.)
Vėgėlė (Lota lota L.)
Upės baseino samprata
Vandens kokybė
Biologiniai ir cheminiai vandens kokybės tyrimo metodai ir jų palyginimas
Biologiniai tyrimai
Dažniausiai upelių dugne aptinkamos gyvūnų grupės
Galvastraublių (Cephaloryncha) tipas
Blakstienuotosios kirmelės (Turbellaria)
Mažašerių kirmelių (Oligochaeta) klasė
Dėlių (Hirudinea) klasė
Voragyvių (Arachnoidea) klasė
Vėžiagyvių (Crustacea) klasė
Vabzdžių (Insecta) klasė

Žirgelių (Odonata) būrys

Lašalų (Ephemeroptera) būrys
Ankstyvių (Plecoptera) būrys
Blakių (Hemiptera) būrys
Vabalų (Coleoptera) būrys
Kabasparnių (Megaloptera) būrys
Dvisparnių (Diptera) būrys
Apsiuvų (Trichoptera) būrys
Moliuskų (Mollusca) tipas
Dugno gyvūnų rinkimas
Tyrimų vietos ir laiko pasirinkimas
Gautų duomenų apibūdinimas ir įvertinimas
Vandens kokybės vertinimas
Biotinio indekso (BI) nustatymas
BMWP balų sistema

Vandens svarba

Vanduo Žemėje yra vienas svarbiausių veiksnių, lemiančių gyvybės buvimą mūsų planetoje praeityje, dabar ir ateityje. Jis sudarė tą pirminę terpę, kurioje prasidėjo gyvybė, be jo negalėjo apsieiti ir tie gyvi organizmai, kurie vėliau persikėlė gyventi į sausumą. Žmogus jau seniai suprato vandens svarbą: be maisto mes galime išgyventi ilgiau negu be vandens. Senieji mąstytojai vandenį įvardijo kaip vieną iš gamtos stichijų, be kurios nebūtų gyvybės, o kartu ir žmogaus. Šiuolaikinis mokslas teigia, kad be vandens negali egzistuoti joks gyvas organizmas, negali funkcionuoti ekosistemos, jis yra svarbus kaip veiksnys, į visumą siejantis vandens ir sausumos ekosistemas.

Vanduo tekėdamas, keisdamas savo būvį iš dujinio į skystą, iš skysto į kietą ir atvirkščiai atlieka didelį darbą: jis išnešioja ištirpusias druskas ir dujas, o kartu ir maisto medžiagas. Vandeniui pereinant iš vieno būvio į kitą yra sunaudojama energija: kad pavasarį nutirptų ledas upėje ar ežere, yra sunaudojamas didelis saulės energijos kiekis, kad galėtume išgarinti vandenį, reikia taip pat nemažai energijos. Taigi vanduo yra svarbus veiksnys, reguliuojantis temperatūros svyravimus, kuriuos sukelia į Žemę patenkantis besikeičiantis Saulės energijos kiekis.
Vandens apykaita tarp vandenyno, jūros, ežero, upės, atmosferos bei žemės yra vadinama vandens ciklu. Dėl saulės energijos vanduo garuoja nuo žemės paviršiaus, o paskui, garams atmosferoje kondensuojantis, iškrenta kritulių pavidalu. Vandens ciklas yra pastovus, nes kiek jo išgaruoja, tiek ir iškrenta. Kadangi sausumoje iškrenta daugiau kritulių negu virš vandenynų, tai dalis jų virsta paviršiniu nuotėkiu, kuris suformuoja vieną nuostabiausių gamtos reiškinių – ežerus ir upes. Dalis vandens taip pat yra išgarinama dėl augalų transpiracijos. Mokslininkų teigimu, Žemėje laisvai cirkuliuoja tik apie 5% viso planetoje esančio vandens, kurio didžioji dalis yra vandenyne. Gėlas vanduo tesudaro apie 3% vandens atsargų, o didžioji jo dalis (apie trys ketvirtadaliai) yra sukaupta ledynuose.

Žmogus savo reikmėms tiesiogiai naudoja gėlą vandenį, kurio pagrindinis šaltinis yra upių nuotėkis ir gruntinis vanduo, kurio, mokslininkų teigimu, yra gerokai daugiau nei ežerų ir upių vandens kartu paėmus.
Mes šioje knygelėje kalbėsime apie upių vandenį, kuris labai svarbus tiek gamtai, tiek ir žmogui. Upės priskiriamos gėlo vandens lotinėms (tekančio vandens) ekosistemoms, kitaip tariant, joms būdingas nuolatinis vandens judėjimas, maišymasis, tas vanduo visą laiką kinta, todėl, kaip sakė senovės graikų mąstytojas Heraklitas, “negalima du kartus įbristi į tą pačią upę”. Taip jis vaizdžiai apibūdino visoje gamtoje vykstantį kitimą.

Mūsų(Lietuvos) upės

Lietuvoje upės jau nuo seno traukė žmonių dėmesį, prie jų yra įsikūrę beveik visi didieji Lietuvos miestai, daug miestelių ir kaimų. Lietuvoje yra priskaičiuojama apie 29 000 upių ir upelių, kurių bendras ilgis yra apie 63,7 tūkst. kilometrų. 750 upių yra ilgesnės nei 10 kilometrų, o 19 – ilgesnės nei 100 kilometrų. Taigi didelių upių pas mus yra nedaug, jų bendras ilgis – apie 3500 kilometrų, o tai sudaro tik 5,5% bendro upių tinklo, kuris mokslininkų yra vadinamas hidrografiniu tinklu. Didžiąją jo dalį Lietuvoje sudaro trumpesnės nei 10 kilometrų ilgio upės.
Upių nuotėkį formuoja krituliai. Kai kurių autorių duomenimis, iš viso Lietuvos upėmis iš šalies teritorijos nuteka apie 23 km3 vandens per metus, sausesniais metais – mažiau, drėgnesniais – daugiau. Daugumos Lietuvos upių nuotėkis nėra didelis, kadangi jų baseinai (teritorijos dalis apibrėžta takoskyros) yra maži.
Didžiąją dalį Lietuvos teritorijos užima Nemuno upės baseinas, kur susiformuoja apie 71% bendro upių nuotėkio. Nemuno upės baseinui priklauso ir didesnių mūsų upių baseinai: Merkio, Neries su Šventąja ir Žeimena, Nevėžio, Dubysos, Mituvos, Jūros, Minijos (dešinieji Nemuno intakai) bei Šešupės, kuri yra vienintelis didesnis kairysis Nemuno intakas.
Prie pagrindinių hidrografinių baseinų taip pat yra priskiriami AkmenosDangės (įteka į Kuršių marias ties Klaipėda), Šventosios (įteka į Baltijos jūrą ties Šventąja), Bartuvos (įteka į Baltijos jūrą Latvijos teritorijoje), Ventos (įteka į Baltijos jūrą Latvijos teritorijoje), Mūšos su Nemunėliu (įteka į Baltijos jūrą Latvijos teritorijoje) ir Dysnos (kairysis Dauguvos upės intakas) baseinai. Visų kitų mažesnių upių ir upelių baseinai įeina į šių didesnių upių baseinus, suformuodami bendrą Lietuvos hidrografinį tinklą.

Upių vardai

Kalbininkas A. Vanagas teigė: “Kalba – tai milžiniška registracijos knyga”. Kalboje, žmogaus vartojamuose žodžiuose, atsispindi tie daiktai ir reiškiniai, su kuriais žmogui tenka susidurti. Todėl daug įvairių sričių specialistų ir šiaip žingeidžių žmonių kalboje gali rasti aibę sau įdomių dalykų. Ne išimtis yra ir vietovardžiai: vardus turi upės, ežerai, miškai ir miškeliai, pievos, pelkės, kaimeliai ir miesteliai bei didieji miestai. Vien upių ir ežerų vardų Lietuvoje žinoma apie dešimt tūkstančių. Labai gražiai vandenvardžiai (kaip mokslininkai sako, hidronimai) yra aprašyti jau minėto lietuvių kalbininko knygoje “Lietuvių vandenvardžiai” (Vilnius, 1988). Mes tik trumpai nusakysime, į ką reikėtų atkreipti dėmesį, stebint upių ir upelių aplinką.
Dažniausiai upėvardžiai reiškia ką nors, kas susiję su vandeniu: upė, srovė, vanduo ir jo savybės. Daugumas jų yra labai seni ir mums jau nieko nesako, pvz., Nemunas, Minija, Nevėžis, nes jų pirminės reikšmės jau seniai yra pamirštos. Galima sakyti, kad kuo didesnė upė, tuo senesnis jos vardas, nes upių vardai labai retai keičiami: net dabartinėje Rusijos Kaliningrado srityje (buvusiame Karaliaučiaus krašte) didžiausios ten upės Priegliaus lietuviškas pavadinimas nebuvo pakeistas – jos vardas buvo tik suslavintas, ir dabar upė ten vadinasi Priegolj. Visi mažesni upeliai (kaip ir kiti vietovardžiai) po Antrojo pasaulinio karo Karaliaučiaus krašte įgijo slaviškus vardus, pvz., viena gražiausių to krašto upių Rominta buvo pavadinta Krasnaja. Naujasis pavadinimas iš tikrųjų nieko mums nesako (gal ten raudonas vanduo teka, nes yra upių, kurių vardai rodo vandens spalvą, pvz., Juodupis). Tuo tarpu senasis pavadinimas žymi buvus tose apylinkėse romovę: senųjų baltų genčių šventą vietą. Taigi upių ir ežerų pavadinimai kartu yra ir mūsų istorijos dalis, žymi kadaise čia gyvenusių tautų teritoriją, yra tų tautų kalbos atspindys. Upėvardžius dažnai keitė atsikraustę naujieji gyventojai ar užkariautojai. Tokių pavyzdžių ypač gausu Šiaurės ir Pietų Amerikos, Australijos žemynuose. Savo ženklą kitos tautos ar gentys yra palikę ir mūsų upių vardyne (tiesa, jų nėra daug): tai keliasdešimt slaviškų, germaniškų ir finougriškų vandenvardžių, pvz., Oporas – upelis Pakruojo rajone (lenkiškai opar – šlapia, neužšąlanti vieta, bala), Bliekis – upelis, tekantis Priekulės apylinkėse (iš germanizmo bliekis – vok. Bleiche – tvenkinys), arba Jara – upė, ištekanti iš Jaros ežero Svėdasų apylinkėse (greičiausiai pavadinimas kilęs iš suomių kalbos žodžio jarvi – ežeras).

Kaip teigia A. Vanagas, vandenvardžiai pažymi ir bendrus upės bruožus ir kartu kažką išskirtinio, kad būtų galima skirti vieną upę nuo kitos. Taip ir susidarė per ilgus amžius ta vandenvardžių įvairovė, kurią turime dabar. Nemaža upelių vardų dalis yra susijusi su vandens spalva: Lietuvoje yra ne vienas Juodupis, Baltupis ar Baltupė. Kitų pavadinimai yra kilę iš baltumo, švytėjimo, žėrėjimo ir panašių bendrinės reikšmės žodžių – Balsupis (iš balsis – baltas gyvulys), Žvelsa (iš žvilti – blizgėti) ir pan. Dar kiti upėvardžiai yra susiję su žmonių tikėjimais bei prietarais, pvz., Perkūnupis – pavadinimas susijęs su pagonių dievo Perkūno vardu, Šventoji – su senovės lietuvių tikėjimu, Laumupis – su mitologinės būtybės laumės vardu, Velniupis – su mitologinės būtybės velnio vardu ir pan.
Bene būdingiausia upių vardams yra tai, kas susiję su tekančiu vandeniu, upe, upės srove ir jos tekėjimu. Mes sakome – upė teka, tačiau lietuvių kalba turi daug žodžių, kurių mes jau neprisimename, reiškiančių upės tekėjimą. Kaip teigia kalbininkas A. Vanagas, dalis jų kaip tik ir išlikę upelių pavadinimuose. Pvz., upelių Alantas, Alėja, Aluona vardai yra kilę iš veiksmažodžio alėti – bėgti, tekėti, varvėti; upelio Salantas vardas – iš veiksmažodžio salėti – tekėti. Yra upėvardžių, kurie apibūdina vandens tėkmę: Sriautas, Srovė, Upė, Strėva, Verdenis.
Dalis upėvardžių yra kilę iš gyvūnų (Meškupis) ar augalų pavadinimų (Karklė), dar kiti reiškia fizinę upės būklę (Sausinė – upė išdžiūsta vasaros metu) ar žymi kažkokią tos upės vandeniui būdingą savybę (Rūdupis, Geležė – upės vandenyje yra geležies).
Yra upių, turinčių ne vieną pavadinimą: AkmenaDangė, MavaKliurkėMinija. Tai rodo, kad upė kažkurioje dalyje labai pasikeičia arba teka per ežerus ir kiekviena protaka turi savo vardą.
Taigi tiriant upelį galima sužinoti daug naujo vien išsiaiškinus jo vardo kilmę, aprašius vardus intakų ir intakėlių, įtekančių šaltinių, kurių nemaža dalis baigia nueiti užmarštin dėl žemių kultūrinimo ir melioracijos, pavertusios daugelį mažų upelių melioracijos kanalais.

Upės ir vagos

Upės vanduo teka žemyn – keliu, kurį sau nusipiešia vanduo. Kuo didesnė upė, tuo margesnis tas piešinys. Vanduo teka lygumomis, kalvomis ir kalnais, todėl upių vagų ir slėnių įvairovė yra labai didelė. Lietuvos reljefui būdingos lygumos ir kalvos, todėl tokių sraunių upių kaip kalnuose pas mus nėra. Tačiau ir mūsų upeliai, kurie nuteka nuo Aukštaitijos, Dzūkijos ar Žemaitijos kalvų, yra gana sraunūs, per ilgą laiką išgraužė gilias vagas ir suformavo slėnius. Slėnių formavimąsi daug lėmė paskutinio apledėjimo metu susidariusio ledo tirpsmas, kritulių kiekis, uolienų pobūdis.
Kalbant apie upės slėnį, galima išskirti tokias jo dalis: aktyvioji vaga (slėnio dalis, kuria teka upės vanduo), salpa (slėnio dalis, kuri periodiškai gali būti užliejama) ir slėnio šlaitai. Slėnio šlaitai gali turėti terasas, t.y. istorinių upės vagų liekanas, bet terasos būdingos tik didelių upių vidurupių ir žemupių slėniams (pvz., Nevėžio žemupys). Paprastai upelio aukštupyje slėnis dar neryškus, vėliau vaga gilėja, nes daugėja tekančio vandens, formuojasi salpa, kurioje ir vingiuoja upės vaga. Dar toliau slėnis platėja, tampa neryškus ir upė baigiasi žiotimis arba delta, kur upės vanduo įsilieja į kitą upę, ežerą ar jūrą. Jei upės vagos vingiai gana dažni, ypač mažesnių upių, tai slėnio vingiai yra daug retesni. Upių vagų vingiavimas vadinamas meandravimu, o pats bangos (arba S) pavidalo upės vingis – meandru. Šis upės vingio pavadinimas yra kilęs iš seno graikiško labai vingiuotos Turkijos upės – Didžiojo Mendereso pavadinimo. Ne visos upės vienodai vingiuoja: vienos teka gana tiesiai, o kitos – taip, kad sunku suskaičiuoti tuos vingius. Taip pat nevienodai upės vingiuoja ir atskirose upės dalyse: daugiau vingių yra upių aukštupiuose ir vidurupiuose, o mažiau – žemupiuose. Upių vingiavimą lemia daug veiksnių, iš kurių pagrindiniai yra reljefas, nuolydis, nuotėkio dydis ir uolienų sudėtis. Kur upė sraunesnė, gruntas gana minkštas (t.y. vagos krantai yra smėlingi), galima stebėti, kaip vos per penkerius ar dešimtį metų pasikeitė upės vingiai. Ypač tai gerai matyti po pavasarinių potvynių. Tai taip pat gali būti upės aplinkos stebėjimų dalis (stebėti, kaip “keliauja” upės vaga), tik tam reikia ilgesnio laiko. Bet jei jūs naudosite fotoaparatą, tai jaunesnieji jūsų draugai po kelerių metų jau galės nesunkiai palyginti, kiek ir kur nukeliavo vienas ar kitas upės vingis.
Taigi upės fizinės aplinkos (arba upės sistemos) vystymąsi ir formavimąsi lemia integruotų gamtinių geologinių (žemės paviršiaus reljefas ir uolienų sudėtis), hidrologinių (upės nuotėkio dydis ir pasiskirstymas per metus, vagos nuolydis) ir hidraulinių (vandens srovės greitis, sūkuriavimas, arba turbulencija) veiksnių visuma. Tų veiksnių integruoto poveikio rezultatas atskirose upės dalyse bus skirtingas: eidami palei upę, mes rasime sraunių upės ruožų, kur vanduo šniokščia ir kunkuliuoja (tai rėvos ir sraunumos), rasime gilių ramumų (sietuvų) ir plačių seklumų, kur vanduo teka ramiai ir vienodai. Todėl upės vagoje susiformuoja skirtingos buveinės, kuriose gyvena skirtingi gyvi organizmai.
Lietuvoje tokių natūralių upių vagų nedaug teišlikę. Labai keitėsi upių vagų pobūdis, netgi pats upių ilgis, dėl hidrografinio tinklo kaitos, kurią vykdė žmogus. Lietuvoje upių vagų keitimas prasidėjo XIX amžiuje, kai buvo pradėtos melioruoti dvarų žemės. Dar anksčiau atsirado pirmieji tvenkiniai. Iki 1918 metų buvo iškasta 375 km atvirų kanalų, buvo pradėta kasti Dovinė, pradėta sausinti ir uždaru drenažu. 1919 – 1939 metais buvo numelioruota apie 0,57 mln. hektarų žemės, paversta kanalais daug upių ir upelių aukštupių, ištiesinta daug upių vagų. Iki 1985 metų buvo iškasta daugybė kanalų ir griovių, kurių bendras ilgis pasiekė apie 59 tūkst. kilometrų. XX amžiaus 3iajame dešimtmetyje vidutinis vandentėkmių tankis buvo 0,4 km/km2, o 6ajame dešimtmetyje pasiekė apie 1,0 km/km2. Taigi dėl žmogaus ūkinės veiklos bendras vandentėkmių ilgis labai padidėjo, bet taip buvo sureguliuotas upių nuotėkis ir sunaikinta daugybė natūralių mažų upelių bei upių aukštupių. Duomenys apie natūralių vandentėkmių skaičių įvairiuose Lietuvos kraštovaizdžio tipuose pateikti 1 lentelėje.


Vykdant upelių aplinkos stebėjimus, būtų visai įdomu pasekti, kaip per paskutinį šimtmetį keitėsi upelio ar upės vaga. Tuo tikslu galima panaudoti įvairių laikotarpių kartografinę medžiagą bei dar gyvenančių senų žmonių pasakojimus.
Apie upes galima daugiau paskaityti K. Kilkaus knygoje “Upės ir žmonės” (Vilnius, 1992), o apie mažuosius mūsų upelius – P. Kavaliausko ir E. Vaitkevičiaus knygoje “Mažųjų upelių likimas” (Vilnius, 1990).

Kas gyvena mūsų upėse

Upėse ir upeliuose, kaip ir bet kurioje kitoje ekosistemoje, be negyvosios (abiotinės), yra ir gyvoji (biotinė) dalis. Būtent gyvoji ir negyvoji upės aplinka, veikdamos viena kitą, sukuria tekančio vandens ekosistemą, kuri skiriasi nuo kitų gėlavandenių ekosistemų (ežerų, tvenkinių ar mažų kūdrų) tuo, kad yra funkcionuojanti, savaime tranzitinė ekosistema, per kurią pernešamos medžiagos ir net gyvi organizmai iš vienos ekosistemos į kitą (pvz., iš sausumos į ežerą).
Gyvajai upės ekosistemos daliai būdinga tokia pat struktūra, kaip ir kitoms ekosistemoms. Pirminės produkcijos gamintojai čia yra autotrofiniai organizmai. Tiesa, jie tampa reikšmingi tik upių vidurupiuose ar žemupiuose, nes natūraliuose upių aukštupiuose reikalingą organinės medžiagos kiekį upė daugiausia gauna iš ją supančių sausumos ekosistemų: medžių lapai ir nukritę šakelės, pakrantės augalija yra organinės medžiagos šaltinis detritofagams (mažiems organizmams, kurie maitinasi smulkiomis organinės medžiagos dalelėmis) ir maisto medžiagų šaltinis aukštesniesiems augalams. Vabzdžiai, krintantys nuo medžių, jų lervos yra maisto šaltinis žuvims, kurios taip pat smaguriauja ir upės vandenyje gyvenančiomis vabzdžių lervomis. Upei didėjant, mažėja tų pakrančių ekosistemų įtaka, bet ji išlieka ilgai, o mažų upelių ekosistemoms ji, ko gera, yra pagrindinis veiksnys, nulemiantis jų gyvenimą.

Augalai ir žuvys upelių ekosistemose

Vandenyje aptinkama daug įvairių augalų: vieni jų yra labai maži, kiti gali užaugti kelių metrų aukščio ar ilgio. Vandeny augantys didesnieji augalai vadinami hidrofitais. Pagal tai, kur augalai upėje auga ir gyvena, jie yra skirstomi į:
a) tikruosius vandens augalus:
• pelaginiai vandens augalai – gyvena neprisitvirtinę prie dugno. Tai yra mikrofitoplanktonas, makrofitoplanktonas, neustonas (sudaro plėvelę vandens paviršiuje), pleustonas – vandens paviršiuje plūduriuojantys augalai su šaknimis,
• bentosiniai vandens augalai – prisitvirtinę prie dugno vandens augalai. Jiems priskiriami siūliniai dumbliai (mikrofitobentosas), povandeninės samanos, žiediniai augalai;
b) pusiau apsemtus vandens augalus:
vandenyje lapai, virš vandens tik žiedynai, pvz., siauralapės ir plačialapės plūdės lapai plauko vandens paviršiuje;
c) pelkėtų krantų augalus (didesnė augalo dalis yra virš vandens). Čia priskiriamos nendrės, meldai, švendrai, asiūkliai, bėžiai, šiurpiai, dumblialaiškiai, duoniai, papliauškos.
Didelę reikšmę, kaip ir kitose vandens ekosistemose, turi mažieji autotrofiniai organizmai, kurie yra vadinami fitoplanktonu. Iš visų vandens ekosistemų (ežerų, upių) upėse fitoplanktono yra mažiausiai. Visi fitoplanktoniniai organizmai skirstomi į 4 dideles grupes:
• melsvadumblius (pvz., Anabaena sp. – vandenkrėtis),
• titnagdumblius (pvz., Navicula sp. – valtelė, Tabellaria sp. – narstiklė),
• žiuželinius (pvz., Euglena sp. – euglena),
• žaliadumblius (Chlorella sp., Scenedesmus sp.).
Kiekybiškai fitoplanktonas yra tiriamas surinkus jį specialiais tinkleliais. Planktonas išpilstomas į buteliukus, filtruojamas formalinu ir nustatomas ląstelių (ar svorio vienetų) kiekis litre. Mažiausi fitoplanktoniniai organizmai yra bakterijos, kurios vadinamos bakterioplanktonu. Tai yra svarbus bestuburių vandens gyvūnų maisto objektas. Šie smulkūs organizmai gyvena vandeny, ant substrato, grunte ir yra labai svarbūs vandens valymosi nuo organinių medžiagų procese: kuo daugiau šių organizmų – tuo mažesnis pH. Mikroorganizmų gausiausia yra dumblino dugno upių dalyse, mažiau jų yra upėse su smėlėtu dugnu, dar mažiau ten, kur dugną sudaro žvyras, gargždas ar akmenys.
Fitoplanktono kiekį upėje lemia:
• upės srovė;
• srovės turbulentiškumas.
Pagal sugebėjimą išgyventi upės srovėje (atsparumą mechaniniam vandens srovės poveikiui) fitoplanktoniniai organizmai yra skirstomi į tris grupes:
• upinį planktoną (savo vystymosi ciklą praeina nešami srovės, todėl jo daugiau gali susikaupti upių sietuvose, įlankėlėse, t.y. ten, kur upės srovė yra sulėtėjusi ar visai lėta),
• fitoplanktoninius organizmus (galinčius gyventi upėje, bet niekada netampančius vyraujančiais),
• fitoplanktoninius organizmus, kurie patenka į upę atsitiktinai (iš ežerų, kūdrų ir pan.).
Fitoplanktoninių organizmų rūšinė ir grupinė sudėtis per metus kinta: vasarą mes aptiksime daugiau žaliadumblių, o rudenį – titnagdumblių. Žiemą fitoplanktono kiekis mūsų upėse labai sumažėja, nes esant žemai temperatūrai jiems išgyventi yra labai sunku.
Kita dalis autotrofinių organizmų – mikrofitobentosas – gyvena upės dugne ar ant įvairaus substrato (akmenų, kelmų, lapų ir pan.).
Mikrofitobentosiniai organizmai skirstomi į keletą grupių:
• litoreofiliniai (gyvena ant akmenų, stambaus žvirgždo ir pan.),
• fitoreofiliniai (gyvena ant aukštesniųjų vandens augalų ar jų liekanų),
• psamoreofiliniai (gyvena ant smėlėto dugno),
• peleoreofiliniai (gyvena ant dumblingo dugno).

