Kategorijos archyvas: Gamta ir gyvūnai

Kaip galima perskaityti užšifruotus teksus

Kaip galima perskaityti užšifruotus teksus

Iš tiesų hieroglifai nedaug tesiskiria nuo rašmenų, kuriais dabar rašoma kasdieniniame gyvenime. Kinui papildomai neišmokusiam mūsų abėcėlės, šie rašymai irgi atrodytų tarsi paslaptingas rašmenų rinkinys. Tik nuo susitarimo priklauso, kaip turi atrodyti rašmenys, todėl tekstus gali perskaityti tik šiuos ženklus pažįstantys žmonės. Šifruotas tekstas užrašomas specialiais ženklais(šifru), kuriuos reikia skaityti (iššifruoti) naudojant specialų raktą(kodą).

NB: Nematomas rašalas. Slaptus raštus galima užrašyti nematomu raštu. Tai daroma labai paprastai. Tau reikės citrinų sulčių, į kurias galėtum pamirkyti seno(žinomo, tuščio) rašalinio parkerio plunksną. Žinutę užrašyk ant popieriaus lapo. Ji bus nematoma (žinutė). Laiško gavėjas tariamai tuščią lapelį turi pašildyti fenu(karštu oru), ir jame tarsi mostelėjus burininko lazdele atsiras tekstas. Šią gudrybę naudoja trys muškietininkai, kai jiems prireikdavo senovės Prancūzijoje perduoti slaptas žinias. Žinoma, anuomet jie neturėjo feno, todėl laiškelį pašildydavo žvakės liepsna.

Kaip atsirado raštas

Kaip atsirado raštas

Pirmuosius rašmenis daugiau kaip prieš 5000 metų sugalvojo egiptiečiai. Jų dvasininkams reikėjo atlikti daugybę užduočių ir įsidėmėti daugybę dalykų : kiek akmenų reikės naujų piramidžių statybai, kiek prireiks darbininkų, kiek sukaupta grūdų atsargų ir t.t Išlaikyti galvoje šitiek informacijos buvo per sudėtinga. Tada dvasininkai sumąstė šlapiame molyje įrėžti ženklus. Jie susitarė dėl kiekvieno ženklo reikšmės, todėl pakako mesti žvilgsnį į molio lentelę, kad sužinotum įvairius dalykus, pavyzdžiui, kiek grūdų yra maisto sandėlyje.

Pirmieji rašmenys buvo supaprastinti paveikslėliai, reiškiantys atskirus žodžius. Vėliau iš jų išsivystė dantiraštis, kurio ženklai reiškė atskirus skiemenis. Mūsų vartojamas raidynas išsivystė iš senovės graikų rašmenų. Būtent jie sugalvojo raidėmis atskirus garsus ir sudarė abėcėlę.

Kodėl yra arabiški ir romėniški skaičiai

Kodėl yra arabiški ir romėniški skaičiai

Skirtingose pasaulio vietose gyvenantys žmonės jau tūkstančius metų kalba skirtingomis kalbomis. Dėl to jie sukūrė skirtingas rašto ir skaičiavimo sistemas. Mes dažniausiai naudojame dešimt arabiškų skaičių ( 1, 2, 3, 4, 5, 6, 7, 8, 9, 10). Iš tiesų juos išrado indai, o arabai tik atvežė į Europą. Iki viduramžių Europoje buvo vartojami romėniški skaičiai. Šiais laikais juos galima pamatyti ant daugybės senų statinių. Vartojant šiuos skaičius reikia šiek tiek pasaukti galvą ir paskaičiuoti: I=1 , II = 2, III=3, IV=4, V=5, VI=6, VII=7, VIII=8 , IX=9, X=10, L=50, C=100, D=500, M=1000. Naudojantis šiais ženklais galima sudaryti visus skaičius. Nė vienas ženklas paeiliui nesikartoja daugiau kaip tris kartus ( pavyzdys: III=3, IV=4). Atlikti aritmetinius veiksmus su skaičiais, užrašytais pagal romėnų sistemą, nėra taip paprasta. Tuo įsitikinsite pažiūrėję į šį pavyzdį: XXXVIII-VIII=XXX (38 – 8 = 30).

Kas išrado kalendorių

Kas išrado kalendorių

Kalendorius turėjo daugelis senųjų kultūrų. Ištisus šimtmečius buvo naudojamas Julijaus kalendorius, kurį sudarė Julijus Cezaris . Deja, jis buvo netikslus. Popiežius Grigalijus XIII ėmė iš naujo gilintis į laiko skaičiavimą ir 1582  metais įvėdė naują kalendorių. Jis atsižvelgė į faktą, kad Žemė aplink Saulę apsisuka ne lygiai per 365 dienas, o per 365 dienas, 5 valandas, 48 minutes ir 46 sekundes. Nors paklaida atrodo nedidelė, dėl jos kalendoriuje ilgainiui atsiranda netikslumų. Norėdamas išvengti nukrypimo, Grigalius įvedė keliamuosius metus. Nuo tada kas ketvirtus metus vasario mėnuo turi ne 28 ,  o 29 dienas. Dauguma europiečių ir kitų pasaulio tautų šiais laikais gyvena pagal Grigaliaus kalendorių.

