Kategorijos archyvas: Nauja(sena) Lietuva

“Lietuviai” – tai nykstanti vergų nacija, negerbianti nei kitų, nei savęs

Esama siaubinga emigracija parodė, jog “lietuviai” tėra nykstanti vergų nacija, kuri nesugeba gerbti jokių kaimynų , nei savęs. Ir tokiai nacijai negalima patikėti gyventi Pribaltikos teritorijoje, nes galutiniame rezultate ši “nacija” pavers gražiausius Pribaltikos plotus savartynais ir įvairių chemikalų sandėliavimo vietomis, šalia kiaulydžių smarvės. “Lietuviai” pasiruošę parduoti viską, kad tik “europinė dešra” kabėtų virš durų ir ja galima būtų grožėtis.

nereikia

25 metai gyvenimo “išsvajotoje laisvėje” – tai nenuginčijamas faktas, jog “lietuviai” yra ne tik savižudžių tauta, bet ir tuo pačiu jai patikėtos žemės, infrastruktūros naikintojai (žemės pardavimas svetimtaučiams). Kiek yra sunaikinta Lietuvoje miškų, siekiant pasipelnyti , parduodant Tarybinias laikais augintą mišką, iš jų medkirčiams, miškų savininkams, jų vaikams ir kitiems išlaikytiniems, visiškai nesirūpinant gamta, o tik savo asmenine gerove.

“Lietuviams” nesvarbi rytojaus diena, kaip ir nesvarbios žmogiškos moralinės vertybės – kas pasireikšia totaliniame polinkiu tarp moterų į paleistuvystę, o vyrų – moterų mušimas, girtavimas, narkotizacija ir vaikų nepriežiūra.

O šaltas, egoistinis požiūris ir nuomonės neturėjimas dėl įvykių buvusioje Ukrainoje – tai įrodymas “lietuviškos genetikos” paskudstvos (parsidavėliškumo). Visa, dauguma, “lietuvių” pritaria vykstančioms žmogžudystėms kaimynų šalyje, pritaria vaikų ir moterų mirtims ir visiškai neužjaučia jų. Neogranizuojami jokie mitingai ar piketai, siekiant nors kiek nuslopinti savo kriminalinės fašizuotos pseudo-valdžios isterijas.

Bet svarbiausia, visų įvykių fone, “lietuviai” vėl tesirūpina kiekvienas savo subine, ruošdamasis artėjančiam KARUI ir svarstydamas kaip geriau išlaižys subinę “išvaduotojams” ( ar tai būtų RF kariniai daliniai, ar NATO), bet jokiu būdu nerizikuos savo sveikata kovoje prieš vietinę kriminalinę buržujinę pseudo-valdžią – prieš tą nacionalistinę fašistinę gaują, kuri skatina “lietuviško padugnizmo” plitimą ir visapusišką raidą tarp jaunimo ( ypač verta pažymėti paskutiniu metu skatinamą “skundimą” ).

Kas toji “lietuva” ir tauta

Visada, kai kritikuojama Lietuva, šnekama apie LIETUVOS KRIMINALINĘ PSEUDO-VALDŽIĄ (neo-buržujai), jos APTARNAUJANČIĄ KLASĘ (kurioje daug ŽYDAUJOS).

Lietuvos liaudis , atmetus fašistuojančius subjektus (buržujų skalikus), išlieka skaidri kaip ir bet kuri kita apgauta, apmulkinta informacinių technologijų tauta.

Mūsų užduotis “iš BARANŲ” padaryti ŽMONES, tokiais, kurie būtų verti žmogiškumo, o ne gyvuliško elgesio jų atžvilgiu.

Deja, šiuo metu ypač daug SOCIALINIŲ GYVULIŲ, kurie išduoda žmogiškas vertybes ir pasirenka gyvulišką egzistavimą tuose Buržujų garduose (Maximos prekybos centruose, pvz) ir nesiekti evoliucijos kelio – kelio į nežinią, kur Žmogus artėja link Visatos paslapčių, kurdamas socialinį teisingumą ir racionalų resursų naudojimą Žemėje ir kooperuodamasis žygiams į Žvaigždes.

Todėl, jeigu kas nors prieštarauja KRITIKAI – tai arba ŽYDAUJA, arba fašistuojantys nevispročiai, kurie težiūri savo interesų (dažniausiai OŽIŲ kategorija) ir nesiruošia prisidėti prie visos bendruomenės gerbūvio.

Tuk-tuk- tuk

Man irgi – “déjà vu”. Kaip paskutinis (mano žiniomis), jau Sąjūdžio laikų, Vilniaus Universiteto Istorijos fakulteto komjaunimo komiteto sekretorius Artūras Račas prarado daug karjeros galimybių.

Paskaičiau jo „tuk-tuk“ apie taksistą, kuris neišmušė jam čekučio. Dar nebuvo geresnio teksto, liudijančio posovietinį patriotizmą. Tokį labai universalų patriotizmą, neturintį nieko bendra su žmogumi, bet tik su lojalumu valdžiai, kas ją beturėtų.

Tikrai – „deja vu“. Juk sovietmetį charakterizuoja ne tik atskirai gyvenantys valstybė ir žmonės, bet ir… stukačiai, kurie buvo tarpininkai tarp vienų ir kitų. Bet gal A.Račas ne toks? Gal jis, skųsdamas mokesčių nemokantį taksistą, jaučiasi netgi patriotas? Gal jis skųsdamas tą taksistą, netgi nejaučia sąžinės graužaties, o daro tai visiškai nuoširdžiai? Gal kitomis politinėmis aplinkybėmis A.Račas paskųstų ir kitaip – mintimis nelojalius žmones? Tada ir tikrai – „deja vu“. Tik su tais laikais, kada po baliaus skųsdavo dėl antitarybinio anekdoto. Tuk-tuk-tuk. Tik dabar – dėl Kubiliui nesumokėtų mokesčių.