Aukštesnieji augalai (makrofitai) daugiausia auga įsišakniję upės dugne ar pakrantėje, laisvai plaukiojančių jų yra mažai (laisvai plaukioja plūdenos, kurios tarsi žaliu kilimu vasaros pabaigoje ar ankstyvą rudenį padengia kai kurių mūsų upių vandens paviršių). Jų pasiskirstymą upės vagoje lemia srovės greitis, dugno substratas, cheminė dugno nuosėdų ir vandens sudėtis. Kur daug aukštesniųjų vandens augalų, ten srovės greitis vandens paviršiuje beveik lygus nuliui, o priedugniniame sluoksnyje siekia tiktai 0,2 m/s. Augalai augdami sukuria stovinčio vandens užutekius, kur gali vystytis kito tipo gyvų organizmų bendrijos, būdingos ežerams ar mažoms kūdroms, ypač jei yra nedidelių senvagių. Aukštesniųjų augalų atsiranda daug tuomet, kai upelis gausiai maitinamas biogeninėmis medžiagomis. Tai būdinga stipriai pažeistoms upių ekosistemoms, pvz., Jūros upė ties Rietavu (čia upės vaga kanalizuota, aplinkui dirbamieji laukai ir ganyklos, todėl čia patenka daug maisto medžiagų – azoto ir fosforo, – kurios yra trąša augalams): čia augalai dengia beveik 100% vandens paviršiaus, todėl susidaro patvanka. Formuojasi savotiškas augalinis producentų filtras biogeninėms medžiagoms.
Mūsų upių natūralus zonavimas pagal jose augančius augalus gali būti toks: mikrofitinės ir nuosekliai pereinančios į makrofitinį tipą. Kuo stipresnis antropogeninis poveikis, tuo labiau tas nuoseklumas pažeidžiamas: mikrofitinės bendrijos išstumia makrofitines.
Kita gyvų organizmų grupė, gyvenanti vandenyje, yra gyvūnai. Didžiąją jų dalį sudaro vandens bestuburiai, kurie gyvena ploname sluoksnyje tarp vandens masės ir dugno substrato, įsirausę dugne ar prisitvirtinę ant įvairaus substrato. Čia upės srovės greitis beveik lygus nuliui. (Upės srovės greitis yra minimalus prie dugno dėl jo šiurkštumo, kaip sako hidrologai, o maksimalus yra prie vandens paviršiaus.) Upės srovė padeda aprūpinti vandenį deguonimi: kuo didesnis srovės greitis, tuo daugiau O2 prateka. Be to, ten, kur vanduo teka labai maišydamasis, padidėja jo aeracija (sraunumose ar rėvose).
Būtent srauniose vietose dėl gero apsirūpinimo deguonimi ir dugno substrato įvairovės aptinkamos turtingiausios bei įvairiausios gyvūnų bendrijos. Kad galėtų išgyventi srauniose vietose, vandens bestuburiai organizmai yra labai prisitaikę, jiems būdinga gyventi prisitvirtinus prie substrato. Galima paminėti, kad jų kūnas yra ištįsęs arba plokščias (kad būtų mažesnis pasipriešinimas vandens srovei), apatinės jų kūno dalys yra lipnios, jie turi įvairiausių kabliukų ar siurbtukų. Šiems gyvūnams yra būdingas teigiamas reotaksis (judėjimas prieš srovę) bei teigiamas tigmotaksis (reakcija į prisilietimą). Kitaip tariant, tie gyvūnėliai visuomet stengiasi judėti prieš srovę ir tvirtintis prie substrato.
Didžiausia vandens bestuburių organizmų gausa stebima tuomet, kai srovės greitis yra apie 0,3 – 0,4 m/s: tai užtikrina gerą apsirūpinimą deguonimi bei galimybę būti nenuneštam vandens srovės iš pamėgtos vietos. Dauguma šių organizmų nemėgsta gilių vietų, nes gilesnėse vietose yra mažiau šviesos, o jie mėgsta gyventi iki trisdešimties centimetrų gylyje. Pastebėta, kad produktyviausios upių vietos yra ten, kur upės gylis siekia 0,15 – 0,9 m.
Pagal savo maitinimosi būdą vandens bestuburiai gyvūnai yra skirstomi į šias ekologines grupes:
• aktyviai maistą renkantys dugno makrobestuburiai (ankstyvių, lašalų, apsiuvų, dvisparnių lervos, šoniplaukos),
• maistą gaunantys, filtruodami vandenį (apsiuvų, dvisparnių lervos, dvigeldžiai moliuskai),
• maistą renkantys, jį nugremždami nuo paviršiaus ar grauždami (lašalų, apsiuvų, vabalų lervos, vabalai ir pilvakojai moliuskai),
• plėšrūnai (ankstyvių, dvisparnių, žiogelių lervos).
Dugno bestuburiai gyvūnai labai svarbūs upės ekosistemoje, kadangi yra viena iš svarbiausių grandžių mitybinėje grandinėje. Jie yra daugumos upių žuvų pagrindinė sudėtinė maisto dalis ir sudaro nuo 30% iki 60% viso žuvų suvartojamo maisto. Kadangi šie gyvūnai gyvena sąlyginai pastoviai tam tikroje upės vietoje, tai yra naudojami kaip indikatorius vandens kokybei vertinti.
Kita didelė vandens organizmų grupė, priklausanti stuburiniams gyvūnams ir gyvenanti upėse, yra žuvys. Žuvų pasiskirstymą ir bendrijų sudėtį lemia:
• vandens kokybė,
• maisto kiekis ir maitinimosi vietos,
• nerštui ir ikrelių vystymuisi tinkamos vietos,
• slėptuvės ir jų skaičius.

Žuvys, skirtingai nei vandens bestuburiai organizmai, gali daug aktyviau judėti vandens storymėje, todėl vandens srovės greitis nėra toks svarbus jų gyvenime, tačiau ne visos žuvys mėgsta didelį vandens srovės greitį. Yra tokių žuvų rūšių, kurios gyvena tik srauniame vandenyje (reofilinės žuvų rūšys, tokios kaip upėtakis, strepetys ar srovinė aukšlė), o kitos atvirkščiai – mėgsta lėtai tekantį ar stovintį vandenį (limnofilinės žuvų rūšys, tokios kaip kuoja, karšis ar lynas). Kai kurios žuvų rūšys aptinkamos tiek tekančiame, tiek ir stovinčiame vandenyje, jei tik kitos sąlygos yra palankios (ešerys, lydeka).
Dalis žuvų mėgsta tik švarų, neturintį daug organinės medžiagos vandenį, nemėgsta staigių aplinkos sąlygų pasikeitimų, o kitos toleruoja gana didelį vandens kokybės pablogėjimą dėl organinės medžiagos prietakos, pvz., kuoja.
Lietuvos upių žuvų fauna yra gana įvairi, bet jos rūšinė sudėtis, žinoma, labai priklauso nuo upės dydžio, maisto kiekio ir pan. Todėl šioje knygelėje pateikiame tik dažniausiai upeliuose aptinkamų žuvų rūšių aprašymus.

Upinė nėgė (Lampetra fluviatilis L)

Nėgės yra giminingos žuvims, bet primityvesnės. Jų kūnas ilgas, apvalus. Oda gleivėta, be žvynų. Nugara tamsiai ruda, žalsva ar pilka, šonai šviesesni, pilvas balkšvas. Tarp pirmojo ir antrojo nugaros pelekų yra mažas tarpelis. Žiotys primena piltuvą ir yra pritaikytos siurbti maistą įsikibus į auką. Neturi porinių pelekų – tuo skiriasi nuo žuvų. Visų nėgių bendras sisteminis bruožas – žiočių piltuvėlyje esančių dantukų forma. Kaulų nėgės neturi.


Nėgės užauga iki 50 cm ilgio. Jos yra paplitusios upėse, į kurias patenka, keliaudamos iš jūros neršti. Todėl jos dar vadinamos praeivėmis. Lietuvoje nėgės Nemunu plaukia neršti į Miniją, Jūrą, Šventąją, Nerį ir kitas upes. Neršia gegužės mėnesį ant akmenuoto grunto. Po neršto žūva. Taip papildo organinės medžiagos kiekį sąlyginai mažamaisčiuose upeliuose ir upių aukštupiuose. Nėgių jaunikliai vadinami vingiliais arba graužavirbomis. Jie gyvena upių dugne apie 5 metus, per tą laiką užauga ir keliauja į jūrą.
Nėgių nėra Islandijoje, Alpėse.

Šlakys (Salmo trutta tutta L)

Tai lašišinių šeimos žuvis. Išvaizda ir gyvenimo būdu suaugęs šlakys labai panašus į lašišą, o jaunas – į upėtakį. Tai keliaujanti žuvis. Upeliuose šlakių palikuonys virsta margaisiais upėtakiais, patekusieji į ežerus – ežeriniais upėtakiais. Suaugusių šlakių kūnas aukščiau ir žemiau šoninės linijos yra išmargintas tamsiomis dėmėmis, primenančiomis X formą, uodegos galas šiek tiek įpjautas ar net tiesus. Riebalinis pelekas dažnai turi raudoną ruožą.
Liepos mėnesį per Kuršių marias šlakiai pradeda traukti į mūsų upių (Neries, Žeimenos, Šventosios, Jūros, Minijos) šaltiniuotus intakus neršti. Ši kelionė trunka 2 – 3 savaites. Šlakiai neršia spalio – lapkričio mėnesiais žvirgždėtame sraunesnių upių dugne. Šios žuvys ikrelius deda į kūnu ir uodeginiu peleku iškastus lizdus ten, kur šaltųjų upelių tėkmė atsiremia į povandeninių seklumų šlaitus, įsiskverbdama į gilesnius grunto sluoksnius. Iš ikrelių lervos išsirita vasario – kovo mėnesiais.


Šlakių jaunikliai vandeninguose upeliuose gyvena kelerius metus, o iš seklių vietų į pagrindines upes traukia jau antraisiais gyvenimo metais. Šlakiai maitinasi uodų, lašalų, apsiuvų, ankstyvių lervomis, oro vabzdžiais. Antrą gyvenimo vasarą jie kurį laiką dar laikosi prie šaltiniuotų upių žiočių, pamažu įpranta prie šiltesnio vandens ir keliauja jūros link. Į jūrą patekę šlakiai minta smulkiomis žuvimis: silkėmis, stintomis, dyglėmis, kirmėlėmis. Šlakiai gali užaugti iki 1,2 m ilgio ir 13 kg svorio, dažniausiai sugaunama iki 5 kg svorio šlakių.

Upėse šlakiai dažniausiai laikosi slenksčiuose arba arti jų ties pagrindine tėkme, tarp akmenų, molio luitų, duobėse. Grobį jie puola labai staigiai, energingai ir tuoj grįžta atgal. Apskritai šlakiai yra labai žvalūs, bet atsargūs; tai energingiausia lašišinių šeimos žuvis.

Margasis upėtakis (Salmo trutta fario L.)

Margasis upėtakis – viena gražiausių žuvų, gyvenančių mūsų vandenyse. Nuo kitų lašišinių šeimos žuvų jis skiriasi apvaliu kūnu ir trumpu buku snukiu. Standus upėtakio kūnas padengtas labai smulkiais žvynais, nugara alyviškai žalia su tamsiais ruožais, šonai – žalsvai gelsvi su juodomis, baltomis ir raudonomis ar oranžinėmis dėmelėmis; dėmės būna apjuostos baltais ar melsvais žiedais. Upėtakio pilvas pilkai baltas.

Nugarinis pelekas – dėmėtas, pauodeginis – ryškiai geltonas. Uodeginis pelekas dėmių neturi. Riebalinis pelekas – šviesus, dažniausiai su geltona ar rausva viršūne.
Upėtakis – sėslus šlakio porūšis. Negalėdamas patekti į jūrą, jis prisitaikė gyventi gėluose vandenyse. Dirbtinai perkėlus margąjį upėtakį į jūrą, jis sparčiai auga ir įgauna tipišką šlakio spalvą. Suaugusių upėtakių spalva labai priklauso nuo gyvenamosios vietos: švariuose skaidriuose vandenyse jis esti šviesesnis, o tamsesniuose vandenyse jo spalvos tamsėja.
Margieji upėtakiai auga lėtai ir retai užauga iki 50 cm ilgio ir 1 – 2 kg svorio. Auginamų tvenkiniuose svoris gali viršyti ir 10 kg. Upėtakių patinai subręsta antraisiais, o patelės – trečiaisiais gyvenimo metais. Jų nerštas prasideda spalio mėn. ir su pertraukomis gali trukti iki vasario mėn. Prieš nerštą upėtakių patinai darosi labai judrūs, žaismingi. Jie upelyje pliuškenasi, sukasi ratu, pražioję žiomenis ryškiai baltais dantimis vaikosi ir stengiasi sugriebti vienas kitą. Patelės prieš nerštą ir per ilgesnes pertraukas tarp neršto aktų tūno pasislėpusios po kerpėmis. Išneršušios dalį ikrelių, jos ramiai ilsisi, prigludusios prie dugno. Upėtakių jaunikliai pasirenka geresnes slėptuves ir maitinimosi vietas, sparčiau auga, ir jų išlieka daugiau. Maži upėtakiai dažnai laikosi nedideliais būreliais, o didesni gyvena pavieniui. Upėtakiai dažniausiai vengia atviro vandens, ypač dieną, ir didesnę laiko dalį praleidžia tūnodami įvairiose slėptuvėse po akmenimis, šaknimis, olose. Iš savo buveinės nuo ankstyvo pavasario iki rudens margasis upėtakis budriai seka artėjantį grobį, kurį čiumpa labai staigiai ir paskui grįžta atgal. Savo mėgstamą vietą upėtakis apleidžia tik esant dideliam potvyniui, labai nusekus vandeniui ir neršto metu. Vikrumą margasis upėtakis ypač parodo tais atvejais, kai ima vaikytis dienos metu ant vandens nukritusius vabzdžius, kuriuos griebia su triukšmu, kartais net iššokdamas iš vandens. Išgąsdintas margasis upėtakis plaukia labai greitai; tai ypač gerai pastebima sekliuose upeliuose, kai jis labai sparčiai tolsta, plaukdamas nuo vienos slėptuvės prie kitos.
Margieji upėtakiai minta vandeninių vabzdžių lervomis, kirmėlėmis, sliekais, vėžiagyviais, moliuskais, buožgalviais, į vandenį nukritusiais vabzdžiais. Paaugę upėtakiai pasidaro gana plėšrūs ir ima medžioti kitas žuvis, varles, į vandenį patekusius smulkius žinduolius.

Kiršlys (Thymallus thymallus L.)

Lašišinių žuvų šeimos atstovo kiršlio galva yra palyginti maža, jo burna nedidelė, skersa, su mažais, šiek tiek lenktais dantimis, kūnas verpstės formos, žiotys mažos. Kiršlių spalvos būna įvairios: nugara dažniausiai žalsvai pilka, šonai balsvai sidabriški. Kai kurių kiršlių kūne esti tamsių dėmelių. Kūno šonuose pastebimos gelsvos išilginės linijos. Poriniai pelekai būna murzinai geltonos spalvos, o neporiniai – violetinės. Nuo kitų lašišinių žuvų kiršlys skiriasi stambiais šiurkščiais žvynais ir labai aukštu nugariniu peleku, kuris išmargintas keliomis eilėmis spalvingų keturkampių dėmių. Patinus nuo patelių atskirti galima iš to, kad pirmųjų nugarinis pelekas esti 15 – 20 procentų aukštesnis ir ilgesnis negu antrųjų.


Kiršliai labai mėgsta upių sraunumas (ypač vasarą), vietas aukščiau ir žemiau slenksčių, akmenų sąvartas, žvyringą ir žvirgždėtą dugną. Kiršliai – labai atsargios žuvys, todėl šiaip upėje jų sunku pamatyti. Dieną dažniausiai slepiasi už akmenų, dugno įdubimuose, už kerplėšų ir ypač tose vietose, kur greta sraunumų yra ir ramių gelmių. Maitinasi prieblandoje ir naktį. Jautrūs vandens užterštumui ir deguonies stygiui. Jie judrūs, bet vasarą toli nekeliauja, laikosi savo pamėgtos rėvos. Žiemą praleidžia gilesnėse rėvose.
Tiek maži, tiek ir stambesni kiršliai mėgstamose vietose laikosi būreliais, kuriuose dažniausiai būna po keliolika įvairaus amžiaus žuvų. Tik labai stambūs kiršliai susiburia vienoje vietoje po kelis.
Kiršlys – vidutinio dydžio žuvis, retai užauga iki 40 – 50 cm ir 1 – 1,5 kg. Neršia pavasarį, tuoj išplaukus ledams, kai vandens temperatūra pakyla aukščiau kaip 5 laipsnius. Tuo metu kiršliai pasipuošia – jų spalvos paryškėja, šonai įgyja žalsvai auksinį atspalvį.
Kiršliai minta įvairiu maistu: dumbliais, vėžiagyviais, moliuskais (praryja net akmenėlius su prikibusiais moliuskais), kirmėlėmis, vabzdžių lervomis, vabzdžiais. Stambesnieji neatsisako ir smulkių žuvelių: gružlių, vėgėlių, rainių. Kiršlys ypač mėgsta lašišų bei upėtakių ikrelius, kartais neatsisako ir savųjų. Tai labai godi žuvis.
Maisto pasirinkimo atžvilgiu kiršlys yra įnoringas. Per dieną vienu metu jis noriai vaikosi vabzdžius, o kitu – minta ant dugno esančiu maistu. Vabzdžius kiršlys gaudo labai įspūdingai. Jis čiumpa juos nuo vandens paviršiaus, snukio galu truputį jį paliesdamas (“burbsėdamas”). Todėl iš tolo galima pastebėti susidarančius ratilus. Skrendančius vabzdžius jis gaudo tiesiog iššokdamas iš vandens (“žaisdamas”). Kartais šiltais ramiais gegužės pavakarais kiršliai taip masiškai įninka šokinėti į skraidančių virš vandens vabzdžių – uodų ir muselių – pulkelius, kad nuo jų sukelto triukšmo vanduo tiesiog “verda”.

Lydeka (Esox lucius L.)

Tai viena plėšriausių gėlųjų vandenų žuvų, kartais dar vadinama vandenų vilku. Jos kūnas pailgas, padengtas smulkiais žvynais, galva didelė, iš viršaus smarkiai suplota. Lydekos žiotys labai plačios, kaulėtos, su gausybe dantų. Apatiniame žandikaulyje dantys yra iltiniai, viršutiniame – dantų iš viso nėra, užtat gomuryje dantys išsidėstę trimis “šepečiais”. Smulkių aštrių dantelių yra ant liežuvio ir ant žiauninių lankų. Lydekų kūno spalvos visada labai prisiderinusios prie aplinkos. Pagrindinė jos kūno spalva – pilkai žalsva, pilkai gelsva ar pilkai ruda; nugara visada esti tamsesnė, o šonai šviesesni su įvairaus didumo ir įvairiai išdėstytomis dėmėmis, pilvas baltas. Daug dėmių esti ir pelekuose. Jaunos lydekaitės paprastai būna žalsvos spalvos, artimos vandeninių augalų varsoms.


Lydeka – anksti subręstanti gėlavandenė žuvis. Greičiausiai auga jaunos (daugiau į ilgį). Vėliau ilgio augimas sulėtėja, bet padidėja svoris. Lydekos išauga gana stambios – iki 1,5 m ir 40 kg. Neršia anksti pavasarį, kai upėse ir ežeruose atšyla ledas ir vanduo užtvindo pievas. Upėse dažniausiai nerčia kovo pabaigoje, ežeruose – balandžio pradžioje. Jeigu pavasaris užsitęsia, tai lydekos išneršia po ledu. Nors lydekos laikosi pavieniui, bet nerštui jos renkasi būreliais: vieną stambesnę patelę lydi 2 – 4 patinėliai. Neršia prie žolėmis apaugusių krantų, apsemtose pievose, sekliose įlankėlėse ir grioviuose.
Lydekų jaunikliai iš pradžių maitinasi planktonu, paskui dugne esančiu maistu, kuriame daugiausia randa vabzdžių lervų. Tuo laikotarpiu jie paprastai laikosi būreliais. Pasiekę 4 – 6 cm ilgį, jie pasidaro plėšrūs, čiumpa daugiausia karpinių žuvų jauniklius, bet uoliai gaudo ir šiek tiek už save mažesnes lydekaites. Todėl jau pirmaisiais metais lydekos pradeda gyventi pavieniui.

Lydekos daug neplaukioja ir paprastai tūno prie žolių, medžių bei krūmų šaknų, akmenų, kerplėšų, o stambesnės – duobėse. Šiose vietose lydekos, pamažu judindamos pelekus, atidžiai seka aplinką ir pastebėjusios artėjančią žuvį staigiu šuoliu metasi prie grobio, kurį pagriebusios tuojau sustoja. Jeigu grobis kartais pasprunka arba išsprūsta iš lydekos nasrų, puola pakartotinai, kol pagaliau jai pavyksta su juo susidoroti. Lydekos puola ne tik žuvis, bet ir varles, vandeninių paukščių jauniklius, vandenines žiurkes. Intensyviausiai lydekos ieško grobio tuojau po neršto ir rudenį, bet jos plėšikauja ir kitais metų laikais, net žiemą.

Upelių tyrimai ( dalis II iš III)

Upelių tyrimai ( dalis II iš III)

Kuoja (Rutilus rutilus L.)

Kuojos pailgos, jų nugara tamsiai melsva, jaunų žuvų šonai melsvai sidabrinės, didesnių – gelsvos spalvos, pilvas balkšvas. Akys gelsvos, rausvos, jų viršutinėje dalyje yra po raudoną dėmę. Krūtinės pelekai rausvi ar raudoni, nugaros ir uodegos – pilki. Kuojų žiotys nukreiptos į apačią, pritaikytos maitintis dugno organizmais. Akių rainelė paprastai būna geltonos, oranžinės ar raudonos spalvos. Iš pirmo žvilgsnio kuoją sunku atskirti nuo raudės, nes jos daug kuo panašios, bet iš tikrųjų šias žuvis skiria daugelis požymių.