Kodėl vienus laikrodžius reikia prisukti, o kitų ne

Kodėl vienus laikrodžius reikia prisukti, o kitų ne

Šiais laikais beveik neliko žmonių, galinčių apsieiti be laikrodžio. Be šio prietaiso mes nežinotume, kiek yra valandų. Nesvarbu, ar laikrodis prisukamas, ar ne, jis dažniausiai sudarytas iš keturių pagrindinių dalių: švytuoklės(ji skaičiuoja laiką), energijos šaltinio, jungties tarp švytuoklės ir energijos šaltinio bei ciferblato.

Energija gali būti tiekiama iš įvairių šaltinių. Mechaninio laikrodžio ratuką reikia reguliariai prisukti. Sukant įtempiama spuruoklė, todėl galima sakyti, kad laikrodis pakraunamas energija. Labai lėtai ir tolygiai atiduodama spyruoklės energija suka rodykles. Energijos atsargoms išsekus laikrodį reikia prisukti iš naujo. Pamiršus tai padaryti jis sustoja. Yra daugybė technologijų, kurias taikant gaminami neprisukami laikrodžiai. Kai kurie jų naudoja baterijų energiją (kvarciniai), kiti automatiškai pasikrauna nuo rankos judesių(automatiniai).

NB: Kokių rūšių būna laikrodžiai. Seniai žmonės laiką matuodavo pagal vandens tekėjimo (vandens laikrodis) arba smėlio byrėjimo(smėlio laikrodis) iš vieno indo į kitą trukmę. Naudojantis saulės laikrodžiu paros laiką galima nustatyti pagal strypo šešėlio kritimo kryptį. Šiais laikais naudojami laikrodžiai, kurie laiką skaičiuoja švytuokle(švytuokliniai) arba spyruokle sukamu smagračiu(kišeniniai ir rankiniai laikrodžiai), arba elektroniniai. Jie veikia naudodami įtemptos spyruoklės arba elektros varikliuko energiją. Ypač tiksliems matavimams naudojami kvarciniai ir atominiai laikrodžiai, kurie laiką matuoja kvarco kristalo arba atomų virpesiais.

Kas atrado laiką

Kas atrado laiką

Pirmykščiai žmonės neturėjo tokios laiko sąvokos, kokią mes turime dabar. Jie suvokė tik dienos ir nakties bei vasaros ir žiemos kaitą. Senovės babiloniečiams to neužteko. Jiems buvo svarbu tiksliai numatyti vasaros pradžią, kad būtų galima tinkamu laiku pasėti javus. Astronomai stebėdami dangų nustatė, kad mėnulio fazės, pavyzdžiui, jaunatis, kartojasi kas 28 su puse dienos, o saulės padėtis – kas 365 dienas. Tada para buvo padalyta į 24 valandas. Taigi laikas, kurį mes suvokiame, priklauso nuo planetos ir žvaigždynų padėties. Mūsų laikrodžiai ir kalendoriai yra tik pagalbinės priemonės, padedančios paskirstyti laiką. Laikas nebuvo išrastas, išrasta tik jo matavimo sistema. Iki šiol niekas, net patys išmintingiausi žmonės, negali tiksliai paaiškinti , kas yra laikas.

Sportas gryname ore – rūpinkis gyvūnija

Sportas gryname ore – rūpinkis gyvūnija

Sportas yra sveikatos ir jėgų šaltinis. Ypač malonnu sportuoti gryname ore. Vis dėlto tai, kas mums labai malonu, gali visai nepatikti gamtai. Kartais neigiamai veikia net paprastos smulkmenos. Saugok gyvūnus ir augalus, nes jie priklauso ekosistemai. Kiekvienas šios sistemos narys yra naudingas kitam. Svarbiausia išsaugoti augalų ir gyvūnų gyvenamąsias vietas. Nepamiršk to sportuodamas.

Plaukimo metu. Neplauk  į nendrynus. Nendrės saugo gyvūnus. Ten peri daug paukščių, veisiasi varliagyviai ir vabzdžiai.

Nesuk iš kelio važiuodamas dviračiu, nevažiuok pomiškiu, pievomis ar upelių vagomis. Taip išgelbėsi daugybę gyvūnų “namukus“, net ir tokių kurių nematome plika akimi.

Kad gyvūnams nesukeltum panikos, vaikščiok tik takais. Bėgimo sukeltas stresas gali būti pavojingas gyvūno gyvybei.