Kategorijos archyvas: Gamta

Kiekvienas žmogus nori valdyti. Silpni – gyvūnus, stipresni – kitus žmones

Kiekvienas žmogus nori valdyti. Silpni – gyvūnus, stipresni – kitus žmones

žmogus - šuo

Nuo senų laikų žinoma, jog žmogaus vienas iš gyvenimo tikslų – turėti kokią nors įtaką kitiems: ar tiesioginę ar ne, bet valdyti kokia nors forma. Moterims daug lengviau ta daryti traukiant priešingos lyties atstovus savo grožiu, nepajungiant jokių vidinių resursų.

Stipresni žmonės , pasitikintys savo asmenybėmis, sugeba greitai įsitvirtinti pačių sudėtingiausių gyvų organizmų tarpe ir sąlygiškai perimti jų valdymą. Tuo būdu primesti pastariesiems tolimesnę vystymosi ar judėjimo strategiją ir išlaikyti jos kryptį ilgesnį laikotarpį. Bendrai , tai gana sudėtinga ir reikalauja didelių pastangų šiems valdymo žmonėms.

Silpnesni gi, be vidinio pasitikėjimo, su nuolatiniu nerimu ir baime žvelgiantys į rytojaus aktualijas bei kompleksuodami tokių pačių aplinkoje, ieško šiek tiek kitokio valdymo įrankio. Juk žmogiškas vidinis valdymo rezervas turėtų save parodyti, nes neįmanoma subjektui ilgą laiką kondensuoti savyje jį. Taigi, pasirenkami paprasti bejėgiai gyvūnai (dažnai įperkami, kas suteikia apgaulingą valdžios malonumą).

Tuo būdu, gyvūnai tampa pačių radikaliausių tyrimų objektais, pradedant nuo gyvenimo sąlygų konstravimo bei taikant atitinkamą mitybos programą iki jų “sužmogiškėjimo“ – kas įrodo prigimtinį žmogaus bruožą – valdyti kitą gyvą būtybę.

Išvada: Visame šiame turinyje pirmieji valdo antruosius, kurie savo ruožtu nesiskusdami tokia tvarka kompensuoja save žemesnės evoliucinės gyvos kategorijos išnaudojimu.

Pamąstymas: Ar gali žmogus turėti naminį gyvūną savo pramogoms

Pamąstymas: Ar gali žmogus turėti naminį gyvūną savo pramogoms

Tikriausiai neturi jokios teisės, bet yra kitaip. Kodėl gi? Visų pirma mūsų(žmonių) , kaip gyvų organizmų, niekas niekur per prievartą nelaiko. Nenurodinėja šio ar to nedaryti, nereguliuoja maitinimosi specifikos, neaprenginėja kuo tik neužsimanysi ir nežaidžia su mumis be mūsų sutikimo.

Kodėl gi žmonės iki šiol prievartauja gyvūnų laisvę gyventi? Tai tiesiog žmogiškasis poreikis kontroliuoti ką nors tokį ir turėti savo nuožiūroje. Kažkoks patologinis poreikis valdyti, jaustis nedideliu “valdovu“ kito gyvo sutvėrimo gyvenime. Aišku, yra ir tokia žmonių rūšys, kuri paprasčiausiai gražina savo aplinką gyvais organizmais, taip paįvairindami savo gyvenimus.

Tas noras valdyti turi šiokią tokią interpretaciją, nuolatos kartojant, jog tai meilė gyvūnams – silpniems, nuskriaustiems gamtos vaikams. Bet iš principo – tai savo egoistiškų poreikių tenkinimas, kuris dažniausiai atsiranda dėl dėmesio stokos (vienišumas, atsiribojimas nuo žmonių ar aplinkos, uždaro charakterio būdas, nevilties pasireiškimas). Pavyzdžiui vaikams  – tai tik žaidimo objektas, toks keistas ir smalsus, bet tikrai ne iš meilės pastariesiems.

Aišku, nereikia pamiršti vergovės laikų, kai nuolatos bekariaudamos tarpusavyje tautos, vis pasiimdavo į vergus vaikus ar suaugusius. Ir tais laikais būdavo mylimiausi vergai ir darbo vergai – patarnavimo tikslams pritaikomi.

Tačiau, tiksliai nežinau istorijos (internete taip pat faktai iškreipti, bet istorija nukeliauja tūkstančiais metų atgal), yra šunys ir katės, kurie labiausiai pririšti prie žmonių. Čia toks paradoksalus reiškinys, kuris verčia susimąstyti, kodėl gamta leidosi į kooperaciją. Būtent per šunų ir kačių draugystę su “homo sapiens“. Ir šunims bei katėms neišsivysto instinktas bėgti nuo tų žmonių. Gal čia tiesiog parazituojanti gyvūnų atmaina, kuri paklusta stipresniems ir minta stipresnio darbo vaisių rezultatais (stogas, maistas, rūpestis, saugumas).