Kuojos užauga iki 1,5 – 1,8 kg svorio ir 50 cm ilgio. Neršia balandžio – gegužės mėn., pasirinkdamos seklias pakrantes, kuriose gausu povandeninės augalijos, nendrynų, nuskendusių augalų.
Po neršto kuojos leidžiasi į gilesnes vietas. Ten jos gaudo įvairiausius smulkius gyvūnėlius nuo povandeninių augalų ir nuo dugno. Šios žuvys mėgsta dugninius vėžiagyvius, vabzdžius, apsiuvų, lašalų, trūklių lervas, smulkučius vandens sliekučius, įvairius moliuskus. Nevengia jos ir siūlinių žaliųjų dumblių ar kitų augalų. Tiek mažos, tiek ir suaugusios kuojos mėgsta būriuotis. Dažnai galima pastebėti, kad būrelius sudaro įvairaus amžiaus žuvys. Jos laikosi netoli vandens augalijos, arčiau pakrančių. Jų mėgstamos vietos, – 1,5 – 2,5 m giluma, smėlėtas ar žvyringas dugnas ir rami tėkmė. Kai rudenį vanduo atšąla, kuojos iš pakrančių pasitraukia į gilesnes vietas. Sočių kuojų būreliai lėtai plaukioja įvairiuose vandens sluoksniuose, tačiau į paviršių retai teiškyla. Išalkusios kuojos esti labai smalsios ir nuolat siuva iš vienos vietos į kitą, ieškodamos maisto. Tokių kuojų labai dažnai galima pamatyti netoli kranto ir pavilioti, metant į vandenį molio gniužulus.
Kuoja – atspari žuvis. Ją galima pamatyti ir upėse, netoli nuo tų vietų, kuriose įteka nešvarūs vandenys, atnešantieji maisto.

Paprastoji aukšlė (Alburnus alburnus L.)

Tai nedidelė, šviesą ir šilumą mėgstanti žuvelė. Jos kūnas pailgas, siauras, iš šonų plokščias su labai plonais sidabriniais žvynais, kurie smunka vos paliesti. (Iš žvynuose esančių guanino kristalų gaminami dirbtiniai perlai.) Aukšlės nugara pilkai žalia, šonai ir pilvas – žvilgančios sidabrinės spalvos. Nugarinis ir uodeginis pelekai būna pilki, kiti pelekai – šviesūs, akys – pilkos.
Aukšlės gyvena upėse, šiltuose upeliuose, ežeruose, pratakiuose tvenkiniuose. Vengia vandens, kuris vasarą nebūna šiltesnis kaip 15 – 16 laipsnių šilumos. Aukšlės visą laiką juda, taigi yra savotiškos sportininkės. Jos moka atsigulti ant šono, sulenkti kūną, atsispirti uodega, iššokti virš vandens. Stipriam vėjui pučiant, aukšlės ieško prieglobsčio netoli kranto tarp augalijos. Paprastosios aukšlės – labai baikščios ir smalsios žuvys: pajutusios mažiausią pavojų, jos vikriai išsislapsto, bet tuoj grįžta pažiūrėti, kas jas išbaidė.


Aukšlės yra trumpaamžės 7 – 15 cm žuvytės. Jos neršia nuo gegužės pabaigos iki liepos pradžios ežerų pakraščiuose, įlankose, upių žiotyse, ant povandeninės augalijos, rečiau – ant akmenuoto grunto. Pirmiausia neršia didesnės aukšlės. Nerštas vyksta triukšmingai, žuvys darosi neatsargios ir jas lengvai galima pagauti su samteliu. Kartais neršiančios aukšlės iššoka ant sausumos ir žūva.
Aukšlių jaunikliai minta vėžiagyviais ir smulkiomis vabzdžių lervomis. Paūgėjusios ir suaugusios aukšlės esti gana rajos ir maitinasi skraidančiais vabzdžiais, kuriuos čiumpa ne tiktai nuo vandens paviršiaus, bet taip pat gaudo juos iššokdamos iš vandens, ypač rytais, vakarais arba prieš lietų. Taip pat minta vėžiagyviais, uodų lervomis. Vėlų rudenį renka maistą nuo dugno. Paprastųjų aukšlių daug išgaudo lydekos, sterkai, vėgėlės, ešeriai ir vandeniniai paukščiai.

Gružlys (Gobio gobio L.)

Šios nedidelės žuvies kūnas pailgas, apvalus, prie galvos truputį storesnis, prie uodegos šiek tiek suplotas. Gružlio nugara pilkai žalia, šonai šviesūs su ryškiomis mėlynomis dėmėmis, papilvė gelsvai balta. Jo akys gana didelės, judrios. Gružlio kūnas padengtas didokais plonais, silpnai besilaikančiais žvynais. Jo snukio apačioje yra plačios žiotys su mėsingomis lūpomis. Žiočių kampuose yra po vieną ūselį, kurie siekia akių apačią.

Nugarinis gružlio pelekas aukštas, uodeginis pelekas iškirptas. Patinėlių krūtinės pelekai yra ilgi ir beveik siekia pilvinių pelekų pagrindą, patelių krūtinės pelekai būna kur kas trumpesni. Gružlio dydis, spalva, ūselių ilgis labai priklauso nuo gyvenamosios vietos. Gružlys gyvena šiltesniuose, srauniuose upeliuose, upėse, ežeruose, kur švarus vanduo ir smėlėtas, žvirgždėtas arba akmenuotas dugnas. Gružliai yra dugninės žuvys, nuolat gyvenančios būreliais prie dugno ir pakylančios aukščiau tik retais atvejais (prieš lietų arba patekusios į gilias vietas su joms netinkamu dugnu). Iš savo pamėgtų vietų gružliai retai toli pasitraukia. Nors pagal spalvą jie labai prisitaikę prie gyvenamosios vietos, tačiau dažnai gružlių būrelius galima pastebėti prie upės ar upelio kranto, ant dugno prigludusius ir lėtai judančius, atkreiptomis prieš srovę galvomis. Pabaidyti gružliai vikriai plaukia pasroviui, o po kurio laiko vėl pamažu visu būreliu grįžta atgal. Jie taip pat kolektyviai, visu būriu metasi prie grobio, kurį čiumpa labai staigiai ir energingai, jeigu tik įstengia apžioti. Vandeniui atšalus ir žiemą gružliai tūno gilesnėse upių ir ežerų vietose.
Gružlys – lėtai auganti žuvis. Suaugęs gružlys esti 50 – 100 g svorio ir 15 – 18 cm ilgio. Susitelkę dideliais pulkais, neršia gegužės – birželio mėnesiais seklesnėse vietose, kur yra vandeninių augalų bei akmenų. Neršto metu patinai patamsėja, jų kūną išberia nerštaspuogiai.
Jauni gružliai, plaukiodami dideliais pulkais, minta zooplanktonu, vėliau – smulkiais dugniniais bestuburiais. Suaugusios žuvytės, susimetusios į nedidelius būrius, minta vabzdžių vikšrais, kirmėlėmis, vėžiagyviais, žuvų ikrais. Gružlius lengva vilioti įbridus, sukėlus kojomis dumblą ar išjudinus smėlį.

Rainė (Phoxinus phoxinus L.)

Nedidelės mažuose upeliuose, upių aukštupiuose gyvenančios žuvys. Atskirti galima gana nesunkiai, nes kitų, panašių į raines, žuvelių upėse yra nedaug. Spalva šiek tiek įvairuoja atsižvelgiant į upės dugną, vandens spalvą bei vandens augmeniją. Mėgsta ramesnes vietas sraunumose, paprastai laikosi netoli kranto bei kitų tinkamų slėptis vietų. Mėgsta gyventi būriais, nes tai palengvina apsisaugoti nuo priešų (lydekų, upėtakių, vėgėlių).
Kūnas yra margas, šonai žalsvai gelsvi, pilvas baltas, spalvos ypač paryškėja neršto metu. Auga lėtai, gyvena apie penkerius metus. Užauga iki 10 cm ilgio, bet dažniausiai aptinkama 4 – 8 cm ilgio žuvelių. Neršia pavasarį, balandžio – gegužės mėnesiais, ant žvirgždėto grunto. Maitinasi, kaip ir kitos upių aukštupiuose gyvenančios žuvys, vandens bestuburiais bei vabzdžiais, patenkančiais į vandenį iš sausumos.
Einant upelio pakrante galima stebėti didelius šių žuvelių būrius, ramiai plaukiojančius vandenyje. Pabaidytos išsisklaido į pašalius, bet po kelių minučių vėl susirenka į būrį. Kur vanduo labiau teršiamas ar daug plėšrūnų, šių žuvų beveik nepamatysime: kur nešvaru, jos negyvena, o kur daug plėšrūnų, – slepiasi pakrantėje, vandens augmenijos sąžalynuose ar tarp dugno akmenų.


Dėl gana gražių spalvų prieš nerštą ir neršto metu mažo dydžio rainės gali būti laikomos akvariume. Mėgėjai praleisti laiką prie upių su meškere kartais pagauna šių žuvelių. Bet kadangi jos nėra didelės, niekas jų maistui nevartoja. Kartais jos yra naudojamos kaip masalas kitoms plėšrioms žuvims, ypač upėtakiams ir lydekoms, gaudyti.
Kadangi rainės mėgsta švarų vandenį, stebint šių žuvelių skaičiaus kitimą upėje, galima pasakyti, ar vandens kokybė upelyje gerėja ar blogėja.

Šližys (Noemacheilus barbatulus L.)

Šios žuvytės kūnas yra cigaro formos, nugara tamsiai ruda, šonai tamsiai geltoni, išmarginti neryškiomis rudomis dėmelėmis. Išilgai šonų tęsiasi dvi siauros šviesesnės juostelės. Smulkūs žvyneliai dengia tik šonus. Uodegos pelekas lyg nukirstas. Aplink žiotis yra 6 ūseliai.
Lietuvoje šližiai paplitę daugelyje upių ir upelių su smėlėtu ir akmenuotu gruntu. Tai dugninės, sėslios žuvys. Didžiąją gyvenimo dalį praleidžia slėptuvėse, tarp akmenų, kerplėšų ar augalų. Slėptuvės ir margas kūnas gelbsti juos nuo priešų. Nepalankiomis aplinkos sąlygomis (išdžiūvus ar įšalus upeliui) gali įsirausti į dumblą ir ilgai išlikti gyvi. Jaučia oro permainas. Krentant atmosferos slėgiui, jie dažnai išplaukia į vandens paviršių, įkvepia oro ir lėtai neria žemyn.
Šližiai užauga iki 15 cm ilgio, retai iki 15 – 20 g. Neršia pavasarį, gegužės – birželio mėn. Minta dugno bestuburiais, detritu.

Kirtiklis (Cobitis taenia L.)

Kirtiklio kūnas pailgas, plokščias iš šonų, nugara ir šonai žalsvai rudi arba pilki, dėmėti, pilvas gelsvas arba balsvas. Ant viršutinės lūpos yra keturios, žiočių kampuose – dvi poros trumpų ūselių. Išilgai kūno tęsiasi kelios juodai rudų dėmelių eilės. Žvyneliai labai maži, jais padengtas visas kūnas. Galva apvali, akys mažos. Šalia akių yra po aštrų spyglį, kurį gali iškišti arba paslėpti odos raukšlėje.
šližys
Kirtikliai gyvena ežeruose, upeliuose. Išgąsdinti įsirausia į smėlį, iškiša tik galvą. Tai sėslios dugninės žuvelės, gyvenančios pavieniui. Dieną dažniausiai slepiasi. Aktyviai ieško maisto lietingu oru ir prieblandoje.
Tai mažos žuvelės. Užauga iki 13 cm ir sveria apie 10 g. Neršia ant augalų, jų šaknų, smėlio. Minta detritu, dugno bestuburiais.

Ešerys (Perca fluviatilis L.)

Kiek kuprotas ir iš šonų suspaustas ešerio kūnas padengtas smulkiais, kietais, stipriai besilaikančiais žvynais. Nugara tamsiai žalia, šonai žali, žalsvai gelsvi, jaunų žuvų žalsvai melsvi, su keliomis skersinėmis tamsiomis dėmėmis. Pilvas balkšvas, akių rainelė geltona.


Ešeriai retai būna ilgesni kaip 50 cm ir sunkesni negu 3 kg. Nors jie yra gana judrūs bei vikrūs ir intensyviai maitinasi, auga nesparčiai. Neršia balandžio – gegužės mėnesį. Neršto metu ešeriai keliauja į upių aukštupius, o gyvenantys ežeruose traukia prie pakrančių ir seklumų. Neršia ant vandeninių augalų, žagarų, akmenų, nugrimzdusių medžių ir kitų daiktų.
Ešerio jaunikliai laikosi litoralėje, maitinasi zooplanktonu, bentosiniais organizmais, žuvų ikrais bei žuvytėmis, kurias pajėgia nugalėti. Ešerius labai vilioja išsinėrę vėžiai. Suaugęs ešerys yra plėšrus, ryja kuojas, aukšles, pūgžlius, dygles, stintas. Grobį ešeriai medžioja gana vikriai. Keletą kartų iššokę iš vandens, ešeriai mėgsta sustoti ir nejudėdami laikytis prigludę prie žolių ar akmenų. Iš tokių vietų jie staigiais judesiais puola praplaukiančias žuvis. Jeigu iš karto laimikio nenugali, tai jį persekioja, neretai iššokdami iš vandens arba įplaukdami į seklumas. Ešerys yra labai godi žuvis ir grobį visuomet čiumpa labai energingai.
Ešeriai mėgsta švarų ir daug deguonies turintį vandenį: jie laikosi nesrauniose upėse, ežeruose, tvenkiniuose, netgi durpinguose miškų ežerėliuose, kur didelis vandens rūgštingumas, taip pat sūrokuose vandenyse, pavyzdžiui, Baltijos jūroje ties upių deltomis, kai kuriuose dideliuose ežeruose. Ešeriai mėgsta pulkuotis, sudarydami maždaug vienodo dydžio būrius. Tiktai stambūs vienetai nesudaro didelių būrių. Ešeriai labiau mėgsta vandenis su akmenuotu, žvyringu bei žvirgždėtu dugnu. Dažnai didelius ešerių būrius galima aptikti gilių ežerų seklumose. Žiemą ešeriai paprastai praleidžia gilumose.

Devynspyglė dyglė (Pungitius pungitius L.)

Maža žuvis, kūnas pailgas, verpstės formos, su plonu uodegos stiebeliu ir smailu snukiu. Galva maža, žiotys didelės, viršutinės. Žvynų nėra, bet išilgai uodegos stiebo driekiasi mažų kaulinių plokštelių eilė, sudarydama aštrią briauną. Prieš nugaros peleką yra 6 – 9 aštrūs, palinkę į šonus spygliai. Nugara melsvai žalsva, šonai išmarginti mažomis tamsiomis dėmėmis, pilvas sidabriškas.


Devynspyglės dyglės dažniausiai užauga iki 5 – 6 cm ilgio ir 1 – 2 g svorio, retai iki 9 cm. Neršia gegužės – rugpjūčio mėn. Neršto metu dyglių patinų šonai ir pilvas pajuosta, o spygliai – pabąla, patelės yra ne tokios ryškios. Prieš nerštą patinėlis stato lizdą iš augalų, juos sutvirtindamas išskiriamomis iš kūno šonų gleivėmis. Lizdelius pritvirtina prie žolių stiebelių ar šakelių. Patinėlis vaiko pateles tol, kol įgena į lizdą.
Jaunikliai telkiasi į būrelius vandens telkinių pakrantėse. Minta planktonu, smulkiais bentosiniais gyvūnais ir žuvų ikrais.

Trispyglė dyglė (Gasterosteus aculeatus L.)

Maža žuvis, kūnas pailgas, verpstės formos, plokščias iš šonų, su plonu ir trumpu uodegos stiebeliu ir smailu snukiu. Žiotys didelės, viršutinės. Žvynų nėra, bet kūno šonus dengia daugiau kaip 20 stambių skersinių kaulinių plokštelių. Prieš nugaros peleką yra 3 aštrūs spygliai, todėl ji ir vadinama trispygle dygle. Nugara pilkai žalsva, šonai gelsvi ar sidabriški. Jaunesni individai būna šviesesni.


Trispyglė dyglė yra daug dažniau aptinkama už devynspyglę. Jos dažniausiai būna iki 4 – 5 cm ilgio ir 1 – 2 g svorio, gali užaugti ir iki 10 cm. Neršia gegužės – liepos mėn. Neršto metu patinai labai pagražėja: sutviska aukso, raudona, melsva spalvomis. O ant patelių šonų atsiranda tamsios dėmės, papilvė gelsva. Prieš nerštą patinėliai stato lizdą iš augalų, juos sutvirtindami savo gleivėmis. Skirtingai negu devynspyglių, trispyglių dyglių lizdai būna ne ant žolių, bet ant dugno. Ir šis patinėlis vaiko pateles tol, kol įgena po vieną į lizdą.
Dyglės prisitaikė gyventi švariuose ežeruose ir upėse, aptinkamos ir šaltuose upeliuose, ir šiltose upių senvagėse. Dyglių maistas – planktonas, smulkūs dugno gyvūnai, įvairių vabzdžių lervos, vėžiagyviai, žuvų ikrai ir kiti smulkūs organizmai.

Paprastasis kūjagalvis (Cottus gobio L.)

Kūjagalvinių šeimai priklausantis paprastasis kūjagalvis yra tipiška dugno žuvis. Jos kūnas pilkas arba šviesiai rudas, nusėtas tamsiomis dėmelėmis. Pilvas šviesus, pelekai dėmėti. Galvos šonuose, prie žiaunadangčių, yra labai trumpi dygleliai. Akys didelės, išsidėsčiusios viršutinėje kūno dalyje, arti viena kitos, tamsiai rudos.

Paprastieji kūjagalviai gyvena švariose, srauniose upėse ir upeliuose, kuriuose yra akmenuotas gruntas. Gyvena pavieniui, dėl kūno margumo sunkiai pastebimi. Kūjagalviai jautrūs deguonies trūkumui, todėl vengia stovinčio vandens, ežeruose jų aptinkama retai, dažniausiai gyvena protakose.

Šios žuvys dažniausiai yra 6 – 8 cm, rečiau 10 – 12 cm ilgio ir 8 – 20 g svorio. Neršia balandžio – gegužės mėnesiais po akmenimis ant apatinės jų pusės. Patinas smėlyje padaro duobutę ir saugo patelės padėtus ikrelius.
Kūjagalviai minta smulkiąja dugno gyvūnija, ypač vabzdžių lervomis, vėžiagyviais. Ėda žuvų ikrus ir jauniklius.

Vėgėlė (Lota lota L.)

Vėgėlė priklauso menkinių žuvų šeimai. Tai vienintelė gėlavandenė šios šeimos žuvis. Jos kūnas apvalus, uodega iš šonų suplota, į galą laibėjanti, galva plati, iš viršaus priplota. Žiotys plačios; jose gausu neaštrių dantų, apatinis žandas kiek trumpesnis negu viršutinis. Vėgėlės oda minkšta, stora, gana slidi. Šonuose yra daug vos matomų plonų žvynų. Nugara ir šonai pilkai žali su juodai rusvomis dėmelėmis ir juostomis. Nugaroje turi du pelekus. Jaunos vėgėlės tamsios, beveik juodos. Pažandėje yra vienas ilgas, šalia šnervių – du trumpi ūseliai.


Vėgėlės mėgsta švarų, šaltą vandenį, akmenuotą ir dumblotą dugną, stačius krantus. Jos gyvena po akmenimis, urvuose, po kerplėšomis ir kitose landynėse, kuriose dienomis slapstosi ir kurias apleidžia tiktai naktį, vykdomos ieškoti grobio. Kartais vėgėlės ramiai tūno dugne. Vasarą, kai vanduo esti šiltas, vėgėlės pasislepia ir nesimaitina. Išbaidyta iš slėptuvės vėgėlė vėl netrukus grįžta atgal. Mažesnių vėgėlių galima aptikti arčiau krantų, o stambios paprastai slepiasi gilumose.
Vėgėlės gali užaugti iki 60 – 80 cm ilgio ir net iki 10 – 12 kg svorio. Neršia vėlai rudenį ar net žiemą ant smėlio, žvirgždėto grunto. Jaunos vėgėlės yra bentofagai, minta zoobentosu, kitų žuvų ikrais, mailiumi. Suaugusios yra plėšrios: minta žuvimis (pūgžliais, dyglėmis, ešeriais), varlėmis, vėžiais, žuvų ikrais. Kartais jos puola ir stambų grobį, kurio neįstengia įveikti. Būta net atvejų, kai jos medžioja įvairaus amžiaus vėgėles.

Be žuvų, upėse dar galima aptikti ir žinduolių, bet jie nėra tikri vandens gyvūnai, nors nemaža jų gyvenimo dalis yra susijusi su vandens aplinka. Žinomiausi yra ūdra (retas gyvūnas, įrašytas į Lietuvos Raudonąją knygą), bebras ir ondatra. Aprašant upelių aplinką bus įdomu stebėti šiuos gyvūnus, nors stebėjimai reikalauja daug kantrybės. Tačiau bebrų namelių ir užtvankų statybos, jų šeimos gyvenimas gali suteikti daug malonių akimirkų stebėtojui.

Upės baseino samprata

Kaip jau buvo minėta, upės, upeliai, ežerai ir pelkės reprezentuoja apie 0,03% visos Žemės paviršiaus sausumos vandens. Šis vanduo yra būtinas vandens telkinio baseino sistemos funkcionavimui. Ežerai, upeliai ir pelkės yra tik dalis vandens telkinio baseino sistemos tinkle. Šiose dalyse stebima didelė fizinių, cheminių ir biologinių sąlygų įvairovė. Vienas pagrindinių veiksnių, kuris formuoja ežerų, upelių ir pelkių ekosistemas, yra nuotėkio režimas, arba didelis vandens kiekio judėjimas ekosistemoje.
Vandens telkinio baseinas (upės baseinas) yra žemės paviršiaus plotas, apribotas takoskyros. Iš jo vanduo teka į upelius, ežerus ir pelkes. Takoskyra dažniausiai eina per aukštesnes žemės paviršiaus vietas (dažniausiai per kalnus ar aukštumas) ir skiria gretimus upių baseinus. Yra besijungiančių baseinų – vanduo tada teka tai į vieną, tai į kitą upę. Upelių sistema, kuria keliauja vanduo, nešmenys ar kitos fizikinės, cheminės bei biologinės medžiagos (dalelės), yra vadinama, kaip jau buvo minėta anksčiau, hidrografiniu tinklu. Pagrindinės upės baseino dalys yra:
• pagrindinė upė,
• intakai,
• upės slėnis,
• takoskyros (vandenskyros topografinė riba),
• žmogaus padarytos užtvankos, tiltai, kanalai ir t.t.
Vienas iš svarbesnių veiksnių upės baseino sistemoje yra klimatiniai procesai, kurie lemia nutekančio vandens tūrį, nuotėkį, erozinius procesus ir kt. Nuolydis ir erozija kuria topografines reljefo variacijas upės baseine. Krituliai suformuoja upes ir upelius, kuriais tekėdamas vanduo perneša mažas dirvos daleles ir kitą nuosėdinę medžiagą. Dirvožemio struktūra upės baseine lemia augalų bendrijos sudėtį ir struktūrą, dirvos eroziją, paviršinio nuotėkio dydį.
Kitas labai svarbus komponentas yra augalija, kuri lemia transpiracijos dydį (augalų išgarinamo vandens kiekį), reguliuoja maistmedžiagių (azoto ir fosforo) srautus, formuoja ir kuria buveines, kurios sudaro pagrindą gyvybės formų įvairovei upės baseine.
Kaip buvo minėta anksčiau, upės, upeliai, ežerai ir pelkės sukuria vieną upės baseino sistemą. Koks yra skirtumas tarp šių dalių?
Ežerams, tvenkiniams ir pelkėms būdinga tai, kad vanduo čia teka labai lėtai arba yra stovintis. Tokio tipo ekosistemos vadinamos lentinėmis (netekančio vandens). Pelkės yra tarsi pereinamoji zona tarp sausumos ir vandens. Jų vaidmuo upės baseinui labai svarbus: reguliuoja potvynio vandens nutekėjimą laike bei nešmenų srautus, sulaiko teršalus, kuria naujas buveines ir papildo upės nuotėkį sausuoju metų laiku. Ežerai ir tvenkiniai yra taip pat svarbūs: jie taip pat sukuria naujas buveines, sulaiko teršalus ir kartu yra vandens saugykla.

