Lietuvių kalba, kaip modernus verginis kodas vedantis į pasaulinį bomžavimą

Lietuvių kalba – kaip modernus verginis kodas vedantis į pasaulinį bomžavimą

Bet kuriam, ypač jaunam skaitytojui, turi iškilti tokie klausimai:

a) Kodėl buvo sugeneruota lietuvių kalba – jos funkcija(a1), trumpalaikis(a2) ir ilgalaikis tikslai(a3);

  b) Kas lėmė šios kalbos generavimą – kokios aplinkos sąlygos susiklostė, jog nebeužteko esančių tuo metu kalbų teritorijoje bendravimui;

   c) Ir esminis klaustukas, kas organizavo, kam konkrečiai buvo naudinga tai daryti, paverčiant teritorijos čiabuvius ‘lietuviais’ arba ‘genetiniai vergais’.

1.

Išnarpliojam pirmąją (a), stengiantis surasti realius motyvus to asmens (ar uždaros grupės asmenų), kuriam užteko finansinių resursų, laiko, komfortinių darbo sąlygų išvystyti ir vėliau integruoti kalbinę ‘lietuvių kalbos’ matricą į svetimą etninę grupę – į Baltijos Rusų bendruomenę, gyvenančią ties Batijos jūra.

Juk protaujantis žmogus užsiduotų klausimu, kam dėti tokias galingas pastangas, keičiant tuometinę egzistuojančią bendruomeninę Baltijos Rusų šneką (kurios elementai iki šiol išliko tarp Žemaičių, jų kalboje –  juk po šią dieną lietuviai ignoruoja Žemaičius, nepripažįstant nei jų kalbos, nei teritorijos, nei vietos istorijoje; genetiniai vergai,lietuviai. tapo dominuojančiais virš Žemaičių) į visiškai svetimą raidyną – tiksliai atkartojantį Vakarų kultūrose dominuojančia lotynų abecėlę, kurios raida ateina iš 700 m pr.m.e.  Taip sukeičiant pagrindinius pamatus ir iškraipiant bet kokius tolimesnius bandymus atrasti tikrąjai istorinei sekai. Įdėkim kur nors Švedijoje į grabą dalelę egyptietiškos mumijos ir žiūrėk, Švedija taps jeigu jau ne Senovės Egypto pradžiapradžiu, tai bent dalimi jo istorijos. Taip ir su kalbos raidynu – sukeitus vietomis, galima priskirti svetimą istoriją visiškai nieko dėtam dariniui – kas ir įvyko su ‘lietuvių genetiniu kodu’.

Kam gi deformuoti esamus ryšius tarp etninių vietovės grupių, apjungiant juos naujadaru – ‘lietuvių kalba’ ir tuo pačiu terminu ‘lietuvis’. Kokio funkcionalumo neužteko Baltijos Rusų bendravimo kultūroje, kad naujieji kalbiniai reformatoriai ėmėsi integruoti Vakaruose paplitusį raštą į Baltijos Rusų kasdienybę, pirmiausia keičiant intelektualiausiųjų sluoksnių bendravimo kultūrą.

Kam reikėjo trinti praeitį  (užbraukti pasiaukojančią karingą dvasią, padėjusią kovoti su Vakarų atėjūnais – tarkim, kryžiuočių viešpatavimo laikais) ir kurti naują veidą, naują istoriją, naujas tradicijas, naują mąstyseną – keičiant laisvų žmonių mentalitetą į verginį kodą, tai yra į ‘lietuvišką genetinį vergovinį mentalitetą’ (į polinkį tarnauti įvairiems ponams lenkams, žydams, prancūzams, vokiečiams).

Šitie pamąstymai netampa apsunkinančias galvą, jeigu skaitytojas įdėmiai stebi dabartinius pasaulinius įvykius, kurie detalizuotai atsako į visus praeities klaustukus, lyg atkartotų seną klasikinį posakį “istorija mėgsta pasikartoti..“.