Peno tokioms rūsčioms prielaidoms duoda A.Račo internetiniai atviravimai. Tas narciziškas „blogavimas“ yra informatyvus dalykas. Kaip viešas gulėjimas ant kušetės pas psichiatrą. Ilgainiui pacientas iškloja viską. Apie tai, kaip jaučiasi pasaulyje, kurį valdo Senis šaltis. Apie tai, kaip jis jaučiasi Lietuvoje, kur tiek daug žmonių, gali sakyti – 99 procentai, gyvena ne pagal valdžios diktuojamas taisykles.

Kodėl A.Račui tai šitaip svarbu? Spėju, kad ši pozicija neturi nieko bendra su jausmais. Tiesiog biznis. Kažkuriuo metu daugelio žiniasklaidininkų preke tapo lojalumas, perkamas valdiškais užsakymais, palaikančiais jų gyvastį. Europiniai pinigai, pinigai, kuriais ministerijos maskuoja savo reputacijas, o iš tiesų – perka tylėjimą. Iš to atgimė lojalumas sovietinio inteligento, kuris lyg ir supranta, kad kažkas papuvo, bet jei tai viešai pripažins, neteks etato.

Todėl visiškai logiška seka: Kubilius viešai pagąsdina, jog, jeigu per kelis mėnesius tauta nepasitrauks iš šešėlio, jis tautą baus mažindamas išlaidas, o tada Račas ima skųsti čekio neišmušusį taksistą. Tik nereikia pasakoti, kad kai kažkas nesumoka mokesčių, tai kenčia mokytojai, dėstytojai ir socialiniai darbuotojai. Jie kenčia stabiliai prie bet kokio mokesčių surinkimo. Ne, aš manau, kad A. Račas tapo skundiku, nes pats nemenka dalimi gyvena iš to, ką sumoka kiti, „sąžiningi“ taksistai, dirbdami keliolika valandų per dieną, vos pragyvendami dėl pasakiškų degalų kainų.

Kodėl paskundė? Manau, kad nieko asmeniška. Kaltas prenumeratorius. Valdiškos įstaigos, kurios perka A.Račo produktus –BNS pranešimus – mokesčių mokėtojų pinigais.

O gal aš klystu? Tada atsiprašau iš anksto. Nors… manau, kad neklystu, nes kartais prisiverčiu paskaityti ne tik A.Račo atpasakojimus apie jo karą su buvusiais užsakovais, bet, kas dar svarbiau, kaip jis savo, tikriausiai, pagrindinės prenumeratorės vardu valdo nacionalinį transliuotoją. Vlado, sakyčiau, it koks Kuolelis: šitaip galima rodyti, anaip kalbėti negalima. Kuo remiantis? Tuo, kuo remiasi Paleckio-Siaurusevičiaus duetas. Lojalumu tiems, kieno valdžia. Reikia transliuoti, kad valdžios ausiai būtų ne per aštru, patogu, oru. Valstybiška! Reikia veikti pagal politikų dienotvarkę, o ne gaudyti, apie ką ten gyvena tauta. Tada valdžia duoda biudžetą ir nesikiša į jų Siaurusevičių-Račų biznį. Juk kas jie būtų be valstybės dotacijų ir užsakymų? Ko vertos būtų BNS pajamos, jei ne valstybinių įstaigų prenumerata? Nėra prenumeratos – nėra biznio.

Todėl blogas tik tas ministras, kuris neprenumeruoja. Toks buvo Dagys. Kiti, pavyzdžiui, teisingumo, kuris pasiūlė legalizuoti kyšius medikams ir dar surinkti PSD – protingas vyras. Nes… prenumeruoja?

Prenumerata labai suartina žurnalistiką ir valstybę. Pavyzdžiui, valdžia jau seniai „prenumeruoja“ „Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininką“ D.Radzevičių. Pastaruoju metu šio simbiozė su prenumeratoriumi pasiekė tą stadiją, kad D.Radzevičius, aptikęs, kad valdžiai padidinus autorinius mokesčius, laikraščiai žurnalistus verčia pirkti verslo liudijimus, iškart parašė depešą… Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai, kad ši gaudytų apsimetėlius žurnalistus. Tuk-tuk-tuk. Ir tuksi, kol ištuksi „prenumeratą“ kitiems metams.

Bet… labiausiai man patinka „išrišimas“, kada šitie Radzevičiai, Račai ir pan,, pailsę po sunkaus prenumeruojamo darbo, susirenka kokiame nors pirktame už mokesčių mokėtojų pinigus radijo eteryje ir ima liūdėti, kad štai nebeliko geros žurnalistikos. Kad komercinė – kapitalistinė žiniasklaida visiškai supuvo, kad nebeatliepia aukštųjų valstybinių tikslų – pataikauja miniai… Koks nors Liubomiras Žeimantas, sovietmečiu dėstęs apie tai, kaip žurnalistas turi būti masinis organizatorius, agitatorius ir propagandistas, turėtų lengviau atsikvėpti. Jo darbas nenuėjo veltui. Nuodai veikia.

autorė: Rūta Janutienė