Kaip buvo minėta, upės ir upeliai yra tekančio vandens ekosistemos, kurios vadinamos lotinėmis sistemomis. Upeliai dažniausiai yra klasifikuojami pagal jų ilgį. Leisdamiesi upe žemyn, mes matysime vis besikeičiantį vaizdą, o tai reiškia, kad upės ilgyje keičiasi ir upės savybės.
Upės kontinuumo sąvoka išreiškia sisteminį požiūrį į tekančio vandens ekosistemas ir suprantama kaip tęstinė geografiškai fizikinių gradientų ir su jais susijusios biotos visuma. Taigi upės baseinas yra pagrindinis upių ir upelių tyrimų vienetas.
Dabartiniu metu upės baseino sistemos funkcionavimui vis didesnę įtaką turi žmogaus ūkinė veikla. Žmonės naudoja vandenį įvairiems tikslams:
• fiziologiniams poreikiams tenkinti (niekas geriau nenumalšina troškulio kaip švarus ir tyras vanduo),
• maisto gamybai,
• buičiai,
• įvairiems kroviniams gabenti (tai yra savotiški vandens keliai),
• pramonei,
• žemės ūkiui,
• žvejybai,
• rekreacijai.
Žmonių naudojimosi žeme ir vandeniu upės baseino ekologinėje sistemoje rezultatas yra vandens kokybės ir kiekybės keitimasis bei natūralių buveinių sunaikinimas. Kai kurie pasikeitimai turi teigiamus, kai kurie – neigiamus efektus.
Melioracija, užtvankų ir dambų statymas, kelių tiesimas ir tiltų statyba neišvengiamai keičia upės fizinę aplinką: tiesinamos upių vagos, keičiamas natūralus nuotėkio pasiskirstymas tiek upės baseino teritorijoje (t.y. geografiškai), tiek ir per metus (t.y. laike). Tai sukelia natūralių buveinių degradaciją ir biologinės įvairovės mažėjimą. Ne veltui nemažoje dalyje šalių (JAV, Danija, Vokietija ir kt.) vis intensyvėja upių atkūrimo darbai.
Miškų kirtimas, pievų pavertimas ariamąja žeme, žemės drėkinimas ir vandens saugyklų suformavimas veikia ir hidrologinį ciklą, nes mažėja augalijos transpiracinės galimybės bei bendras nuotėkio dydis, kadangi dalis vandens tiesiog prarandama.
Vandens naudojimas ir jo išleidimas atgal į vandens telkinius labai veikia vandens kokybę, ypač upių sistemose. Tarša pažeidžia natūralią gamtinę upėje gyvenančių gyvų organizmų aplinką, dėl to dalis augalų ir gyvūnų išnyksta. Tai lemia nuodingų teršiančių medžiagų veikimas bei deguonies sunaudojimas organinei medžiagai skaidyti.
Mažų upelių ekosistemos taršos požiūriu labai kenčia nuo spartėjančių eutrofikacijos procesų. Eutrofikacija – tai upės ar kito vandens telkinio trofiškumo lygio kitimas. Jam būdinga didėjantis pirminės produkcijos kiekis, besikeičiantis upės vandens hidrocheminis režimas (lokaliai besiformuojanti bedeguonė aplinka) ir biologinės įvairovės mažėjimas vėlesnėse eutrofikacijos proceso fazėse.
Šio reiškinio esmė yra natūraliai vykstantys fotosintezės ir kvėpavimo procesai gyvų organizmų ląstelėse:

Ši lygtis rodo, kokią didelę reikšmę turi fosforas. Kiekvienas P atomas (PO42 pavidalu) padeda fiksuoti 106 anglies atomus, o kai ta organinė medžiaga nusėda ir pradedama skaidytis, ji tampa potencialiu 138 deguonies molekulių vartotoju. Kol vandens aplinkoje yra laisvo deguonies, bendras kvėpavimo ir organinės medžiagos skaidymo rezultatas yra atvirkščias fotosintezei, t.y. kiek organinės medžiagos pagaminama fotosintezės metu bendros pirminės produkcijos pavidalu, tiek jos ir gali būti suskaidyta ir sunaudota ląstelinio kvėpavimo metu. Ir kuo daugiau jo bus sunaudojama organinės medžiagos skaidymo metu, tuo mažiau deguonies liks augalų ir gyvūnų poreikiams tenkinti (ląsteliniam kvėpavimui).

Tačiau jei molekulinio O2 nėra arba jis išnaudotas, tai organinės medžiagos ardymas (skaidymas) vyksta pagal keletą kitų reakcijų:
1) denitrifikacija

2) amino rūgščių skaidymas

3) fermentacija

Visos šios reakcijos vyksta dalyvaujant bakterijoms, kurios šias reakcijas naudoja kaip reikalingos jų gyvybei palaikyti energijos gavimo būdą. Pirmiausia naudojamos tos reakcijos, iš kurių bakterijos gauna daugiausia energijos. Taigi ir bedeguonėje aplinkoje gali egzistuoti gyvybė, tačiau ar mums patiktų gyventi tik tokioje aplinkoje (žinoma, jeigu išgyventume)?
Upėse beveik niekada nesusidaro bedeguonė aplinka, išskyrus tuos atvejus, kai išleidžiamose nuotėkose yra bedeguonė aplinka ir jų tūris viršija upės nuotėkį išleidimo vietoje. Vykstant skiedimo procesams, kurie didėja tolstant nuo išleidimo vietos ir prisijungiant naujiems intakams, upės vandens kokybė vėl pagerėja.
Kai vandenyje yra daug maistmedžiagių, stebimas vandens “žydėjimo” reiškinys, – tai yra masinis ir staigus dumblių dauginimasis, o kartu ir biomasės didėjimas. Vėliau tie gyvi organizmai žūva, ir vykstant sparčiam organinės medžiagos ardymui staiga ima mažėti deguonies, dėl to gali pradėti žūti vandens gyvūnai. Nemuno vandens žydėjimas buvo aprašytas jau 1922 ir 1936 m. Dabar kiekvienais metais, esant šiltai vasarai, galima stebėti vandens žydėjimą Kuršių mariose ir Baltijos jūros paplūdimiuose, kur jaučiamas Kuršių marių vandens poveikis. Vandens žydėjimas būdingas ir kai kurioms labiausiai teršiamoms mūsų upėms (Nemunui, Nevėžiui, AkmenaiDangei ir kitoms).

Vandens kokybė

Prieikime prie vieno iš upelių arčiau, įdėmiai įsižiūrėkime į vandenį ar upelio dugną ir pamatysime, kad upelis – tai ne tik vanduo. Štai paviršiumi prabėgo vandens čiuožikas, tarp lapų šmėkštelėjo vandeninis vabalas ar dugnu nurėpliojo akmenukais pasidabinusi apsiuvos lerva. Net ir labiausiai užterštame upelyje galima aptikti kokį nors gyvūnėlį. Kodėl vienuose upeliuose jų daug, kituose ne?
Panagrinėkime iš arčiau, kaip keičiasi vandens kokybė natūraliame, žmogaus veiklos dar nepaliestame upelyje ar upėje.

Upių aukštupiai – tai daug mažyčių upokšnių, ištekančių dažniausiai iš šlapių, šaltiniuotų, miškais apaugusių vietovių. Šių upokšnių vanduo, panašiai kaip ir šaltinių, pasižymi švarumu. Čia net ir vasarą vanduo išlieka šaltas ir skaidrus. Ištirpusių mineralinių medžiagų jame mažai, ir tik nukritę medžių lapai dažnai būna vienintelis ten gyvenančių dugno gyvūnų maisto šaltinis. Todėl nenuostabu, kad stambesnių gyvūnų tokiuose upokšniuose daug neaptiksime. Čia galime rasti tik labai švarius ir sraunius vandenis mėgstančių kai kurių ankstyvių lervų ar vieną kitą plokščiųjų kirmėlių rūšį. Tokiuose vandenyse labai daug galima rasti nebent šoniplaukų, kurių vienas iš pagrindinių maisto šaltinių ir yra nukritę lapai bei ant jų įsikūrę bakterijos ar mikroskopiniai grybai.
Vėliau upokšniai jungiasi vienas su kitu, platėja. Srovė lėtėja, vanduo dažnai teka per lygumas, upių pakrantėse mažiau medžių, todėl vanduo, ypač vasarą, daug šiltesnis. Maisto medžiagų daugėja – tai ir yrantys medžių lapai, srovės atnešti iš aukštupių, ir žuvusių vandens gyvūnų liekanos. Padidėjęs maisto kiekis, šiltesnis vanduo ir saulės šviesa skatina dumblių vystymąsi, o tai, savo ruožtu, dar labiau didina maistui tinkamų medžiagų kiekį vandenyje, todėl gyvūnų vis daugėja. Tiesa, čia jau nebeaptiksime šaltamėgių, labai jautrių vandens kokybei gyvūnų, juos išstumia kitos gyvūnų rūšys, kurios nėra tokios jautrios vandens kokybei. Tokiame vandenyje aptinkame daug apsiuvų, dvisparnių lervų, dėlių, moliuskų bei vėžiagyvių.
Kuo arčiau upės žiotys, tuo daugiau vandenyje ištirpusių organinių ir mineralinių medžiagų. Atitinkamai dėl padidėjusio organinės medžiagos kiekio gausėja ir ja mintančių vandens organizmų: mažašerių kirmėlių, uodo trūklio lervų, bakterijų. Organinėms medžiagoms skaidyti reikia deguonies, jei organinių medžiagų susikaupia daug, deguonies gali nebeužtekti, ir tada organinės medžiagos ardymas vyksta anaerobinėmis sąlygomis, dažnai išsiskiriant toksinėms medžiagoms. Jautresnių gyvūnų rūšių dėl deguonies stokos, padidėjusios pavojingų medžiagų koncentracijos ar uždumblėjimo čia nebeaptinkama. Tokiame vandenyje išlieka tik labai atsparios vandens kokybės pablogėjimui rūšys, tokios kaip jau minėtosios mažašerės kirmėlės, ypač tubificidai, uodo trūklio lervos ir panašiai.
Taip natūraliai nuo ištakų iki žiočių keičiasi vandens kokybė žmogaus veiklos dar nepaliestoje natūralioje upėje. Šis procesas – maisto medžiagų ir organinės medžiagos vandenyje gausėjimas ir su tuo susiję pakitimai vandens ekosistemose – vadinamas eutrofikacija. Kitas procesas, nuolat vykstantis upėje, – tai savaiminis vandens apsivalymas. Jo esmė ta, jog vandenyje esančias mineralines ir organines medžiagas įsisavina vandenyje augantys augalai, gyvūnai bei mikroorganizmai. Šiomis medžiagomis jie minta, naudoja jas savo kūno statybai, tuo sumažindami jų koncentraciją vandenyje ir taip apvalydami vandenį.
Dėl žmonių veiklos upeliuose vykstantys eutrofikacijos procesai greitėja, savaiminio apsivalymo galimybės mažėja ir vandens kokybė blogėja.
Pagal teršimo pobūdį galime išskirti du žmogaus veiklos įtakos upių ir upelių vandens kokybei būdus: tai upių fizinės aplinkos pakeitimas ir tiesioginis vandens teršimas įvairiais cheminiais junginiais, esančiais buitiniuose ir pramoniniuose nutekamuosiuose vandenyse.
Upės fizinės aplinkos degradacija pasireiškia keičiant upės ar upelio fizinius ir hidrologinius parametrus. Tai, pavyzdžiui, miškų prie upės kirtimas, ypač upelių aukštupiuose. Iškirtus miškus labiau įšyla vanduo ir mažiau ištirpsta deguonies, be to, intensyvėja dumblių ir kitų aukštesniųjų vandens augalų augimas, dėl ko didėja organinės medžiagos kiekis vandenyje ir greitėja vandens eutrofikacija.
Kitas pavyzdys galėtų būti upelių ir upių aplinkos melioracija ir su tuo susiję upių vagos pakeitimai. Dėl melioracijos upės iš natūralių vandens telkinių, kuriuose vyksta natūralūs savaiminio vandens apsivalymo ir eutrofikacijos procesai, virsta kanalais pertekliniam vandeniui iš dirbamų laukų nuleisti. Tiesinant upių vagas, naikinant rėvas, mažėja ir biotopų įvairovė, didėja nešmenų kiekis, greitėja dumblėjimo procesai. Be to, melioracija lengvina trąšų plovimą iš dirvožemio ir jų patekimą į vandenį per po žeme nutiestus kanalus, apeinant apsauginę pakrantės augalų juostą.
Tarša įvairiomis cheminėmis medžiagomis su nutekamaisiais vandenimis ar dėl medžiagų išplovimo iš apylinkėse esančių dirbamų laukų gali būti dvejopa. Visų pirma, tai upelių teršimas toksinėmis nuodingosiomis medžiagomis. Tai sunkiųjų metalų jonai, įvairūs pesticidai, herbicidai, chloro organiniai junginiai ir pan. Šios medžiagos, didesnėmis koncentracijomis patekę į vandenį, naikina visa, kas gyva, neatsižvelgiant į organizmų atsparumą taršai, be to, jos gali būti labai pavojingos ir žmogui. Todėl reikia daryti viską, kad tokios medžiagos nepatektų į vandens telkinius.
Kiek kitaip upių ir upelių gyvūnai ir augalai reaguoja į taršą, patenkančią į vandens telkinius kartu su nevalytais nutekamaisiais vandenimis. Didžioji dalis ištirpusių tokiame vandenyje medžiagų – tai įvairūs biogeninių elementų junginiai ir organinės medžiagos. Visos šios medžiagos ne tik nepavojingos gamtai, bet net ir būtinos. Augalai, gyvūnai ir mikroorganizmai jas naudoja savo gyvybinėms funkcijoms palaikyti, tačiau mažais kiekiais.
Biogeniniai elementai (N, K, P), patekę į vandenį, skatina masinį dumblių augimą, kartu vandenyje smarkiai didindami kiekį organinės medžiagos, kurios kartu su fekaliniais vandenimis ir taip daug pakliūva į vandenį. Kaip žinia, organinėms medžiagoms skaidyti bakterijos naudoja deguonį, dėl to jo kiekis vandenyje staigiai mažėja ir esant daug organinės medžiagos gali pasiekti minimalias reikšmes. Be to, anaerobinėmis sąlygomis prasideda organinės medžiagos puvimo procesai ir išsiskiria nuodingieji junginiai. Visa tai sukelia aukštesniųjų gyvūnų žūtį, todėl jautresnių gyvūnų tokiame vandenyje nebeaptiksime.

Biologiniai ir cheminiai vandens kokybės tyrimo metodai ir jų palyginimas

Norint įvertinti upelių vandens kokybę, palyginti atskiras upelio atkarpas ar skirtingus upelius, reikia biologinių ar cheminių upelių tyrimų.
Biologiniai ir cheminiai vandens kokybės tyrimai skiriasi daugeliu aspektų. Kadangi vandens gyvūnai dalį ar net visą gyvenimą praleidžia vandenyje, tai ir šis vanduo visą tą laiką turi atitikti tokias sąlygas, kokios būtinos vandens gyvūnams. Žinoma, tai nėra absoliutus teiginys, nes gyvūnams, kaip žinome, išgyventi vandenyje reikia ne tik tinkamos kokybės vandens, bet ir kitų sąlygų: slėptuvių, nerštui tinkamų vietų, tinkamo maisto ir panašiai. Kaip jau minėta, melioruojant ar tiesinant upelius, dažnai sunaikinamos būtent šios papildomos sąlygos ir tada, neatsižvelgiant į paties vandens kokybę, atskirų rūšių galimybės išgyventi sumažėja. Todėl biologiniai tyrimai rodo ilgalaikę vandens būklę, upelio tinkamumą gyvybei.
Skirtingai nuo biologinių, cheminiais metodais mes galime nustatyti tik momentinę vandens būklę tiriamame taške. Cheminių tyrimų trūkumas tas, kad atlikę tyrimus kitu metu ar šiek tiek kitoje vietoje, galime gauti jau visiškai kitokius duomenis. Be to, egzistuoja cheminių ir fizinių parametrų svyravimai per parą ar metiniai ritmai. Žinoma, šiuos trūkumus galima kompensuoti dažniau atliekant tyrimus ir didinant tyrimo vietų skaičių.
Cheminių tyrimų pranašumas yra tas, kad su jų pagalba galima tiesiogiai sužinoti teršimo pobūdį ir paskui lengviau aptikti teršimo šaltinį. Taigi, tirdami gyvūnų įvairovę, galime sužinoti apie gyvenimo vandenyje sąlygas, o cheminiai parametrai teikia daugiau informacijos apie pačius taršos šaltinius.
Pabaigoje reikėtų paminėti, kad cheminei analizei atlikti reikia daugiau įrangos, įvairių reagentų ir išankstinio pasirengimo, kartu cheminiai tyrimai yra daug brangesni nei biologiniai tyrimai.
Kartais dėl minėtų priežasčių biologiniais ir cheminiais metodais nustatyta vandens kokybės klasė gali skirtis. Jei biologinių ir cheminių tyrimų metu gauti duomenys labai skiriasi, tai reikia atlikti papildomus tyrimus, ieškant šių skirtumų priežasčių.

Biologiniai tyrimai

Kaip žinome, kuo geresnė upelio būklė, tuo daugiau gyvų organizmų rūšių gali jame gyventi. Todėl, norint įvertinti tiriamo vandens būklę, visiškai nebūtina atlikti brangios ir nuobodžios cheminės vandens analizės – pakanka patyrinėti vandenyje gyvenančius organizmus. Be to, dėl įvairių priežasčių pablogėjus vandens kokybei, atitinkamai mažėja tiek augalų, tiek ir dugne ar vandens plote gyvenančių gyvūnų rūšių skaičius. Lieka tik nereiklios, atsparios vandens taršai rūšys. Taigi norint įvertinti tiriamo upelio būklę, užtenka patyrinėti vieną kurią nors gyvųjų organizmų grupę.

Pats paprasčiausias ir todėl labiausiai paplitęs, ypač tarp nespecialistų, vandens kokybės vertinimo būdas ir yra pagrįstas dugno bestuburių gyvūnų – bentosinių organizmų – tyrinėjimais.
Bentosiniai organizmai – tai gyvūnai, kurių gyvenimas labai susijęs su vandens telkinio dugnu. Vieni jų gyvena įsirausę į gruntą, kiti prisitvirtinę prie akmenų ar kerplėšų. Bentosiniai gyvūnai yra labai prisitaikę išsilaikyti prie dugno net ir stiprios potvynio srovės metu. Tai ir plokščia kūno forma, ir įvairūs siurbtukai ar kabliukai, ir tvirti sunkūs nameliai ar moliuskų kriauklės.
Kodėl upelių vandens kokybei tirti siūlome pasirinkti būtent bentosinius gyvūnus? Visų pirma, bentosiniai gyvūnai yra gana stambūs, gerai matomi, be to, jie palyginti nejudrūs, todėl juos lengva rinkti. Jie, lyginant su kitomis vandens gyvūnų grupėmis, geriau rodo tiriamo upelio vandens kokybę, nes, patekus teršalams į vandenį, negali išvengti jų poveikio kaip, pavyzdžiui, žuvys. Be to, dauguma bentosinių gyvūnų praleidžia vandenyje daugiau nei metus, todėl pagal bentoso rūšinę sudėtį galime spręsti apie vandens kokybę ne tik tyrimo metu (ką iš dalies sužinome ir atlikdami chemines analizes), bet ir per tam tikrą laikotarpį, nes bentoso sudėtyje, kaip ir medžių rievėse, atsispindi vandens telkinio būklės pakitimai.
Sąlyginai dugno gyvūnus galime skirstyti į tris grupes: mikro, mezo ir makrobentosą. Makrobentosu laikome gyvūnus, kurių dydis viršija 3 mm. Paprasčiausi vandens kokybės vertinimo metodai pagrįsti būtent makrozoobentosinių gyvūnų tyrimais.

Dažniausiai upelių dugne aptinkamos gyvūnų grupės

Kaip žinome, gyvūnų, o ypač bestuburių, pasaulyje yra labai daug. Vien tik vabzdžių priskaičiuojama daugiau nei milijonas rūšių. Todėl tokią gausybę rūšių reikia susisteminti.
Pagrindinis sisteminis vienetas – tai rūšis, kurios sąvoką dar XVII amžiuje įvedė švedų mokslininkas Karlas Linėjus. Kiekviena rūšis turi binarinį (dviejų žodžių) pavadinimą, iš jų pirmasis nurodo gentį, kuriai priskiriamas tas ar kitas gyvūnas, o antrasis – pačią rūšį. Kartais prie pavadinimo dar gali būti pateikta mokslininko, pirmą kartą aprašiusio rūšį, pavardė ar jos santrauka ir metai, kuriais ši rūšis pirmą kartą buvo aprašyta. Pvz.: Helix pomatia Linné, 1758 – tai kai kuriose Lietuvos vietovėse gana dažnai aptinkama vynuoginė sraigė.
Be pagrindinio sisteminio vieneto (taksono) rūšies, yra ir daugelis kitų – aukštesnių ar žemesnių. Vienas iš jų – tai jau minėta gentis, apimanti kelias artimas rūšis. Pvz.: Unio crassus Retzius, 1783 ir Unio tumidus Retzius, 1788 – šie abu moliuskai priklauso tai pačiai genčiai Unio. Kelias artimas gentis sieja šeima, šeimas – būriai, paskui – klasės ir tipai. Iš žemesniųjų taksonų galime paminėti porūšius, pvz.: Unio crassus pseudolitoralis. Be pagrindinių taksonų (rūšis, gentis, šeima, būrys, tipas), gali būti ir tarpinių taksonų – antbūrių, pobūrių ir panašiai, naudojamų siekiant supaprastinti kai kurių ypač gausių gyvūnų rūšinių grupių sistematiką.
Būtent ši, iš pirmo žvilgsnio gana sudėtinga, gyvūnų klasifikacija ir padeda orientuotis sudėtingame gyvosios gamtos pasaulyje. Be to, kadangi kiekviena atskira rūšis turi tik vieną visame pasaulyje priimtą ir vartojamą lotynišką pavadinimą, tampa lengviau naudotis moksline literatūra, išleista kitomis kalbomis. Nacionaliniai atskirų rūšių pavadinimai skirtingose tos pačios šalies vietovėse gali labai įvairuoti ir ne visuomet galima rasti tikslų jo vertimą žodynuose, o kartu ir sužinoti, kokia būtent rūšis yra aprašoma. Kadangi kai kurie, ypač smulkesni, gyvūnai ar net ištisos jų grupės Lietuvoje dar neturi nusistovėjusių lietuviškų pavadinimų, tai šiame leidinyje mes lygiagrečiai pateikiame ir jų lotyniškus pavadinimus.
Be to, aprašydami kai kurias gyvūnų grupes, naudojome paprasčiausias apibūdinimo lenteles, padedančias nustatyti to ar kito gyvūno rūšį, gentį ar bent šeimą. Kaip naudotis šiomis lentelėmis?
Požymiai lentelėse parinkti tezės – antitezės principu; arba jie tinka gyvūnui, kurio vietą sistematikoje norime nustatyti, arba ne. Jei aprašytieji požymiai tinka, tai eilutės gale yra nuoroda, į kurią lentelės vietą toliau kreiptis, jei ne – tai žiūrime kitą eilutę, kurioje aprašyti jau priešingi požymiai.
Toliau trumpai apžvelgsime kai kurias gyvūnų grupes, kurios gali pasitaikyti, tiriant upelių dugno gyvūniją. Savaime suprantama, ši apžvalga nė iš tolo neatskleidžia tos gyvūnų įvairovės, kurią galime aptikti upeliuose, tačiau ir ši apžvalga leidžia, nors iš dalies, susidaryti vaizdą apie mūsų upelių fauną ir įvertinti tiriamo upelio būklę.