Ir vienu, galima teigti, visaapimančiu pavyzdžiu yra buvusios Ukrainos ir Rusijos Federacijos dirbtinis konfklitas, kuriame įkaitais tapusios regioninės visuomenės turi paklusti įvedamai naujai kalbai bei tikėjimo taisyklėmis. Kai įvedamos bausmės už vartojimą senosios kalbos (pvz Rusų) ir paskatinimai už prisitaikymą prie naujadorinės (ukrainietiško – tokio pačio verginio kodo, kaip ir lietuviško). Liaudis aklai suklusta ir viso labo vienos kartos bėgyje žmonės pamiršta, atsisako šimtmečius esamo tikėjimo ( analogija su pagonybe arba radikalios islamizacijos plitinimas Rytuose pasitelkiant teroro veiksmus) arba kalbos. Pasipriešinimas gi įvyksta tik tų mažų grupių, kurios stipriai finansiškai priklauso nuo klasikinių ryšių, užsimegzusių iki permainų,

Todėl esminė funkcija (a1) ‘lietuvių kalbos’,  kaip genocido ginklo, ir buvo sugriauti finasinius, kultūrinius, socialinius ryšius su praeitimi, tai yra savo istorija ir artimais kaimynais. Dezintegruojant atskirą dalį iš bendros sistemos ir perkelimas bei integravimas į naują (šiai daliai nauja) sistemą (vakarietišką vergovinę priklausomybę).

Dėl trumpalaikio tikslo(a2), kuris orientuotas į efektyvų poveikį ypač mažos socialinės grupės – tai turtingesniojo luomo, būtina akcentuoti pozityvias (naudingas) asociacijas, kaip susitapatinimą savęs (turtinguojo luomo) su vakarietiškąja kultūra, spartus užmezgimas naujųjų ryšių vartojant išskirtinį koduotą raštą, artima Vakarams savo forma. Dokumentų judėjimas šios naujos formos pavidale ir išskirtinių asmenų-tarpininkų , mokančių ‘unikalią kalbą’, atsiradimas palaikymui naujiesiems ryšiams. Bet kokiu atveju, tai tapo pirmuoju etapu ‘genetiniu elitiniu kodavimu’, pririšimu prie naujo šeimininko. Nauja kalba (raštas) iš principo negalėjo suartėti su socialine tuometine mase, negebančia nei skaityti, nei rašyti. Tik turtingieji luomai, ju vaikai ir giminės turėjo tapti tuo besimokinančiu srautu, ateityje realizuojančiu ilgalaikius tikslus(a3). Šioje vietoje vertėtų ištraukti skaitytojui iš atminties globalią praktiką, kurios metu pasiturinčiųjų vaikai iš įvairių šalių vežami į atitinkamus Vakarų centrus įgauti žinias – bet pirmiausia taisyklingos kalbos ir vertybinio mąstymo (tai yra mentaliteto). Ankstesnėse žmonijos raidos stadijose buvo pastelkiami idealoginiai keliauninkai, vykdantys praktines užduotis skleidžiant tikėjimą, generuojant kalbas – dabar gi, esant išvystytam transportui, reikiama socialinei kontrolei išskirtinė masė, pati atkeliauja į apdirbimo centrus, gauti sertifikatus.

Ilgalaikiai tikslai(a3) sudaro griaučius viso kalbinio mechanizmo, nes čia ir metafiziniai įskiepiai į kalbą, paveikiant žmonių dvasinę sudedamąją, atsukant juos prieš protėvių puoselėtas vertybes, čia ir socialinės santvarkos formavimosi dėsniai – kai nebeieškoma, nebandoma remtis savuoju protu, praktika, o šie mechanizmai sprendžiantys kokia turi būti socialinė struktūra, perduodami svetimoms jėgos, landžiojama po jų metodikas, jų pasekimas, visiškai pamirštant geografinius ypatumus ir priekaimyninius santykius.