Galvastraublių (Cephaloryncha) tipas

Šiam gyvūnų tipui priklauso tiek parazitiniai, tiek ir laisvai gyvenantys gyvūnai. Pastarieji aptinkami tiek jūrose, tiek ir gėluose vandenyse. Lietuvoje dažnai aptinkamas vienas šio tipo atstovų, priklausantis Nematomorpha (velniaplaukių) klasei. Tai Gordius aquaticus – velniaplaukis.

Truputį baugu būna pirmą kartą pamačius šį ilgą, kartais net iki 80 cm ilgio siūlą, besiraitantį vandenyje, tačiau tai visiškai nepavojingas vandens gyvūnas. Suaugę velniaplaukiai nesimaitina, jų virškinimo sistema sunykusi. Suaugusių velniaplaukių paskirtis – dauginimasis. Per savo trumpą gyvenimą velniaplaukis produkuoja iki 4 mln. kiaušinėlių. Iš kiaušinio išsiritusios lervos parazituoja buožgalvius, vandens ar sausumos vabzdžius, tačiau žmogui ar kitiems šiltakraujams gyvūnams jos visiškai nepavojingos.

Blakstienuotosios kirmėlės (Turbellaria)

Šios kirmėlės priklauso plokščiųjų kirmėlių (Plathelminthes) tipui. Tai nedideli, iki 20 mm ilgio, plokšti, kiek pailgi gyvūnai. Burna pilvo pusėje, apie vidurį. Veisiasi dėdamos kiaušinėlius, bet gali daugintis ir dalydamosi skersai. Visos turbeliarijos plėšrūnės, minta bestuburiais gyvūnais. Įdomu ir tai, kad jos sugeba regeneruoti nutrauktas kūno dalis. Turbeliarijų yra daug rūšių, aptinkamų jūrose, gėluose vandenyse ar drėgnose vietose. Kai kurios jų dažnos ir mūsų upeliuose. Čia paminėsime tik keletą iš jų.
Šaltinių planarija – Crenobia alpina. Tai tamsiai pilkos ar beveik juodos spalvos kirmėlės, iki 16 mm ilgio. Galvos priekyje turi du ragelio pavidalo čiuopiklius. Galvos viršuje – pora akių. (Turbeliarijų priekinė kūno dalis gana svarbi, norint nustatyti, kokiai rūšiai priklauso gyvūnas, todėl 2 paveiksle atskirai pateikiamos čia minėtų planarijų priekinės kūno dalys.) Atstumas tarp akių yra tris kartus mažesnis negu atstumas nuo akių iki priekinio galvos krašto. Pagal tai šią planariją galima atskirti nuo kitų panašių planarijų. Mėgsta šaltus, švarius ir sraunius upelius.
Pieniškoji planarija – Dendrocoelum lacteum. Pieno baltumo kirmėlė. Kadangi kirmėlė šiek tiek permatoma, tai matoma rausva ar juosva virškinimo sistema. Išauga iki 3 cm ilgio.

Galvos išaugos platesnės nei šaltinių planarijos, atstumas tarp akių didesnis negu tarp akių ir priekinio galvos krašto. Apatinėje galvos pusėje turi siurbtuką. Kūno kraštai šiek tiek banguoti. Gyvena stovinčiuose ar lėtai tekančiuose vandenyse, nors galima aptikti ir srauniose upelių vietose. Šios kirmėlės dažniau aptinkamos švaresniuose vandenyse, bet neretos ir nesmarkiai užterštuose.
2 pav. Plokščiųjų kirmėlių priekinės kūno dalys:
viršutinėje eilėje iš kairės – šaltinių planarija, pieniškoji planarija, juodoji planarija; apatinėje – katininė planarija ir upelių planarija
1 pav. Velniaplaukis (Gordius aquaticus)
Juodoji planarija – Polycelis nigra. Kūno spalva gali būti labai įvairi – nuo šviesiai pilkos ar žalsvos iki rudos ar net juosvos. Dažnai išberta smulkiomis dėmelėmis. Kūno ilgis – iki 12 mm. Kūno priekis šiek tiek smailėjantis. Akių daug, jos smulkios, išsidėsčiusios galvos pakraščiuose. Labai dažnai aptinkama stovinčiuose ir lėtai tekančiuose vandenyse. Mažai jautri vandens užterštumui.
Katininė planarija – Polycelis felina. Spalvos panašios į juodosios planarijos, bet katininė planarija labiau mėgsta šaltiniuotus, sraunius upelius. Nuo juodosios planarijos skiriasi galvos forma. ši planarija galvos priekinės dalies šonuose turi du ilgokus čiuopiklius (2 pav.). Kūno ilgis siekia iki 18 milimetrų.
Upelių planarija – Dugesia gonocephala. Dažnai aptinkama srauniuose, prisotintuose deguonies upeliuose. Panašiai kaip ir šaltinių planarija, mėgsta švarius upelius. Užauga iki 25 mm ilgio. Kūnas gelsvai ar pilkai rudas, galva aiškiai trikampė, į priekį smailėjanti, akys didelės (3 pav.). Minta smulkiais vandens bestuburiais.
3 pav. Blakstienuotųjų kirmėlių – Turbellaria – atstovai:
a – šaltinių planarija; b – pieniškoji planarija; c – juodoji planarija; d – katininė planarija; e – upelių planarija

Mažašerių kirmėlių (Oligochaeta) klasė

Dauguma šios klasės gyvūnų, taip pat ir mums gerai žinomi sliekai, randami sausumoje, bet nemažai mažašerių kirmėlių rūšių aptinkama ir gėluose vandenyse. Tai viena iš žieduotųjų kirmėlių (Annelida) tipo klasių. Jų dydis labai įvairus – nuo milimetro dalių iki kelių centimetrų. Atskirti vieną rūšį nuo kitos, ypač smulkesnių kirmėlių, labai sunku, todėl mes paminėsime tik keletą lengviau atpažįstamų šios klasės atstovų. Mažašerių kirmėlių kūnas segmentuotas, kiekviename narelyje, išskyrus pirmąjį, turi kuokštais išsidėsčiusius šerelius, pagal kuriuos patyrę specialistai ir nustato rūšį. Mažašerės kirmėlės aptinkamos įvairių tipų vandens telkiniuose, taip pat ir labai stipriai užterštuose. Jos atlieka svarbų vaidmenį perdirbant organines liekanas, apvalant vandenį.
4 pav. Mažašerių kirmėlių (Oligochaeta) klasės atstovai:
a – Eiseniella tetraedra; b – Nais sp. (Naididae); c – Stylaria lacustris; d – Tubifex tubifex


Ketursienis vandeninis sliekas – Eiseniella tetraedra. Šią iki 5 cm ilgio mažašerę kirmėlę, priklausančią sliekų šeimai, dažnai galima aptikti upių ir upelių pakrantės zonoje. Rusvos spalvos, kartais su gelsvu ar rausvu atspalviu kūnas nuo vidurio lyg ir keturbriaunis, nuo ko ir kilo šio slieko pavadinimas.
Vandens sliekų (Naididae) šeima. Tai smulkios ar vidutinio dydžio daugiausia baltos spalvos kirmėlės. Gyvena dumblėtame dugne. Minta detritu. Vienas iš lengviau apibūdinamų šios šeimos atstovų, gyvenantis ant augalų ar dumblėto dugno viršutiniame sluoksnyje, tai – ežerinė stiliarija (Stylaria lacustris). Ji dažnai aptinkama užžėlusiuose augalais, dumblinuose, stovinčiuose ar lėtai tekančiuose vandenyse. Nereikli vandens kokybei. Užauga iki 18 mm ilgio. Kūnas gelsvos ar rusvos spalvos, permatomas. Priekiniame narelyje turi pora tamsių akelių ir ilgą straubliuką. Minta organinių medžiagų likučiais, bakterijomis.
Paprastasis tubifeksas (Tubifex tubifex) – tiek stovinčių, tiek ir tekančių vandens telkinių gyventojas. Ypač gausiai jie aptinkami stipriai organine medžiaga užterštose vietose. Tokiose vietose jų kiekis gali būti įspūdingas ir siekti iki 100 tūkst. individų viename kvadratiniame metre. Gyvena smėlėtame dugne ar dumble, sulipdytuose iš dumblo vamzdeliuose. Iš vamzdelio kyšo tik užpakalinis kirmėlės galas, kuris ritmingai judėdamas sukelia vandens srovę ir padeda kvėpuoti. Tai raudonos spalvos, labai plonos, lyg siūlai, bet ilgos, siekiančios 90 mm ilgio, kirmėlės. Geras maistas kitiems vandens gyvūnams. Patys tubifeksai minta organine medžiaga.


Dėlių (Hirudinea) klasė

Ši klasė, kaip ir mažašerės kirmėlės, taip pat priklauso žieduotųjų kirmėlių (Annelida) tipui. Daugeliui žmonių dėlės nėra patys patraukliausi gyvūnai, tačiau vandens ekosistemoms jos reikalingos. Dėlės – tai parazitiniai ar plėšrūs gyvūnai. Kai kurių jų ilgis siekia 10 cm, bet yra ir smulkių rūšių. Kūnas šiek tiek plokščias iš viršaus į apačią, tankiai žieduotas. Daugelis jų – gėlųjų vandenų gyventojai.

Priekinėje kūno dalyje turi siurbtuką, kuriuo prisitvirtina prie aukos ar substrato. Kitas siurbtukas yra kūno gale. Šiaip jau kūnas neturi jokių išaugų ar šerelių. Dėlės – nejautrūs deguonies trūkumui gyvūnai, todėl gali gyventi ir labai užterštuose vandenyse. Dauguma dėlių yra ektoparazitai, bet galinčių misti žmogaus krauju tarp jų nedaug. Didžioji dalis dėlių parazituoja vandens bestuburius gyvūnus, varliagyvius, žuvis ar yra plėšrios. Iš daugelio šios klasės šeimų čia paminėtos tik trys, kurių atstovų dažniausiai aptinkama tiriant mūsų upelių ar upių dugno gyvūniją.

Kai kurių dėlių (Hirudinea) šeimų nustatymo lentelė:

1. Priekinis siurbtukas disko formos, ryškiai atskirtas nuo likusio kūno (6 pav. a).

Žuvinių dėlių šeima (Piscicolidae)
Žuvinė dėlė – Piscicola geometra. Tai dažniausiai aptinkamas šios šeimos atstovas. Žuvų ektoparazitas, darantis nemažai žalos žuvininkystės tvenkiniuose. Kūno ilgis 20 – 50 mm, plotis 2 – 5 mm. Išilgai kūno eina šviesi juosta su dar šviesesniais pertrūkiais. Labiau paplitusi ežeruose, tvenkiniuose, bet nereta ir upėse.

Priekinis siurbtukas yra ne disko pavidalo ir neatskirtas nuo likusios kūno dalies

2. Kūnas lapelio pavidalo, akys išsidėstę priekiniame kūno gale viduryje (5 pav. b – c), turi straubliuką, kurį, tiesa, sunku pastebėti. Nedidelės (10 – 15 mm) ar vidutinio didumo (20 – 50 mm) dėlės.

Plokščiųjų dėlių (Glossiphonidae) šeima
Didžioji plokščioji dėlė – Glossiphonia complanata. Tai tik vienas iš plokščiųjų dėlių šeimai priklausančių atstovų. Gyvena tiek stovinčiuose, tiek ir tekančiuose vandenyse. Nereta, laikosi po akmenimis. Tai vidutinio dydžio – iki 30 mm ilgio ir 10 mm pločio – dėlės. Žalsvos ar gelsvos spalvos, per nugarą eina dvi tamsios punktyrinės linijos. Neplaukioja. Siurbia moliuskų ir kitų smulkių bestuburių kraują.

Kūno forma primena slieką. Akys (5 pav. d) išsidėstę priekinio kūno galo kraštuose. Vidutinio dydžio dėlės (iki 60 mm).

Moliuskinių dėlių šeima (Erpobdellidae)

Moliuskinė dėlė – Erpobdella octoculata. Dažnai aptinkama tiek stovinčiuose, tiek ir tekančiuose vandens telkiniuose, vietomis labai gausiai. Minta bestuburiais. Spalva labai įvairuoja, su tamsesnėmis ir šviesesnėmis dėmėmis. Kūno ilgis gali siekti 60 mm, plotis apie 8 mm.

Voragyvių (Arachnoidea) klasė

Voragyvių klasei priklauso vorai ir erkės. Beveik visi šios klasės atstovai gyvena sausumoje ir vandens vengia. Mūsų upeliuose po vandeniu galime aptikti vieną vorų rūšį ir keletą labai smulkių vandeninių erkių atstovų.
Voras sidabrinukas – Argyroneta aquatica. Šis voras, nors ir gyvena vandenyje, kvėpuoja atmosferos oru. Jis mėgsta stovinčius ar lėtai tekančius, gausiai užžėlusius augalais vandens telkinius. Tai juodas, apaugęs tankiais plaukeliais, stambokas voras (patelė užauga iki 15 mm, o patinas siekia 10 mm). Jam panirus po vandeniu, tarp plaukelių susilaiko oras, todėl vandenyje jis atrodo lyg sidabrinis.

Sidabrinukas nusimezga po vandeniu varpo pavidalo tinklą, bet jis skirtas ne grobiui gaudyti. Šį varpą voras pripildo oro, gabendamas jį plaukuotu pilvelio galu, šiame varpe ir gyvena bei deda kiaušinius. Minta įvairiais smulkiais vandens gyvūnėliais.
Vandeninė erkė – Hydracarina. Vandeninės erkės – tai ne sisteminė, o ekologinė grupė, apimanti daug erkių rūšių, užimančių skirtingą vietą sistematikoje, bet gyvenančių vandenyje. Tai labai smulkūs gyvūnėliai nuo 0,5 iki 4 mm dydžio, plaukiojantys vandens plote ar ropojantys dugnu. Dažniausiai erkės pakliūva į planktoninį tinklelį, bet pasitaiko jų ir renkant dugno gyvūnėlius. Vandeninės erkės labiau mėgsta stovinčius vandenis, todėl upėse ir upeliuose dažniau aptinkamos ramiuose užutekiuose. Nuo kitų smulkių vandens gyvūnų erkes lengva atskirti pagal tai, kad jos, kaip ir visi kiti voragyviai, turi keturias poras kojų. Daugumos erkių kūnas labai ryškių spalvų – oranžinės, raudonos, juodos, geltonos ar žalios – ir lengvai pastebimas, tačiau kiti vandens gyvūnai jų vengia ir neėda. Minta erkės planktonu, o jų lervos parazituoja moliuskuose, vabzdžiuose ar net žuvyse.
7 pav. Voras sidabrinukas (Argyroneta aquatica)
8 pav. Vandeninė erkė (Hydrodroma sp.)

Vėžiagyvių (Crustacea) klasė

Tai labai daug rūšių turinti nariuotakojų gyvūnų klasė, tačiau tarp mūsų upelių dugno gyventojų dažniau pasitaiko tik keletas šios klasės atstovų.
Upinis vėžys – Astacus astacus. Tai visiems gerai pažįstamas upių ir ežerų gyventojas, nors pastaruoju metu dėl maro ir nesaikingo gaudymo Lietuvoje vėžių labai sumažėjo. Priklauso dešimtkojų vėžių (Decapoda) būriui. Kūnas sudarytas iš galvoskrūtinės, pilvelio ir galūnių. Kvėpuoja žiaunomis. Dieną slepiasi pačių išsikastuose urveliuose tarp akmenų, šaknų ar žolių, vakare ir naktį ieško maisto. Minta stambesniais vandens bestuburiais, nevengia ir varlių ar žuvų. Vėlai rudenį vėžiai poruojasi. Paskui patelė padeda iki 200 kiaušinėlių, kuriuos prisitvirtina prie pilvelio kojelių. Anksti vasarą, birželio mėnesį, išsirita vėžiukai. Gyvena vėžiai iki 20 metų.
Šoniplaukų šeima – Gammaridae. Lietuvos vandenyse aptinkamos kelios šoniplaukų rūšys, priklausančios šoniplaukų (Amphipoda) būriui. Vienos jų gyvena ežeruose, kitos didelėse upėse, dar kitos Baltijos jūroje netoli kranto. Mažesnėse upėse ir upeliuose dažnai aptinkama upinė šoniplauka – Gammarus pulex. Šio vėžiuko, kaip ir visų kitų šoniplaukų, kūnas iš šonų suplotas, išsirietęs ir primena raidę “C”. Plaukioja, kaip galime suprasti iš pavadinimo, šonu, nugara pirmyn. Gyvena apyšvariuose upeliuose su smėlėtu ar žvirgždėtu dugnu, tarp augalų. Vietomis aptinkamos labai gausiai. Minta augaliniu ir gyvuliniu maistu.

Vandens asiliukas – Asellus aquaticus. Vietomis irgi labai dažnas lygiakojų vėžių (Isopoda) būrio atstovas. Jo kūnas taip pat nariuotas, plokščias, tik suplotas ne iš šonų, kaip šoniplaukos, o iš viršaus į apačią. Gyvena stovinčiuose ir lėčiau tekančiuose vandenyse, taip pat ir smarkiai užterštuose. Minta augaliniu maistu, mėgsta įkritusius į vandenį lapus, detritą.
Be minėtų vėžiagyvių, mūsų upėse nemažai ir kitų rūšių. 9 paveiksle pavaizduoti kai kurie iš jų. Visi, o ypač auginantieji žuvytes akvariumuose, gerai pažįsta ciklopus iš irklakojų vėžiagyvių (Copepoda) būrio, dafnijas iš šakotaūsių (Cladocera) būrio, gal kiek rečiau žinomi kiautavėžių (Ostracoda) būrio atstovai. Šie vėžiagyviai plaukioja vandens plote, yra planktoniniai ir tiriant dugno gyvūnus retai pakliūva į bentosinį samtelį.

Vabzdžių (Insecta ) klasė

Tai daugiausia gyvūnų rūšių apimanti klasė. Didžioji jų dauguma gyvena sausumoje, bet dalis gyvūnų aptinkama ir vandenyse. Vieni jų praleidžia vandenyje visą gyvenimą, kiti – tik jo dalį. Vabzdžių kūnas sudarytas iš trijų dalių: galvos, krūtinės ir pilvelio. Krūtinės dalyje suaugę vabzdžiai ir dauguma lervų turi tris poras nariuotų kojų. Pilvelio dalyje kojų nėra.
Iš daugybės vabzdžių klasės būrių, aptinkamų Lietuvoje, paminėsime tik tuos, kurių atstovų dažniausiai randama mūsų vandens telkiniuose ir kurie yra svarbūs vertinant vandens kokybę.

Kai kurių vabzdžių (Insecta) būrių nustatymo lentelė:
1. Galva su nariuotu, ramybės būklėje prilenktu prie kūno apačios straubliuku.

Blakių (Hemiptera) būrys
Galvos apačioje tokio straubliuko nėra .
2. Galva apačioje turi galinčią išsitiesti apatinę lūpą, vadinamą kauke (10 pav.) ir skirtą aukai sugauti.

Žirgelių (Odonata) būrys
Galvos apačioje tokio organo nėra.
3. Kūno gale 2 – 3 ilgos daugianarės siūlinės ataugos – cerkai. Akys išsivystę gerai .

Kūno gale tokių ataugų nėra, arba jos trumpos. Jei ir ilgesnės bei nariuotos (kai kurių vabalų lervų), tai akys išsivystę silpnai.
4. Kūno gale 3, labai retai – 2 cerkai. Ant vidurinių pilvo narelių išsidėstę lapelių pavidalo, krūmiškos ar siūliškos žiaunos. Letenėlių gale vienas nagelis. Letenėlės nenariuotos.
Lašalų (Ephemeroptera) būrys
Kūno gale tik 2 visuomet ilgos ataugos. Žiaunos išsidėstę galvos, krūtinės apačioje, retai pilvelio šonuose. Letenėlės nariuotos, jų gale du nageliai Ankstyvių (Plecoptera) būrys
5. Kojų nėra, kartais ant pilvelio segmentų turi netikras kojeles. Krūtinės nareliai pagal išvaizdą beveik nesiskiria nuo pilvelio narelių. Galva dažnai mažytė, silpnai išsivysčiusi arba jos visai nėra.
Dvisparnių (Diptera) būrys

Kojos išsivystę. Krūtinės nareliai aiškiai skiriasi nuo pilvelio. Galva didelė.
6. Paskutiniame kūnelio narelyje yra dvi ataugėlės su nageliais ar kabliukais gale. Dauguma statosi namelius.
Apsiuvų (Trichoptera) būrys
Kabliukų ar nagelių kūno gale nėra. Lervos gyvena ne nameliuose, o laisvai .
7. Pilvelio narelių šonuose – septynios poros nariuotų žiaunų. Kūno gale ilga neporinė plunksniška atauga. Plėšrios, mintančios kitais vandens vabzdžiais, lervos .
Kabasparnių (Megaloptera) būrys
Žiaunų kūno šonuose nėra, o jei ir yra, tai jos nenariuotos arba jų daugiau nei 7 poros. Neporinė atauga kūno gale neišsivysčiusi.
Vabalų (Coleoptera) būrys



Žirgelių (Odonata) būrys

Kas iš mūsų nepažįsta žirgelių? Tai vieni iš gražiausių mūsų vabzdžių, gausiai skraidančių virš pievų, miško aikštelėse, netoli vandens telkinių. Minta vabzdžiais, gaudydami juos ore. Žirgelių lervos gyvena vandenyje, kvėpuoja trachėjinėmis žiaunomis. Jų lervos plėšrios kaip ir suaugę žirgeliai. Apatinė lūpa virtusi tik žirgeliams būdingu griebiamuoju organu – kauke (10 pav.). Dažnai pagal šios kaukės formą ir nustatoma žirgelių rūšis.


Lietuvoje aptinkame apie 50 žirgelių rūšių, priklausančių dviem pobūriams – lygiasparnių (Zygoptera) ir nelygiasparnių (Anisoptera). Suaugusių lygiasparnių žirgelių priekiniai ir užpakaliniai sparnai beveik vienodi. Lervos grakščios, laibos, su trimis lapelių pavidalo trachėjinėmis žiaunomis kūno gale. Šiam pobūriui priklauso strėlikės (Lestes gentis), gražutės (Calopteryx gentis) ir daug kitų vidutinio dydžio laumžirgių.

Nelygiasparnių pobūriui priskiriami mūsų didieji laumžirgiai – skėtės (Aeshna gentis), tikrieji laumžirgiai (Libellula), taip pat ir didžiausias mūsų laumžirgis Anax imperator – didysis karališkasis laumžirgis, deja, Lietuvoje jau retas, nykstantis, įtrauktas į Lietuvos Raudonąją knygą. Šio pobūrio lervos ryškiai skiriasi nuo lygiasparnių žirgelių. Jos trumpos, storos, kvėpuoja trachėjinėmis žiaunomis, esančiomis tiesiojoje žarnoje, todėl lapelių pavidalo žiaunų kūno gale neturi. Labai plėšrios, tikras vandens bestuburių, o kartais ir buožgalvių ir žuvų mailiaus siaubas.
Abiejų pobūrių žirgelių lervos aptinkamos įvairių tipų vandenyse tarp vandens augalų ar dumble, nors labai sraunių vietų vengia.

Upelių tyrimai ( dalis III iš III)

Upelių tyrimai ( dalis III iš III)

Lašalų (Ephemeroptera) būrys

Suaugę vabzdžiai būna 0,4 – 5,0 cm dydžio, labai ilgomis priekinėmis kojomis. Sparnai plėviški, tankiai gysloti, priekiniai gerokai didesni už užpakalinius (pastarųjų gali ir visai nebūti). Pilvelio gale yra trys (kartais du) ilgi uodegos cerkai – siūliškos ataugos kūno gale. Skraido vakarais ar naktį netoli vandens. Suaugę lašalai nesimaitina, gyvena labai trumpai – nuo kelių valandų iki kelių dienų, tiek, kiek reikia laiko kiaušiniams padėti. Didžiąją gyvenimo dalį – iki trejų metų – praleidžia vandenyje, lervos stadijoje.
Lervų kūno forma labai įvairi, priklauso nuo gyvenimo sąlygų ir būdo. Srauniose upėse gyvenantys lašalai – plokšti, dumble gyvenančios ar laisvai plaukiojančios ramesnėse vietose lervos – cilindriškos. Kvėpuoja lapelių, siūlelių ar kitokio pavidalo žiaunomis. Nuo kitų vandenyje gyvenančių panašių lervų lengvai skiriasi tuo, jog kūno gale, kaip ir suaugę lašalai, turi tris siūlo pavidalo ataugas – cerkus. Lašalų lervų galime aptikti tiek upėse, tiek ir ežeruose. Labiau mėgsta švarius vandenis ir todėl yra geras užterštumo rodiklis. Lašalų lervos minta dumbliais, organinės medžiagos liekanomis, pasitaiko ir plėšrių. Antra vertus, pačios lašalų lervos yra geras maisto šaltinis kitiems vandens gyvūnams. Lietuvoje galime aptikti apie 70 lašalų rūšių.

Kai kurių lašalų (Ephemeroptera) šeimų nustatymo pagal jų lervas lentelė:
1. Trachėjinės žiaunos plunksniškos, dvigubos.
Trachėjinės žiaunos dvigubos ar viengubos, bet ne plunksniškos.

2. Viršutiniai žandai trumpesni už galvą.

Upelių lašalų (Potamanthidae) šeima


Vienintelis šios šeimos atstovas geltonasis lašalas – Potamanthus luteus. Jo lervų aptinkama švariose didelėse upėse po akmenimis, dažniau vasarą. Gelsvos spalvos su rudu tinklišku raštu. Turi šešias poras žiaunų. Žiaunos dvišakės, apaugę plaukeliais. Šių lervų dydis 10 – 12 mm.
Viršutiniai žandai (13 pav.) ilgesni už galvą.
3. Viršutiniai žandai ilgi, su mažais danteliais (13 pav, a.).
Pakrančių lašalų (Polymytarcidae) šeima
Šios šeimos atstovas lakys (Polymytarcis virgo). Aptinkamas stambių upių molingose pakrantėse.
Viršutiniai žandai be dantelių (13 pav. b)
Tikrųjų lašalų (Ephemeridae) šeima

Nedaug rūšių turinti šeima, apimanti tik vieną gentį – Ephemera. Suaugusių lašalų kūno ilgis siekia 16 – 24 mm, ištiesti sparnai – 30 – 45 mm. Aptinkami nuo gegužės iki liepos mėn. Suaugę vabzdžiai nesimaitina.
Lervos cilindriškos, balsvos ar gelsvos, viršutinėje pusėje turi piešinį iš dėmių ir brūkšnių. Kojos trumpos, tvirtos, žiaunos dvigubos, plunksniškos, dengia viršutinę pilvelio pusę. Aptinkamos švariuose upeliuose ir upėse, rečiau ežeruose, kur gyvena įsiraususios į smėlį. Minta detritu. Vandenyje gyvena apie dvejus metus.
4. Šoniniai cerkai iš vidaus padengti ilgais šereliais .
Šereliai iš abiejų cerko pusių vienodo ilgio.
5. Priekinės kojos padengtos labai ilgais plaukeliais. Jų ilgis beveik lygus blauzdos ilgiui. Galvos apačioje prie apatinių žandų yra žiaunų kuokšteliai. Mažagyslių lašalų (Oligoneuridae) šeima
Suaugę vabzdžiai siekia iki 15 mm dydžio. Sparnai balsvi ar pilkšvi, jų gyslotumas menkas, nuo ko ir kilęs šeimos pavadinimas. Skraido vėlai vasarą ar rudens pradžioje.
Šios šeimos lašalų lervų aptinkama didelių upių srauniose vietose. Nuo kitų lašalų lervų lengvai skiriasi tuo, kad apatinėje galvos pusėje turi krūmiškas žiaunas, be to, priekinė kojų pora apaugusi labai ilgais šereliais.
Plaukeliai trumpi, nežymūs.

6. Paskutinių kūno narelių užpakaliniai kampai turi plokščias dyglio pavidalo ataugas .

Ilgakojų lašalų (Siphlonuridae) šeima
Suaugę lašalai – tai vidutinio dydžio, iki 15 mm, vabzdžiai. Su dviem uodegos siūlais. Skraido gegužės – liepos mėnesiais. Išgyvena 4 – 5 dienas. Lervos 10 – 15 mm ilgio, kūnas cilindriškas, gyvena tiek švariose upėse bei upeliuose, tiek ir stovinčiuose vandenyse. Gerai plaukioja.
Ataugų ant paskutinių kūno narelių nėra.
Dviuodegių lašalų (Baetidae) šeima
Kaip matyti iš šeimos pavadinimo, suaugę lašalai turi dvi siūliškas ataugas kūno gale. Tai maži lašalai, 6 – 10 mm dydžio, retai didesni. Užpakalinių sparnų pora labai mažytė, vos pastebima. Priekiniai sparnai palyginti dideli, skaidrūs. Gausiai aptinkami nuo gegužės iki spalio mėnesio ir vėliau. Gyvena iki 3 dienų.
Lervos irgi nedidelės, iki 10 mm. Labai gausiai randamos visų tipų upėse ir upeliuose, kartais net ir gana užterštuose. Minta dumbliais ir detritu.

7. Kūnas, o ypač galva, plokščias. Akys galvos viršuje. Žiaunos – tai lapeliai ir kuokštas laisvų šerelių (šerelių gali ir nebūti).
Septyndienės (Heptageniidae) šeima
Šios šeimos lašalų lervos – 10 – 20 mm dydžio. Kūnas plokščias, šonuose septynios poros žiaunų. Žiaunos iš dviejų dalių: viršutinės – lapelio pavidalo ir apatinės – krūmiškos. Jau iš kūno formos matyti, kad šių lašalų lervos mėgsta sraunius vandenis, nors yra rūšių, kurios aptinkamos ir lėtesnėse upėse.
Kūnas ne visai plokščias. Akys galvos šonuose. Žiaunos kitokios sandaros.
8. Žiaunų lapeliai, esantys ant antro ar ketvirto pilvelio narelio, dengia visas kitas žiaunas.
Visos žiaunos matosi gerai ar bent iš dalies.
9. Ant antro ir trečio pilvelio narelių žiaunų nėra. Ant ketvirto pilvelio narelio esantys žiaunų lapeliai nesiliečia tarpusavyje.
Kibiakojės (dalis) (Ephemerellidae) šeima
Iš šios šeimos labai dažnai visų tipų vandenyse aptinkame paprastąją kibiakoję – Ephemerella ignita. Suaugęs vabzdys nedidelis: 6 – 10 mm ilgio, su trimis cerkais. Randamas visą vasarą nuo gegužės iki rugsėjo mėn. Lervos 8 – 15 mm dydžio, kibiomis kojomis, penkiomis poromis žiaunų, išsidėsčiusių viršutinėje pilvelio pusėje, pradedant nuo trečiojo pilvelio narelio. Gyvena tarp augalų ar ant dugno; sąnašose. Žiaunos yra ir ant antrojo segmento. Žiaunų lapeliai susiliečia.
Purvamėgių lašalų (Caenidae) šeima
Nedidelės gelsvos spalvos 5 – 8 mm dydžio lervos. Cerkai daug didesni už kūną. Nuo kitų lašalų skiriasi žiaunomis. Žiaunų lapeliai, esantys ant antrojo pilvelio narelio, tarsi dangtelis dengia visas kitas žiaunas ir saugo jas. Gyvena lėtai tekančių upių dumble (14 pav.).
10. Žiaunos išdėstytos taip, kad viršuje esantis žiaunų lapelis dengia dalį apačioje esančių žiaunų lapelių (kaip stogo čerpės).
Kibiakojės (dalis) (Ephemerellidae) šeima
Žiaunos dvigubos ir viengubos, šakotos, išsidėstę pilvelio šonuose. Plonagyslių lašalų (Leptophlebidae) šeima
Šių lašalų lervų kūnas verpstiškas, 18 – 20 mm dydžio. Pilvelio šonuose – 7 poros krūmiškų žiaunų. Cerkai ilgi. Dažniausiai gyvena daugiau stovinčiuose ar silpnai tekančiuose vandenyse, srauniuose upeliuose aptinkamos rečiau.

Ankstyvių (Plecoptera) būrys

Skirtingai nei lašalų, abi poros ankstyvių sparnų beveik vienodo dydžio, be to, jie gali susikloti ant nugaros. Kai kurie patinai sparnų neturi iš viso. Kūno gale visuomet tik dvi siūlo pavidalo ataugos – cerkai. Suaugę vabzdžiai pradeda skraidyti anksti pavasarį, dar esant ledonešiui, iš to ir kilęs būrio pavadinimas.

Kaip ir lašalai, ankstyvės didžiąją gyvenimo dalį praleidžia vandenyje lervos stadijoje. Kai kurios rūšys gyvena ten net iki trejų metų. Ankstyvių lervos šiek tiek primena lašalų lervas, bet kūno gale, kaip ir suaugę vabzdžiai, turi tik dvi siūlines ataugas. Dalis lervų turi išorines pirštiškas trachėjines žiaunas. Minta organinės medžiagos liekanomis, dumbliais, kaip ir lašalų lervos, jomis mielai maitinasi žuvys ir kiti vandens gyvūnai. Beveik visos ankstyvės mėgsta sraunias, labai švarias upes, todėl, kaip ir lašalai, yra geras vandens kokybės rodiklis.

Lietuvos upėse aptinkama daugiau kaip 30 ankstyvių rūšių, kurias apibūdinti iki rūšies, ypač smulkesnes, nelengva.

Kai kurių ankstyvių (Plecoptera) šeimų nustatymo pagal lervas lentelė:
1. Kūno gale esantys cerkai gerokai trumpesni už užpakalines kojas ir daugiau kaip du kartus trumpesni už pilvelį.


Trumpauodegių ankstyvių (Capniidae) šeima
Šios šeimos ankstyvių lervų aptinkama didesniuose upeliuose ir upėse, kur vanduo šaltas ir švarus. Suaugusios ankstyvės pasirodo jau kovo mėn. ir skraido iki rugpjūčio mėn. Kai kurių rūšių suaugę patinai neturi sparnų ir neskraido.
Kūno gale esantys cerkai ne trumpesni už užpakalines kojas, ilgesni ar vos trumpesni už pilvelį.

2. Turi išorines žiaunas krūtinės narelių šonuose ar visų kojų pamatuose.
Žiaunų nėra arba jos tik apatinėje prieškrūtinės pusėje netoli kaklo.
3. Visų trijų krūtinės narelių šonuose išsivystę išorinės žiaunos. Kartais jos yra ir krūtinės apačioje bei pilvelio gale.

Tikrųjų ankstyvių (Perlidae) šeima
Tai palyginti stambios apsiuvos. Suaugę patinai siekia 20 mm, patelės – net 25 mm. Skraido gegužės – rugpjūčio mėn. netoli sraunių upių. Lervos irgi stambios, iki 25 mm dydžio. Gyvena srauniuose didesniuose upeliuose ir upėse su akmenuotu dugnu. Vandenyje vystosi trejus metus. Labai jautrios vandens kokybei. Suaugusios ankstyvės nesimaitina, lervos plėšrios, minta vandens bestuburiais, ypač lašalų lervomis.
Prie visų kojų pamatų yra trinarės žiaunos. Krūtinės šonuose žiaunų nėra .

Juostasparnių ankstyvių (Taeniopterygidae) šeima
7 – 16 mm dydžio ankstyvių šeima. Suaugę vabzdžiai palieka vandenį anksti pavasarį, dar neištirpus ledui. Lervos nedidelės, 8 – 10 mm dydžio. Gyvena nedideliuose, srauniuose šaltiniuotuose upeliuose, po akmenimis. Minta detritu.
4. Trečias letenėlės narelis du – penkis kartus ilgesnis už pirmąjį ir antrąjį kartu paėmus. Išorinių žiaunų neturi.
Trečias letenėlės narelis trumpesnis ar tik nedaug ilgesnis už pirmąjį ir antrąjį kartu paėmus. Paprastai prieškrūtinės viršutinėje dalyje, netoli kaklo, turi išorines žiaunas. Priešnugarės skydelis elipsinis ar kvadrato formos .

Nemūrų (Nemouridae) šeima
Šių ankstyvių lervos 6 – 9 mm dydžio. Vandenyje vystosi beveik metus. Virsta suaugėlėm ir palieka vandenį anksti pavasarį, kovo – balandžio mėn. Dažniau aptinkamos švariuose mažuose upeliuose, jų randama ir vasarą džiūstančiuose upeliuose, gali pasitaikyti ir švariuose ežeruose. Minta augaliniu maistu ar detritu.
5. Kūnas siauras ilgas, kojos trumpos. Sparnų užuomazgų išoriniai kraštai lygiagretūs kūnui. Antrasis letenėlės narelis labai mažas arba jo visai nėra. Baltasparnių ankstyvių (Leuctridae) šeima
Šios šeimos apsiuvų upeliuose aptinkama dažnai. Skirtingai nei kitos ankstyvės, kai kurios jų rūšys nėra tokios jautrios vandens kokybei. Lervos nedidelės, iki 8 mm dydžio, šviesiai gelsvos ar rusvos. Suaugusių vabzdžių aptinkama balandžio – spalio mėn.
Žalsvųjų ankstyvių (Chloroperlidae) šeima
Žalsvosios ankstyvės – tai nedideli, apie 10 mm ilgio, purvinos žalsvos spalvos vabzdžiai. Skraido nuo gegužės iki rugpjūčio mėn. Lervos gyvena švariuose tekančiuose akmenuotu dugnu upeliuose ir upėse.
Lervos stambios (18 – 20 mm). Perlodidai (Perlodidae)
Lervos 18 – 20 mm dydžio. Plėšrios. Aptinkamos švariuose srauniuose upeliuose akmenuotu dugnu. Suaugę vabzdžiai irgi panašaus dydžio, pastebimi gegužes – birželio mėn.

Blakių (Hemiptera) būrys

Šio būrio vabzdžių galime rasti tiek sausumoje, tiek ir vandenyje. Kūnas plokščias iš viršaus į apačią, burnos aparatas siurbiamasis, apatinėje galvos pusėje turi nariuotą siurbtuką, kartais nelabai pastebimą. Viršutinės sparnų poros priekinė dalis sukietėjusi, chitinizuota, užpakalinė – plėvinė. Dauguma jų minta augalų sultimis, bet yra ir plėšrių ar parazituojančių rūšių. Lietuvos vandenyse aptinkama 6 blakių šeimų atstovai. Dauguma jų laikosi vandens paviršiuje ar vandens plote. Tai visiems mums matyti ir pažįstami vandens čiuožikai, nugarplaukės, bet yra ir dugne gyvenančių blakių.
Kai kurių blakių šeimų nustatymo lentelė:
1. Ūseliai labai trumpi, trumpesni už galvą, beveik nepastebimi žiūrint iš viršaus. Gyvena vandens plote.
Ūseliai ilgesni už galvą, gerai matomi žiūrint iš viršaus (kartais gali būti paslėpti). Gyvena sausumoje ar ant vandens paviršiaus .
2. Pilvelio gale ilgas dviejų dalių kvėpavimo vamzdelis. Kūno dydis – 18 mm ir daugiau .Vandens skorpionai (Nepidae)


Vandeninis skorpionas (Nepa cinerea). Tai vienas iš šios šeimos atstovų, stambiausia iš mūsų vandenyse gyvenančių blakių. Jos kūno ilgis gali siekti 25 mm (ir tai be ilgo kvėpuojamojo vamzdelio). Ši blakė taip pavadinta kaip tik dėl šiaudelio pavidalo kvėptuko, pro kurį kvėpuoja atmosferos oru. Kūnas plokščias, primena lapelį. Plėšri, jos priekinės kojos pritaikytos aukai sugriebti. Straubliukas trumpas, nukreiptas į priekį. Ši blakė aptinkama stovinčiuose vandenyse, ramiuose ir uždumblėjusiuose upių užutekiuose tarp vandens augalų ar prie dugno. Nereikli vandens kokybei.

Pilvelio gale kvėpuojamojo vamzdelio nėra. Kūnas trumpesnis nei 17 mm.

3. Kūnas plokščias, plaukioja nugara į viršų.
Kūnas suspaustas iš šonų, aukštas, panašus į apverstą valtį. Plaukioja nugara į apačią.

Nugarplaukų (Notonectidae) šeima
Palyginti stambios, 13 – 18 mm dydžio, blakės. Geros plaukikės. Labai plėšrios, puola buožgalvius, mažas žuvytes, vabzdžius ir jų lervas. Plaukioja aukštielninkos, nuo ko ir kilo jų pavadinimas. Atitinkamai tam prisitaikė ir kūno spalva, – jų pilvelis tamsesnis nei nugara. Lietuvoje aptinkama tik vienos genties Notonecta atstovų.

4. Galva tokio pat pločio kaip ir priešnugarė, šiek tiek gaubia ją lanku, arba priešnugarės užpakalinis kraštas trikampis ir dengia skydelį, arba jų kūno dydis neviršija 3 mm.

Corixidae šeima
Tai gana daug rūšių turinti vandeninių blakių šeima. Aptinkamos jos visų tipų vandens telkiniuose, nors stipresnių srovių vengia. Tai ne visai plėšrūnės, dažnai minta jau negyva organine medžiaga ar dumblių sultimis. Jų dydis įvairuoja nuo 2 iki 14 mm ilgio.
Galva gerokai siauresnė nei priekinis priešnugarės kraštas ir lyg įstatyta į ją. Priešnugarės užpakalinis kraštas lygus, skydelis aiškiai matomas, didelis. Ne mažesnės nei 8 mm.

5. Galva beveik dvigubai didesnė į plotį nei į ilgį. Straubliukas siekia tik priekinių kojų pamatus. Priekinių kojų šlaunys labai plačios.

Plūkių (Naucoridae) šeima
Vienintelė šios šeimos atstovė – plūkė (Ilycornis cimicoides), aptinkama stovinčiuose vandenyse, tarp augalų. Tai gana didelis vabzdys, iki 16 mm dydžio. Plėšrus. Dauginasi kaip ir kitos blakės pavasarį. Lerva neriasi 5 kartus, kol virsta suaugusia blake. Nors ir turi gerai išvystytus sparnus, bet neskraido, nes skraidymo raumenys redukavęsi.
Galva tokio pat ilgio ir pločio. Straubliukas siekia net apatinių kojų pamatus. Priekinės šlaunys ne tokios storos.

Besparnių blakių (Aphelocheiridae) šeima
Lietuvoje aptinkama vienintelė šios šeimos atstovė – vandeninė besparnė blakė (Aphelocheirus aestivalis). Kūno forma prisitaikiusi gyventi sraunumose. Nedidelė, iki 10 mm blakutė. Apvali, plokščia iš viršaus į apačią, visos kojos panašios. Priešingai negu vandens skorpionas, mėgsta sraunias, švarias upes ir upelius su akmenuotu ar smėlėtu dugnu. Nekyla į paviršių kvėpuoti atmosferos oru. Minta bestuburiais, daugiausia lašalų ir apsiuvų lervomis.
6. Galva ištęsta. Jos ilgis daug kartų viršija plotį. Akys ne galvos priekyje, o viduryje. Kūnas palyginti ilgas.
Matininkų (Hydrometridae) šeima

Lietuvoje aptinkamos tik vienos genties – Hydrometra – blakės. Tai 7 – 13 mm ilgio blakės, ilgais ūseliais ir kojomis. Jų randama tiek stovinčiuose, tiek ir tekančiuose vandenyse ant jo paviršiaus, dažnai ir ant kranto. Minta smulkių vabzdžių ir jų lervų sultimis. Per metus išaugina dvi generacijas. Žiemoja imago stadijoje po akmenimis, tarp samanų ar nukritusių lapų.

Galvos ilgis ne didesnis už plotį. Akys galvos priekinėje dalyje.
7. Smulkios rūšys iki 3,5 mm. Kojos prisitvirtinę apatinės krūtinės dalies segmentų viduryje. Letenėlės trinarės.

Mesoveliidae šeima
Vienintelis šios šeimos atstovas – Mesovelia furcata – gausiai aptinkamas stovinčiuose vandenyse, daugiausia ant plūduriuojančių vandens augalų lapų.
Kūno ilgis – 6 – 18 mm, jei kūnas trumpesnis, tai neturi akių, o ūseliai keturnariai (kai kurių Vellidae rūšių) .
8. Vidurinės kojos prisitvirtinusios maždaug viduryje tarp priekinių ir užpakalinių. Užpakalinių kojų šlaunys nesiekia pilvelio galo. Vidurinės ir užpakalinės kojos šiek tiek ilgesnės už priekines.

Vellidae šeima
Kūno ilgis iki 8 mm. Sutinkamos tiek tekančiuose, tiek ir stovinčiuose vandenyse.
Vidurinės kojos prisitvirtinę gerokai arčiau užpakalinių. Užpakalinių kojų šlaunys, jas prilenkus prie pilvelio, daug ilgesnės už pastarąjį. Vidurinės ir užpakalinės kojos daug ilgesnės už priekines.

Čiuožikų (Geridae) šeima
Šioje šeimoje yra 12 rūšių, kurių dydis 6 – 20 mm. Dažnai būriais bėgioja stovinčio vandens paviršiumi.


Vabalų (Coleoptera) būrys

Vabalai – tai daugiausiai rūšių turintis Lietuvos vabzdžių būrys. Daug jų prisitaikę gyventi ir vandenyje ar prie vandens. Vandenyje aptinkama tiek suaugusių vabalų, tiek ir jų lervų. Dauguma vabalų lervų, gyvenančių vandenyje, yra plėšrios, didele galva ir stipriais žandais. Tiek suaugėliai, tiek ir jų lervos, nors ir gyvena vandenyje, tačiau dauguma jų kvėpuoja atmosferos oru ir vandens kokybei nereiklūs. Iš visos gausybės vabalų mes paminėsime keletą šeimų, kurios dažniau aptinkamos tyrinėjant upelius.

Sukučių (Gyrinidae) šeima. Suaugę sukučiai dažnai aptinkami švarių, stovinčių ar lėtai tekančių vandens telkinių paviršiuje. Šiltomis dienomis jie būriais labai greitai sukasi vandens paviršiuje, nuo ko ir kilo šios šeimos pavadinimas. Pabaidyti jie neria po vandeniu ir slepiasi. Minta smulkiais vabzdžiais ar kitais nugaišusiais smulkiais gyvūnėliais, plūduriuojančiais vandens paviršiuje. Jų lervos gyvena dugne, labiau mėgsta stovinčio vandens telkinius. Užauga iki 12 – 15 mm ilgio. Galva nukreipta į priekį, kūnas ilgas, siauras. Ant 1 – 8 pilvo segmentų turi po porą siūlo pavidalo žiaunų, 9ajame segmente tokių žiaunų yra dvi poros. Kūno gale – 4 kabliukai. Minta vandens bestuburiais.

Dusių (Dytiscidae) šeima. Šiai šeimai Lietuvoje priklauso apie 100 rūšių vabalų. Tai įvairaus dydžio vabalai nuo 40 mm ir didesnių tikrųjų dusių (Dytiscus) genties atstovų iki labai smulkių vabaliukų, siekiančių vos 2 – 3 mm. Dusių aptinkama visų tipų vandens telkiniuose. Kūnas ovalus, laivelio pavidalo, užpakalinės kojos plaukiojamojo tipo. Kvėpuoja trachėjomis atmosferos oru, laikydamos oro atsargas po antsparniais. Upeliuose dažniau aptinkamos vidutinio dydžio dusių lervos (5 – 10 mm). Jų kūnas verpstės formos, gale dažnai du neilgi cerkai, todėl neatidus stebėtojas gali jas sumaišyti su ankstyvių lervomis. Lervų galva palyginti didelė, su stambiais žandikauliais. Dusios – tai aktyvūs plėšrūnai. Stambių dusių lervos puola net mažytes žuveles.

Dumbliavabalių (Haliplidae) šeima. Dumbliavabaliai (Haliplus sp.) – tai labai maži, iki 3 mm dydžio vabaliukai. Kūnas kiaušiniškas, į galą smailėjantis, daugiausia gelsvos spalvos, su tamsiomis dėmėmis. Lervos – iki 8 mm ilgio. Visi pilvelio nareliai su tamsesniais chitininiais žiedais viršutinėje dalyje. Kojos trumpos. Tai nelabai judrūs, mintantys dumblu dugno gyventojai.
Be to, upeliuose neretai pasitaiko labai mažų kabliavabalių (Helmidae) šeimos vabalų. Jų dydis vos 1,5 – 2,5 mm. Kūnas juodas, blizgantis. Antenos ir kojos rausvos. Lervos 3 – 4 mm dydžio, stipriai suspaustos iš viršaus į apačią. Galva labai mažytė. Vandenyje lerva vystosi iki dvejų metų. Mėgsta švarius ir sraunius upelius.

Kabasparnių (Megaloptera) būrys

Paprastasis kabasparnis (Sialis lutaria). Jo lervų gana dažnai aptinkama įvairiuose Lietuvos vandenyse. Suaugęs vabzdys primena tinklasparnius, turi keturis plėvinius sparnus. Laikosi netoli vandens balandžio – birželio mėnesiais ant krante augančių augalų, skraido nerangiai.

Lervos vystosi vandenyje. Jų dydis svyruoja nuo 15 iki 20 mm. Nuo kitų vandenyje gyvenančių lervų jas lengva atskirti iš to, kad jos ant pilvelio turi 7 poras nariuotų ilgų ataugų – trachėjinių žiaunų ir vieną neporinę kūno gale. Lervos laikosi tarp augalų ar sąnašų prie dugno. Plėšrios. Minta įvairiais vandens bestuburiais. Vandenyje gyvena iki dvejų metų.

Dvisparnių (Diptera) būrys

Šiam būriui priklauso gerai visiems žinomi vabzdžiai – musės ir uodai. Dvisparniai nuo kitų vabzdžių skiriasi tuo, kad, kaip ir sako būrio pavadinimas, turi tik vieną porą sparnų. Vietoje antros poros išsivystę vadinamieji dūzgiai, padedantys išlaikyti pusiausvyrą skrendant. Kai kurie dvisparniai sparnų visiškai neturi. Iš gausybės dvisparnių rūšių nemažai tokių, kurių gyvenimas lervos stadijoje artimai susijęs su vandenų ekosistemomis. Žemiau pateikiama lentelė kai kurioms svarbesnėms dvisparnių šeimoms, dažniau aptinkamoms vandenyje.

Kai kurių dvisparnių (Diptera) lervų šeimų nustatymo lentelė:
1. Galvos kapsulė gerai išsivysčiusi, neįtraukta į priešnugarę (pirmą krūtinės narelį). Pobūris Ilgaūsiai (Nematocera).
Galvos kapsulės nėra, arba ji sudaryta iš atskirų plokštelių ir beveik visiškai įtraukta į priešnugarę.
Pobūris Trumpaūsiai (Brachycera).

2. Kūno galas ištįsęs į ilgą elastingą kvėpavimo vamzdelį.

Šeima Ptichopteros (Ptychopteridae)
Šios šeimos lervos vidutinio dydžio, 10 – 20 mm. Daugiausia tai pelkynų gyventojai, bet pasitaiko ir upeliuose. Gyvena sąnašose, dumble.
Kūno galas neištįsęs į vamzdelį arba šis vamzdelis trumpas, neelastingas
3. Krūtinės nareliai susilieję į vientisą kompleksą

Krūtinėlė aiškiai sudaryta iš kelių narelių.

4. Krūtinė platesnė už pilvelį. Aštuntajame pilvelio narelyje yra piltuvėlio formos kvėpavimo sifonas

Tikrųjų uodų (Culicidae) šeima
Suaugę šios šeimos uodai žinomi visiems, tai būtent tie uodai, kurie mums taip įkyri vasaros vakarais. Kraują siurbia tik šių uodų patelės, patinai minta žiedų sultimis. Šiai šeimai priklauso ir pavojingų ligų, tokių kaip maliarija, pernešėjai. Savotiškos tikrųjų uodų lervos mėgsta lėtai tekančius ar stovinčius vandens telkinius. Laikosi daugiau vandens plote ir dugne neaptinkamos. Minta smulkiais vandens bestuburiais ir pakibusiomis vandenyje detrito dalelėmis.
Krūtinė ne platesnė už pilvelį.
5. Ketvirtame – penktame ir aštuntame – devintame (kartais ir dešimtame) pilvelio nareliuose turi porines netikrąsias kojeles. Paskutinis pilvelio narelis ištįsęs į trumpą, tvirtą vamzdelį.

Dixidae šeima
Šios šeimos atstovų lervos laikosi vandens paviršiuje prie įvairių kyšančių iš vandens daiktų. Joms būdingas kūno išsirietimas, primenantis raidę “U”. Galva laikosi vandenyje, užpakalinis kūno galas vandens paviršiuje, o viduriniai kūno nareliai ilsisi ant kyšančių iš vandens daiktų, virš vandens. Labiau mėgsta stovinčius ir lėtai tekančius vandens telkinius.
– Kūno gale yra prisitvirtinimo siurbtukas. Prieškrūtinės apatinėje dalyje yra neporinė netikroji kojelė.

Mašalų (Simulidae) šeima
Mašalai – tai labai smulkūs uodeliai, didžiuliais būriais aptinkami drėgnose vietose, pelkėse. Kaip ir tikrieji uodai, siurbia kraują. Lervos gyvena kolonijomis. Kūnas maišelio pavidalo, iki 10 mm ilgio. Gyvena prisitvirtinę prie augalų ar akmenų. Priekiniame kūno gale, ant galvos, yra vėduoklė iš plaukelių. Ji sulaiko smulkias maisto daleles ir taip mašalų lervos minta, todėl nenuostabu, jog mašalai gyvena išimtinai tekančiuose vandenyse, kur vandens srovė gali plauti šias vėduokles, atnešdama kartu ir maisto medžiagas. Drumstuose, uždumblėjusiuose upeliuose mašalų lervų neaptinkama, nes ten jų vėduoklė greitai užnešama ir lervos žūsta.
6. Lervos plokščios. Užpakalinėje kūno dalyje esantys kvėptukai – stigmos, išsidėstę ant trumpo neelastingo vamzdelio.

Stratiomijų (Stratyomyidae) šeima
Šių lervų galva siaura, konuso formos. Kūno nareliai kieti be raukšlių, vietomis su šereliais. Ilgis – 10 – 30 mm. Kūno gale, ant trumpo kvėpavimo vamzdelio, du nedideli kvėptukai, apaugę šereliais. Aptinkamos lervos tvenkiniuose, kūdrose užterštame vandenyje.

Lervos cilindriškos. Užpakalinėje kūno dalyje kvėpuojamojo vamzdelio nėra.

Smulkiųjų mašalų (Ceratopogonidae) šeima
Tai nedidelės 6 – 7 mm dydžio lervos, su gerai išsivysčiusia galvos kapsule. Aptinkamos įvairiuose, taip pat ir laikinuose, vandens telkiniuose. Suaugę uodai – kraujasiurbiai ir kai kurių ligų nešiotojai.
Lervos į galus nesmailėjančios. Priekiniame, o dažnai ir užpakaliniame kūno gale yra netikros pseudokojelės.

Uodotrūklio (Chironomidae) šeima
Uodo trūklio lervos retai būna ilgesnės nei 15 mm. Šviesios, persišviečiančios ar raudonos, geltonos, žalios spalvos. Galva palyginti stambi, su 1 – 3 akelių taškeliais kiekvienoje pusėje. Kūnas su netikromis kojelėmis abiejuose kūno galuose. Paskutiniame kūno narelyje – kuokštas šerelių. Minta pūvančia organine medžiaga, augalų audiniais arba yra plėšrios. Uodo trūklio lervos – tai geras maistas kitiems vandens gyvūnams. Mėgsta užterštą organinėmis medžiagomis vandenį, gyvena dugno dumble ar sąnašose.
8. Kūno gale elastingas kvėpavimo vamzdelis. Kūno ilgis (be vamzdelio) – 18 – 24 mm.

Žiedmusių (Syrphidae) šeima
Lervos gali gyventi net ir labai stipriai užterštuose vandenyse, kuriuose kiti gyvūnai jau nebegyvena. Kvėpuoja ilgu kvėpavimo vamzdeliu atmosferos oru. Lervos ilgis – iki 20 mm. Purvinos baltos spalvos. Apatinėje pilvo pusėje – septynios poros šliaužiojamųjų kauburėlių. Šiek tiek smailėjantis kūno galas pereina į teleskopinį trijų dalių kvėpavimo vamzdelį, kuris, visas išstumtas, gali siekti net 10 cm ilgio. Jo gale esančią kvėpavimo angą supa šerelių vainikėlis.
Kvėpavimo vamzdelio kūno gale neturi arba jis labai trumpas ir neelastingas.
9. Kūno nareliai turi dvi šonines ir dvi nugarines ataugas, palinkusias atgal. Kūno apačioje yra porinės netikrosios kojelės.

Šakotauodegių (Rhagyonidae) šeima
Dažnai aptinkama mūsų vandenyse šios šeimos atstovė – šakotauodegė (Atherix ibis). Tai žalsvos spalvos lerva. Jos kūnas į priekį aiškiai smailėja. Ilgis apie 20 mm. Galvos kapsulė neišsivysčiusi, labai mažytė. Ant pilvo narelių turi septynias poras netikrųjų cilindrinių kojelių, besibaigiančių smulkių kabliukų vainikėliais. Paskutiniame narelyje yra neporinė kojelė ir dvi stambios plaukuotos ataugos. Aptinkama švariuose upeliuose ir upėse, labiau mėgsta sraunias vietas su akmenuotu ar žvirgždėtu gruntu. Plėšrios.
– Kūno nareliai be išaugų, kūno gale ataugų taip pat nėra.
10. Kūno gale 2 – 6 ilgokos pirštiškos ataugos, supančios stambias esančias kūno gale, kvėpavimo angeles. Galvos kapsulė išsivysčiusi gerai .
Galva įtraukta į priešnugarę. Kūno nareliai apjuosti žiedais raumeningų volelių, skirtų judėti. Jų aštuoni (rečiau šeši). Kūnas į galus smailėja. Kvėptukai kūno gale neapsupti jokiomis ataugomis.

Sparvų (Tabanidae) šeima
Lervos dažniau aptinkamos sausumoje, bet yra rūšių, kurių lervos gyvena vandenyje, netoli kranto, tarp augalų. Plėšrios, minta vandens bestuburiais, siekia 30 mm dydžio. Suaugę akliai minta šiltakraujų gyvūnų krauju, patinai – nektaru.
11. Kūnas, išskyrus paskutinius narelius, neturi jokių ataugų, tik kūno gale esančius kvėptukus supa šešios pirštiškos ataugos.

Ilgakojų uodų (Tipulidae) šeima
Suaugę uodai – vidutinio dydžio ir stambūs. Kūno ilgis 27 – 40 mm. Ilgomis, trapiomis kojomis. Skraido gegužės – liepos mėnesiais vakarais prie vandens. Dienomis slapstosi tamsiuose plyšiuose. Minta nektaru. Lervos – iki 50 mm ilgio, šviesiai pilkos ar gelsvos spalvos. Kūnas cilindro formos. Galvos kapsulė neišsivysčiusi. Užpakaliniame kūno gale dvi kvėpavimo angelės – stigmos, apsuptos šešių pirštiškų ataugų. Gyvena drėgnose vietose, šaltiniuotuose upeliuose, tarp sąnašų. Minta pūvančių augalų liekanomis.
Kūno gale esančias kvėpavimo angeles supa ne daugiau kaip penkios ataugos.

Vandenmusių (Limonidae) šeima
Šios šeimos lervų aptinkama upelių dugno sąnašose ar dumble. Pilvelio apatinėje pusėje penkios poros vaikščiojamųjų kauburėlių. Plėšrios, daugiausia maitinasi mažašerėmis kirmėlėmis. Kūno ilgis – iki 40 mm. Aplink stigmas yra 2 – 4, rečiau 5 ataugos.

Apsiuvų (Trichoptera) būrys

Kas nematė vandenyje ropojančių akmenukais, smiltelėmis ar pagaliukais apsikarsčiusių gyvūnėlių? Tai apsiuvų lervos. Suaugę vabzdžiai giminingi drugiams, tik jų sparnai apaugę plaukeliais, o ne žvyneliais, kaip drugių, ir ne tokie spalvingi, o blyškūs – pilkų, rusvų spalvų. Apsiuvos skraido netoli vandens vakare ar naktimis, dieną praleidžia pasislėpusios tarp augalų ar po akmenimis. Suaugusios apsiuvos nesimaitina, burnos aparatas sunykęs, todėl gyvena neilgai – iki keturių savaičių. Lervos aptinkamos tik vandenyje, gyvena jos daug ilgiau, kartais kelerius metus. Apsiuvų lervos labai įvairios tiek savo dydžiu, išvaizda, tiek ir savo gyvenimo būdu. Šiam būriui būdingos dviejų tipų lervos: vienos jų gyvena įvairiuose nameliuose, kitos – laisvai. Kvėpuoja žiaunomis, minta vandens bestuburiais ar detritu, pačios yra mėgstamas kitų stambesnių vandens gyvūnų maistas. Aptinkamos įvairiuose vandens telkiniuose tiek ežeruose, tvenkiniuose, tiek ir srauniuose upeliuose. Lietuvoje randama apie 150 apsiuvų rūšių iš 16 šeimų.

Apsiuvų lervų šeimų nustatymo lentelė:
1. Kūnas kiek plokščias, su aiškiais persmaugimais tarp narelių. Galva nukreipta į priekį. Pirmas pilvelio narelis be kauburėlių. Lervos gyvena laisvai, namelių nestato. Tik labai smulkios rūšys gyvena nameliuose iš smulkių smiltelių ar siūlinių dumblių, sutvirtintų gleivėmis.
Kūnas cilindriškas, nariuotumas ne toks ryškus. Galva nukreipta burnos organais žemyn. Pirmas pilvo narelis turi šoninius ar nugarinius kauburėlius. Gyvena nameliuose.
2. Visus tris krūtinės narelius iš viršaus dengia chitininiai skydeliai.
Skydelis dengia tik pirmąjį krūtinės narelį – priešnugarę.
3. Ant pilvo narelių išsidėstę krūmiškos žiaunos. Kūno gale dvi dvinarės kojelės su nageliais ir šerelių vainikėliu ant pirmojo narelio.

Hidropsichidžių (Hydropsychidae) šeima


Tai ilgos, šiek tiek plokščios 14 – 20 mm ilgio apsiuvos. Namelių nestato, bet mezga gaudomuosius tinklus. Daugiausia plėšrios, minta vandens bestuburiais, pakliūvančiais į šiuos tinklus. Gyvena upėse ir upeliuose ant tvirto akmenuoto dugno ar nuskendusių medžių liekanų.
Ant kūno narelių žiaunų nėra. Kūno gale esančios kojelės trumpos, vienanarės, jei dvinarės, tai be šerelių vainikėlio.
4. Lervos gyvena nameliuose iš siūlinių dumblių, labai smulkių smiltelių ar specialių liaukų išskirtų gleivių. Kojelės kūno gale trumpos, vienanarės.

Storapilvių apsiuvų (Hydroptilidae) šeima
Tai labai smulkios apsiuvų lervos, tik 2,5 – 5,5 mm dydžio. Jų krūtinėlė siaura, pilvelis išsipūtęs, lyg maišelis, daug platesnis už krūtinėlę. Suaugusios lervos stato namelius, jaunos gyvena laisvai. Labiau mėgsta stovinčio vandens telkinius.
Lervos gyvena laisvai. Kūno gale esančios ilgos kojelės susideda iš kelių narelių

Eknomidų (Ecnomidae) šeima


Dažnai aptinkamas šios šeimos atstovas – švelnusis eknomas (Ecnomus tenellus). Šios apsiuvos lervų ilgis – 8 – 10 mm. Gyvena ežeruose ar lėtai tekančiose upėse, vandens saugyklose, tarp augmenijos.
6. Lervos gyvena nameliuose. Kūno gale turi trumpas netikrąsias kojeles, skirtas prisitvirtinti

Glososomų (Glossosomatidae) šeima
Šios šeimos apsiuvų lervos mėgsta šaltą sraunių upių ir upelių vandenį. Namelis iš grubokų smiltelių, abiejuose galuose atviras. Angų kraštai iškloti smulkesnėmis smiltelėmis. Namelis – apie 8 mm ilgio ir 5 mm pločio.
Lervos gyvena laisvai. Kojelės kūno gale ilgos, judrios.

7. Viršutinė lūpa minkšta, šviesi, trapecijos formos, gali būti įtraukta į galvą.

Pakrančių apsiuvų (Philopotamidae) šeima
Lervos 7,5 – 22 mm dydžio. Kūnas ilgas, siauras. Galva kiek plokščia. Kūno gale – penkios analinės žiaunos. Gyvena po akmenimis srauniuose vėsiuose upeliuose.

Viršutinė lūpa tvirta, apvaliu kraštu, neįsitraukianti.
8. Apatinėje galvos pusėje, ties viduriu, yra smaila yliška atauga.

Psichėjų (Psychomyidae) šeima


Šios šeimos apsiuvų lervos užauga iki 11 mm dydžio. Priekinės kojos masyvesnės ir ilgesnės už užpakalines ir vidurines. Gyvena ant akmenų ir kitų kietų paviršių tuneliuose iš padrikų gleivių siūlų. Mėgsta stovinčio vandens telkinius, apaugusius dumbliais ir samanomis.
Yliškos ataugos neturi. Kojelės prisitvirtinti kūno gale ilgos, trinarės, tankiai padengtos plaukeliais. Krūtinės kojos padengtos ilgais plaukeliais, nageliai beveik tiesūs.

Apsiuvų – verpėjų (Polycentropodidae) šeima
Palyginti stambios, iki 22 mm dydžio lervos. Labiau mėgsta upelius, bet aptinkamos ir plačiose upėse bei ežeruose. Stato gaudomuosius tinklus.
9. Prieškrūtinės (pirmojo krūtinėlės narelio) apačioje, tarp priekinių kojų, yra šerelio pavidalo raginė atauga.
Raginės ataugos tarp priekinių kojų nėra.
10. Priešnugarės skydelio viršutiniai kraštai užaštrėję ir ištempti į priekį. Lervos gyvena nameliuose iš smiltelių su pritvirtintais prie šonų plokščiais akmenėliais.

Sparnuotųjų apsiuvų (Goeridae) šeima
Tai iki 15 mm dydžio lervos. Kūnas kiek išlenktas, žiaunos ant 2 – 7 pilvo narelių iš 2 – 4 (daugiausia 3) siūlų. Vienos jų (gentis Silo) mėgsta sraunius upelius su smėlėtu ar akmenuotu dugnu, kitos (gentis Goera) dažniau aptinkamos lėtesnėse upėse ir ežeruose.

Priekiniai priešnugarės skydelio kraštai suapvalėję.
11. Pirmas pilvelio narelis – tik su dviem šoniniais kauburėliais. Nugarinio kauburėlio nėra. Nameliai ketursieniai.

Žvyniaburnės apsiuvos (Lepidostomatidae).
Apsiuvų iš šios šeimos aptinkama augalais apaugusiose upėse. Užauga iki 20 mm ilgio. Nameliai ketursieniai iš taisyklingos formos lapų gabalėlių.
– Pirmas pilvelio narelis, be šoninių kauburėlių, turi ir didoką kauburėlį ant nugaros.

12. Pirmas krūtinės narelis padengtas chitininiu skydeliu. Užpakalinės kojos gerokai ilgesnės už vidurines. Nameliai – iš spirališkai išdėstytų augalinės kilmės gabaliukų

Frigenų (Phryganeidae) šeima
Palyginti stambios lervos, nuo 15 iki 45 mm dydžio. Gyvos lervos žalsvos ar geltonos su rausvu atspalviu. Pirmas pilvo narelis trumpesnis už kitus. Nugarinis kauburėlis smailėjantis, šoninių galuose – dygliukai. Žiaunos ant 1 – 7 pilvo narelių siūlinės, išsidėsčiusios po vieną. Namelis didelis, kartais iki 7 cm dydžio, iš augalinės kilmės fragmentų, išdėstytų spirale, lygus. Kartais namelį atstoja nendrės stiebo gabaliukas. Aptinkamos lėtai tekančiose upėse, ežeruose tarp augalų. Plėšrios.
Skydeliai dengia pirmą ir antrą krūtinės narelius. Užpakalinės kojos – ne ilgesnės už vidurines. Nameliai labai įvairūs.

Medvėžių (Limnephilidae) šeima
Šioje šeimoje gausiausia rūšių. Aptinkama visur: ir upėse, ir ežeruose. Namelių forma ir dydis labai įvairūs, kartais net tos pačios rūšies apsiuvos, atsižvelgiant į vietines sąlygas, statosi skirtingus namelius. Lervos užauga nuo 10 iki 35 mm dydžio. Žiaunos susideda iš 1 – 3 siūlų. Kai kurias rūšis atskirti labai sunku.
13. Pirmas pilvo narelis neturi jokių kauburėlių. Lervos gyvena ketursieniuose nameliuose iš detrito arba apvaliuose – iš smiltelių

Medgraužių (Brachycentridae) šeima
Nedidelės lervos, iki 10 mm dydžio. Darosi tinklus. Aptinkamos įvairaus tipo tekančiuose vandenyse.
Kauburėliai pirmame pilvo narelyje yra.
14. Vidurinių ir užpakalinių kojų šlaunys skersine siūle padalytos į dvi dalis. Namelis konusinis, paprastai iš smiltelių.

Plonaūsių apsiuvų (Leptoceridae) šeima
Tai 5 – 14 mm dydžio lervos, gyvenančios šiek tiek lenktuose konusiniuose nameliuose iš smėlio ir liaukų išskiriamų gleivių, retai iš augalinio detrito. Būdingos ilgos vidurinės ir užpakalinės kojos, kurių šlaunys ir blauzdos, o kartais ir letenėlės padalytos į dvi dalis. Turi raukšlės pavidalo šoninę liniją. Žiaunos siūlinės, išsidėsčiusios pavieniui ar kuokštais. Labiau mėgsta stovinčius ar lėtai tekančius vandens telkinius, apaugusius augalais.
Vidurinių kojų (dažnai ir užpakalinių) šlaunys neperskirtos į dvi dalis .
15. Skydelis ant antrojo krūtinės narelio (vidukrūtinės) gerai išsivystęs.

Skydnešių (Mollanidae) šeima
Nedidelės, iki 18 mm dydžio. Gyvena savotiškuose su sparneliais nameliuose iš smiltelių ar detrito. Priekinių kojų blauzdos prie pamato turi būdingą dygliuką. Žiaunos iš 1 – 4 siūlų, išsidėstę ant 1 – 7 pilvelio narelių. Dažniau aptinkamos lėtuose smėlėtuose upeliuose ir ežeruose.
Antrojo krūtinės narelio viršuje skydelis neišsivystęs. Nebent gali būti keli atskiri ploteliai, padengti chitinu.

Šilkaburnių apsiuvų (Sericostomatidae) šeima
Tai iki 12 mm dydžio lervos. Kūnas laibas, galva tamsi, ruda su rausvu atspalviu, turi piešinį. Žiaunos išsidėstę kuokštais. Lervos gyvena lygiuose rago pavidalo nameliuose iš smiltelių, kurių užpakalinis galas nukirstas tiesiai. Jų randama švariuose srauniuose upeliuose.

Moliuskų (Mollusca) tipas

Moliuskai ar minkštakūniai – tai daugiausia vandens gyvūnai, aptinkami tiek gėluose, tiek ir sūriuose vandenyse, nemažai jų aptinkama ir mūsų upeliuose bei upėse. Čia mes galime aptikti dviejų didelių moliuskų klasių atstovus – tai dvigeldžiai ir pilvakojai moliuskai.
Dvigeldžių moliuskų (Bivalvia) klasė. Šiems moliuskams būdinga tai, kad jų kriauklė sudaryta iš dviejų geldelių, kurias jungia ligamentas.

Bedančių (Unionidae) šeimai priklauso dideli moliuskai iki 20 cm ilgio ir 12 cm pločio. Dažniau jų aptinkama lėtose, didelėse lygumų upėse, ežeruose. Taip pat dideliuose ežeruose ir saugyklose dažnai randama ir ateivių iš tolimų kraštų Dreissena polymorpha iš Dreissenidae šeimos. Jie užauga iki 40 mm ilgio ir 20 mm pločio. Gyvena kolonijomis, prisitvirtinę siūlais prie akmenų.

Iš mažesnių dvigeldžių moliuskų dažnai aptinkama sferinukių (Sphaerium sp.) ir žirnučių (Pisidium sp.) iš Sphaeridae šeimos. Sferinukės būna 8 – 15 mm skersmens, labiau mėgsta stovinčius ir lėtai tekančius vandens telkinius, žirnutės paprastai mažesnės, iki 10 mm, labiau mėgsta švaresnius, tekančius upelius. Atskirti sferinukes nuo žirnučių galima pagal viršūnės padėtį. Jei sferinukių geldelių viršūnė paprastai būna užpakalinio geldelės krašto viduryje, tai žirnučių ji daugiau pasislinkusi į vieną kraštą.
Pilvakojų moliuskų (Gastropoda) klasė. Šių moliuskų kriauklė susukta spirale, kūgiška, asimetriška. Angą kartais gali dengti dangtelis. Stovinčiuose ar lėtai tekančiuose vandenyse dažnos kūdrinukių (Lymneidae) šeimos rūšys. Jų dydis įvairus. Nuo 15 iki 60 mm ilgio siekia didžiosios kūdrinukės (Lymnea stagnalis), dažniau gyvenančios stovinčiuose vandenyse. Kiti šios šeimos atstovai taip pat mėgsta užžėlusius, stovinčius ar lėtai tekančius vandens telkinius. Nejautrios taršai.
Priešingai nuo minėtųjų moliuskų, fyzų (Physidae) šeimos moliuskai, nors ir gyvena nesrauniuose ar stovinčiuose vandenyse, tačiau mėgsta švaresnį vandenį. Šios šeimos atstovai dangtelio neturi ir iš pirmo žvilgsnio yra labai panašūs į kūdrinukes, tačiau atskirti vienus nuo kitų visai nesunku. Fyzų sraigių spiralė sukasi visai į kitą pusę nei kūdrinukių, todėl, jei kriauklę laikysime smaigaliu į viršų, tai jų anga būna kairėje pusėje. Panašūs į kūdrinukes yra ir bitinijų (Bythinidae) šeimos moliuskai, tik jų angą dengia dangtelis.

Yra moliuskų, gyvenančių plokščiose kriauklėse. Tai ritinukių (Planorbidae) šeimos moliuskai. Šių moliuskų irgi dažnai pasitaiko lėtai tekančiose upėse ar ramiuose, apžėlusiuose augalais užutekiuose.
Iš pilvakojų moliuskų, mėgstančių sraunų švarų vandenį, galime paminėti upinį ancylių (Ancyllus fluviatilis). Tai vienintelis Ancylidae šeimos atstovas. Nedidelis, iki 7 mm ilgio ir 5 mm pločio moliuskas, su kriaukle, primenančia nykštuko kepurę nulinkusia atgal viršūne. Gyvena ant akmenų švariuose srauniuose upeliuose.

Dugno gyvūnų rinkimas

Yra daug būdų, kaip rinkti dugno gyvūnėlius. Vieni jų kiekybiniai (kai bandome suskaičiuoti ir pasverti, kiek gyvūnų gyvena tam tikrame dugno ploto vienete), kiti – kokybiniai (kai didžiausias dėmesys skiriamas gyvūnų rūšinei sudėčiai). Upeliuose dėl labai įvairių gyvenimo sąlygų populiaresni yra būtent kokybiniai metodai. Tyrimų metu tyrėjas stengiasi tam tikroje upelio atkarpoje rasti kuo daugiau skirtingų gyvūnų rūšių.
Įranga kokybinei upelių faunos sudėčiai įvertinti labai paprasta. Darbui pakanka turėti samtelį, kurį nesunku pasigaminti ir patiems. Samtelio rėmą darome iš storos tvirtos vielos, “D“ raidės pavidalo ar trikampį, kurio priekinis platusis kraštas yra apie 25 – 30 cm ilgio. Prie jo pritvirtiname apie 1,5 m ilgio kotą. Rėmą aptraukiame tvirtu tinkleliu, kurio akys – apie 0,5 mm skersmens. Toks samtelis ypač patogus smėlio ar dumblo grunte. Gerai jis tinka ir žvyru ar smulkia skalda padengtame dugne. Dar reikia turėti vonelę, pageidautina baltą ar šviesią, rastiems gyvūnams rinkti ir rūšiuoti, keletą plastmasinių sandariai uždaromų indelių gyvūnams transportuoti, pincetą ir patogius dirbti prie vandens drabužius.
Renkantysis atsistoja prieš srovę, prispaudžia samtelio pagrindą prie dugno ir, purendamas samtelio priekyje dugną koja ar ranka, juda prieš srovę. Išjudintas gruntas kartu su gyvūnais patenka į pasroviui laikomą tinklelį, iš kurio juos paskui kruopščiai pincetu išrenkame. Renkame apie 20 min. skirtinguose biotopuose, kad pakliūtų kuo daugiau ir kuo įvairesnių organizmų. Be to, norint tiksliau įvertinti pasirinktos tyrimams upelio vietos vandens kokybę, papildomai pageidautina iškelti iš vandens ir apžiūrėti keletą akmenų ar medžio gabalų. Apaugusiose vietose, iškėlus iš vandens, reikia apžiūrėti ir augalus. Prie jų taip pat gali būti prisitvirtinusių gyvūnėlių rūšių, kurios nepakliuvo į samtelį.

Reikia atsiminti, kad smėlėtose ar dumblėtose vietose paprastai gyvena palyginti nedaug gyvūnų rūšių, ir tai gali netiksliai rodyti vandens kokybę šiame taške. Todėl tokiose vietose stebėjimams patartina naudoti vadinamuosius dirbtinius substratus. Be to, gilesnėse upių vietose rinkti dugno gyvūnų samteliu dažnai neįmanoma, tada irgi galime naudoti dirbtinius substratus. Tam tikslui naudojami tinkliniai maišeliai – vidutiniškai 30 cm ilgio, 20 cm pločio ir 5 – 10 cm aukščio, tokie, kad juose tilptų apie keturiasdešimt 4 – 12 cm dydžio akmenukų. Akmenis reikia parinkti tokius, kurių paviršius grublėtas. Tam geriausiai tinka granitinė skalda, naudojama geležinkelių pylimams ir kelių tiesimui. Tris – penkis tokius maišelius dedame į upelio vidurį, kur didžiausia srovė, stengdamiesi, kad jie būtų visai apsemti vandens, bet nevisai panirtų į dumblą. Patartina juos pritvirtinti ir pasižymėti jų buvimo vietą, kad paskui lengviau būtų juos rasti. Praėjus 4 savaitėms, maišelius atsargiai, pakišę po apačia iš pasrovinės pusės samtelį, išimame ir perpilame jų turinį į kokį nors indą. Vėliau pincetu išrenkame ten esančius organizmus. Kiekvieną maišelį su dirbtiniu substratu išrenkame ir nagrinėjame atskirai. Dirbtinių substratų naudojimas įgalina ne tik įvertinti upelio faunos kokybinę sudėtį, bet ir leidžia palyginti atskirus tyrimų taškus, kadangi dugno faunos rinkimo sąlygos šiuo atveju bus gana vienodos, nepriklausančios nuo abiotinių sąlygų tiriamame taške.

Tiek samteliu, tiek iš maišelių ar papildomai surinktus gyvūnus dedame į vonelę, apžiūrime ir nustatome, kokioms grupėms jie priklauso. Paskui galime juos paleisti atgal į vandenį. Jei mes norime tiksliau apibūdinti sugautus gyvūnėlius ir to negalime atlikti tyrimų vietoje, tai tolesnei analizei surinktus gyvūnėlius dedame į sandariai uždaromus indus (geriau plastmasinius, kad nesudužtų) ir užpilame 4% formalino ar 70% spirito tirpalu. Ant indo turi būti etiketė, kurioje pažymima rinkimo vieta, laikas ir kitos pastabos, kurios jums atrodys svarbios ar įdomios.
Apibūdinti surinktus gyvūnus, nustatyti jų rūšį nėra lengva. Tam reikia binokuliarinio mikroskopo, išmanyti gyvūno kūno sandarą ir apsišarvuoti kantrybe. Todėl šiame leidinėlyje ir apsiribota tik kai kurių šeimų nustatymo lentelėmis bei aprašyti tik kai kurie gyvūnai. Norint tiksliau gyvūnus apibūdinti reikia specialių apibūdintojų.

Tyrimų vietos ir laiko pasirinkimas

Vieta, kurioje atliekame tyrimus, turi būti tinkamai parinkta. Ji turi būti tipiška tam upeliui, bet kartu reikia stengtis, kad tiriamoje vietoje būtų kuo įvairesnis biotopas: plotai apžėlę augmenija ir be jos; sraunumėlė ir rami, be srovės vieta; kiek galima įvairesnis gruntas. Tokioje vietoje paprastai ir būna didžiausia rūšių įvairovė, iš kurios mes galime tiksliai įvertinti upelio vandenį.
Jeigu nepavyksta rasti negilios, sraunios vietos ar žvirgždėto dugno, kuriame natūraliai gyvena dauguma jautrių taršai rūšių, galime papildomai naudoti jau minėtus dirbtinius substratus. Juose per 4 – 6 savaites apsigyvens tos gyvūnų rūšys, kurioms upelio vanduo tinkamas gyventi, bet galbūt nėra tinkamo grunto.
Jeigu norime įvertinti kokio nors intako ar griovio įtaką tiriamam upeliui, turime tyrimams pasirinkti bent dvi vietas, iš kurių viena būtų aukščiau intako prieš srovę, o kita – 30 – 40 m žemiau įtekėjimo. Tuomet, lygindami gyvūnus, rastus abiejose tyrimų vietose, galime daryti išvadas, kaip vandens pasipildymas veikia tiriamą upelį.
Kadangi vandens gyvūnų rūšinė sudėtis priklauso ne tik nuo vandens kokybės, bet ir nuo gyvenimo sąlygų tinkamumo, svarbu pasižymėti tyrimams pasirinktos vietos pagrindines charakteristikas. Tai srovės greitis, upelio plotis, vidutinis gylis, grunto sudėtis, jo apaugimo augalais laipsnis, pakrančių būklė. Šios pastabos vėliau, vertinant vandens kokybę, padės paaiškinti gautus rezultatus ir juos pakoreguoti. Be to, tyrimų vietos aprašymas prireikus leidžia tiksliau palyginti duomenis, gautus iš atskirų stebėtojų ar skirtingų vietų.
Pradedantiesiems upelių dugno gyvūnijos tyrinėtojams patogiausia susipažinti su bentosiniais organizmais ankstyvą pavasarį ar net žiemą, kai galima aptikti daugiau paskutinių stadijų ir todėl atitinkamai didesnių lervų. Vėliau dauguma jų virsta suaugusiais vabzdžiais ir palieka vandens telkinius. Vandenyje lieka tik jaunesnės, o kartu ir mažesnės bei sunkiau atpažįstamos vabzdžių lervos. Be to, kai kuriuos gyvūnus, kurie turi įsitraukiančias kūno dalis (kai kurie dvisparniai, plokščiosios kirmėlės ar dėlės), geriau bandyti atpažinti, kol jie dar gyvi.
Šiaip atliekant nuolatinius upelių būklės stebėjimus, geriausia dugno gyvūnus rinkti kartą per metų sezoną, nors pakanka ir dviejų kartų per metus. Vieną kartą turėtų būti renkama balandžio – gegužės mėn., kada sąlygos dugno faunai yra palankiausios, o antrą – pačioje vasaros pabaigoje, kada vandens lygis būna pats žemiausias, todėl net ir nedideli teršalų kiekiai, patekę šiuo metu į vandenį, stipriai keičia jo kokybę.

Gautų duomenų apibūdinimas ir įvertinimas

Detalus surinktų organizmų apibūdinimas iki rūšies reikalauja atitinkamo pasirengimo ir yra gana sudėtingas, bet mums tai nėra būtina. Ir štai kodėl: dabartiniu metu, siekiant supaprastinti vandens būklės stebėjimus, padaryti juos prieinamus moksleiviams, studentams ir visiems gamtos bičiuliams, o ne tik specialistams hidrobiologams, yra sukurta daugelis gana paprastų vandens kokybės įvertinimo metodų, kurie nereikalauja detalaus organizmų apibūdinimo iki rūšies ir atitinkamos kvalifikacijos. Šiame leidinyje detaliau aprašomi trys biologinio vandens kokybės įvertinimo metodai, kurių vienas visiškai paprastas, tinkamas net ir jaunesniųjų klasių moksleiviams ir dėl to naudojamas GREEN projekte įvairiose pasaulio šalyse tiriant upelių dugno gyvūnus. Antras iš siūlomų metodų yra sudėtingesnis, bet kartu tikslesnis, reikalaujantis šiek tiek kruopštesnio pasirengimo – tai biotinio indekso nustatymas. Jis naudojamas daugelyje šalių , ypač Europos, norint įvertinti esamą upelių būklę ir stebėti, kaip ji kinta. Trečiasis metodas – tai patobulintas antrojo metodo variantas, kur vandens kokybės įvertinimas remiasi ne tik gana abstraktaus biotinio indekso nustatymu, bet labiau akcentuojama ir upelių dugno faunos rūšinė įvairovė, ko negalima padaryti, naudojant biotinį indeksą. Šie du metodai, ypač trečiasis, jau reikalauja iš tyrėjų gerokai didesnio pasirengimo ir geresnių biologijos žinių, tačiau jie yra daug tikslesni ir naudojami daugelyje pasaulio šalių vertinant upelių būklę.
Pastarieji du metodai paremti tuo, kad, kaip jau buvo minėta, blogėjant vandens kokybei (eutrofikacija, teršimas, fizinės aplinkos keitimas) iš bendrijų pirmiausia išstumiamos tos rūšys ar gyvūnų grupės, kurios yra jautriausios aplinkos pasikeitimams. Iš pradžių mažėja ankstyvių, lašalų rūšių, vėliau tarša paveikia ir apsiuvas, lieka tik atspariausios esamai taršai gyvūnų grupės.

Vandens kokybės vertinimas

Pirmasis metodas, kurį mes jums siūlome, – tai metodas, kuris naudojamas tarptautiniame GREEN projekte (Global River Environmental Education Network). Šio projekto darbe dalyvauja moksleivių grupės ar ištisos klasės, tyrinėjančios šalia mokyklų tekančius vandenis ir jų aplinką, taip pat ir Lietuvoje. Šis metodas yra gana paprastas ir įveikiamas kiekvienam, net ir pradedantiesiems savo kaip “upelių tyrinėtojų” veiklą. Smulkiai jis aprašytas brošiūrėlėje “Upės šalia mūsų”, kurią 1996 metais išleido Klaipėdos universitetas kartu su žaliųjų klubu “Žvejonė”. Šiuo atveju tyrimų metu rastus gyvūnus išrenkame ir suskirstome į grupes, naudodamiesi pačiomis paprasčiausiomis apibūdinimo lentelėmis ar piešiniais. Norint nustatyti biologinę vandens kokybės klasę, gauti duomenys įrašomi į žemiau pateiktą lentelę.


Tarkime, kad mūsų pasirinktoje upelio atkarpoje mes radome šiuos gyvūnus: ankstyvę, pora aiškiai skirtingų lašalų (jei gyvūnai atrodo labai panašūs ir jūs abejojate, ar tai skirtingos rūšys, geriau laikykite juos tos pačios rūšies atstovais), dvi apsiuvų rūšis, pora vabalų lervų, žirgelio lervą ir pora pilvakojų moliuskų rūšių. Tuomet užpildyta lentelė atrodys taip:

Šis metodas yra labai paprastas, todėl gali būti gera pradžia upelių vandens būklės stebėjimo programoje. Suvokus jį ir įgijus patirties, bus galima lengviau pereiti prie kitų, tobulesnių, vandens kokybės vertinimo metodų.

Biotinio indekso (BI) nustatymas

Kitas iš siūlomų vandens kokybės nustatymo metodų – tai šiek tiek supaprastintas biotinio indekso nustatymas. Šis metodas dar ir dabar naudojamas daugelyje Europos šalių oficialiai stebint vandens kokybės pasikeitimus ir sudarant vandens kokybės žemėlapius. Pirmą kartą vandens kokybės įvertinimas, nustatant biotinį indeksą, buvo taikytas anglų mokslininko Vudiviso tiriant Trento upės baseiną Anglijoje. Vėliau, kiek pakeistas, šis metodas pradėtas taikyti Prancūzijoje, Belgijoje ir kitose šalyse.
Pagal šį metodą, organizmai apibūdinami jau tiksliau, iki skirtingo lygio sisteminių grupių. Apibūdinę surinktus organizmus ir sužinoję esamų grupių skaičių, pagal žemiau pateiktą lentelę, lengvai rasime tiriamo upelio biotinį indeksą. Apibūdinti, kurioms grupėms priklauso rasti vandens gyvūnai, iš pradžių gana sunku, bet laikui bėgant įgijus patirties, šios problemos išnyks. Čia jums siūlomas kiek supaprastintas grupių sąrašas BI nustatyti. Atskirą gyvūnų grupę sudaro:
1. Kiekviena atskira plokščiųjų kirmėlių (Plathelminthes) tipo rūšis;
2. Mažašerių kirmėlių (Oligochaeta) visa klasė apskritai;
3. Dėlių (Hirudinea) klasės atskiros šeimos;
4. Moliuskų (Mollusca) tipo atskiros šeimos;
5. Vėžiagyvių (Crustacea) klasės atskiros rūšys;
6. Vandeninės erkės (Hydracarina) bendrai;
7. Žirgelių (Odonata) būrio pobūriai;
8. Lašalų (Ephemeroptera) būrio atskiros šeimos;
9. Ankstyvių (Plecoptera) būrio atskiros šeimos;
10. Kabasparnių (Megaloptera) būrys;
11. Blakių (Hemiptera) būrio atskiros šeimos;
12. Vabalų (Coleoptera) būrio atskiros šeimos;
13. Dvisparnių (Diptera) būrio atskiros šeimos;
14. Apsiuvų (Trichoptera) būrio atskiros šeimos.
Pagal šį supaprastintą sąrašą suskirstyti gyvūnus sudėtingiau, bet nustatytas biotinis indeksas ir vandens kokybės klasė praktiškai leidžia gana neblogai palyginti atskirus upelius ar jų atkarpas ir įvertinti, kaip kinta vandens būklė jose. Apibūdinus surinktus organizmus, BI nustatomas naudojantis žemiau pateikta lentele.

Biotinio indekso nustatymas, naudojantis šia lentele, irgi labai nesudėtingas.Tarkime mes radome 12 gyvūnų grupių, tarp jų buvo kelios ankstyvių šeimos. Tuomet žiūrime pirmą eilutę, jei ankstyvių šeimų aiškiai ne viena, ties susikirtimu su 12 grupę atitinkančiu stulpeliu (11 – 15) randame biotinį indeksą. Šiuo atveju jis bus lygus 9. Jei nebuvo rasta ankstyvių, o tik, tarkim, apsiuvų ir tik viena jų rūšis, tai BI bus tik 6.
Iš pradžių, kol nėra įgūdžių, rūšis, gentis ar šeimas pakanka skirti “iš akies”, bet jei organizmai labai panašūs, geriau daryti prielaidą, kad tai ta pati rūšis. (Paprastai dauguma rūšių, o ypač šeimos, gerokai skiriasi viena nuo kitos, gal tik smulkesnes rūšis atskirti sunku, ypač ankstyvių būrio). Geriau jau sumažinti biotinį indeksą, o ne atvirkščiai.
Pagal šią lentelę nustatant biotinį indeksą, svarbu atsižvelgti tik į viršutinę eilutę ir joje pažymėtas rastas grupes. Pavyzdžiui, jei mes turime pora ankstyvių grupių, tai jau nebesvarbu, kiek rūšių yra lašalų ir net ar iš viso jų yra, svarbu tik bendras grupių skaičius.
Nustatę biotinį indeksą, galime nustatyti ir vandens kokybės klasę, kurios reikės sudarant vandens kokybės žemėlapius. Tai atliekama pagal šią lentelę:

Biotinis indeksas, aišku, turi trūkumų, bet dėl savo paprastumo, kaip jau minėta, šis metodas ar jo modifikacijos daug kur taikomas. Vandens kokybės nustatymas pagal šį metodą yra labai ekonomiškas, todėl taikant jį galima nuolat stebėti vandens būklę daugelyje taškų, tam pasitelkiant ir vietinius gyventojus bei moksleivius, išsamesnius ir daug brangesnius tyrimus atliekant tik ten, kur pastebimas didesnis vandens kokybės pasikeitimas.

BMWP balų sistema

Biotinio indekso metodo trūkumas yra tas, kad šiuo metodu vertinant vandens kokybę nėra atsižvelgiama, jog ne visos nustatomų grupių šeimos ar pavieniai individai yra vienodai jautrūs tam tikrai taršai. Netgi ir tokių gana jautrų taršai ankstyvių būryje yra šeimų, gana tolerantiškų vandens užterštumui, tą patį galime pasakyti ir kalbėdami apie lašalus bei kitas dugno gyvūnų grupes. Be to, kaip jau minėjome, gyvūnams gyventi, be vandens kokybės, dar reikia ir papildomų sąlygų (tinkamo biotopo, slėptuvių ir panašiai). Pavyzdžiui, jei nepavyksta aptikti jautrių taršai ankstyvių, tai dar nereiškia, kad tam netinka upelio vanduo. Ankstyvėms reikia šalto, prisotinto deguonies vandens, akmenuoto dugno, stiprios srovės, o tai net ir švariuose lygumų upeliuose aptinkama nedažnai.
Šiems trūkumams ištaisyti buvo pasiūlyta balų sumos apskaičiavimo metodika. Pirmą kartą ji buvo pateikta 1978 m.

vykusiame biologinio monitoringo darbiniame seminare. Iš čia ir supaprastintas šio metodo pavadinimas – BMWP (Biological Monitoring Working Party) balų suma arba tiesiog BMWP. Metodo esmė ta, kad pabandyta kiek galima tiksliau įvertinti kiekvienos dažniau aptinkamos šeimos tolerantiškumą balais. Kuo jautresnė vandens gyvūnų šeima, tuo didesnis balas, kuris svyruoja nuo 1 iki 10. Šeimų lygis pasirinktas neatsitiktinai. Įvertinti kiekvienos galinčios pasitaikyti rūšies tolerantiškumą praktiškai neįmanoma, be to, tuomet būtų prarastas pagrindinis tokių metodų privalumas – jo prieinamumas net ir neturintiems specialaus išsilavinimo žmonėms.
Taikant šį metodą, gyvūnai apibūdinami iki šeimos lygio. Rastų šeimų balai sumuojami (atskirų šeimų balai pateikti lentelėje). Gauta suma ir rodo tiriamo vandens telkinio būklę. Kuo didesnė gautoji balų suma, tuo geresnės kokybės tiriamas vandens telkinys.

Tyrimai, taikant šį metodą, parodė, kad silpnai užterštuose upeliuose BMWP balų suma viršija 100, o labai švariuose – net ir 150. Norint nustatyti vandens kokybės klases (to reikia norint sudaryti vandens kokybės žemėlapius) galima pasinaudoti žemiau pateikta lentele.