Tie atvykę integratoriai atkeliauja pagrinde su ilgalaikėmis užduotimis, ir jiems puikiai suprantama ‘laiko reikšmė‘, kuri dažnai apriboja atskiro žmogaus galimybes paveikti socialines konstantas (tai yra visuomenėje esamas vertybines scales – požiūris į moralę). Bet ‘laiko reikšmė’ tampa įkandama, jeigu idėjiniu stūmuokliu tampa nuo laiko nepriklausoma kolektyvinė jėga, tai yra įvairiais aspektais apjungti klanai, grupuotės, dominuojančios monarchijos, kariniai vienetai, religinės sektos arba betkokie įtikėjusieji viena idėja sambūriai. Visų jų bendras sietinas bruožas tai turėjimas aiškaus branduolio, tvirtos nepajudinamos ašies apie kurią juda jos nariai, jų narių darbai ir pasiekimai, sparčiai sustiprinantys struktūrą, tapusią nepriklausoma nuo laiko.

Ir nėra tobulesnio ginklo, genocido ginklo, kaip ‘naujos kalbos’ sukūrimas, formuojant ją kaip satelitą, kaip priklausomybę nuo branduolio,  apie kuriuo egzistavimą yra minimalios žinios, o gal ir visai jų nepateikiama manipuliacijose paskendusiai biomasei. Ir šio ‘genocido ginklo’ efektyvumas arba , tiksliau, galia priklauso nuo to potencialo, kuriuo užkrautas patsai branduolys – esant kitimams, kinta ir kalbinių naujadarų įtakojamos visuomenės.

Tačiau, metafiziniai dalykai išeina iš kūrėjų įtakos rato, ir esant branduolio žlugimui, po pasauį pasiskleidusieji naujadarai arba simuliaciniai kopijuokliai geba regeneruoti branduolį. Keista, bet yra senoji išmintis, pasisakanti apie idėjos nemirtingumą. Ir nestebėkitės, jeigu šiuose eilutėse jums kils asociacijos su tamsiomis jėgomis ir vizijos, jog vykstantys reiškiniai turi bendrinį globalų tikslą, esantį už ilgalaikių tikslų pačios ‘genocido kalbos‘.

Vengiant ciklinio dėstymo, einančio į dar didesnį išplitimą, apsiribojam tuo, jog ‘lietuvių kalba’, kaip ‘genocido ginklas’, tapo puikiu instrumentu atskiriant Baltijos mažą regioną nuo Rytų įtakos, sukomplektavus iš vietinių gyventojų išskirtinį mentalitetą, priešišką kaimynams, vidumi traukianti Vakarų pusėn ir neigiančiu savo ištakas. Kuo ir pasireiškia racionaliai nepaaiškinamu rodikliu savižudžių skaičiumi ir kitokių antisocialinių reiškinių gausumu. Ir neturėjimu jokių antivakarietiškų saugiklių, netgi prieš pačias žiauriausias iškrypusias socialines formas, ateinančias iš Vakarų pusės, nors nei aplinkybės nei logika tam nesudaro palankių sąlygų. Bet metafiziniai dalykai suveikia savaime ir kartą atsivėrus plyšiui – netekus saugos rytietiško mechanizmo – tamsumas įgauna savo tikrą formą (gal skaitytoju tai skambės naujai,  bet ‘lietuviai’ gyvena po gaubtu “Skvernelis“, tai yra SKVERNA – reiškiančia bjaurastį, tamsias jėgas ir t.t)

2.

Priėjome prie sekančio narpliojimo, turinčio padėti išsiaiškinti kas nulėmė šio regiono patekimą į akiratį tų grupių, kurioms reikėjo žūtbūt praplėsti savo įtaką, pradubliuoti savo idėjines vertybes Rytinėje pusėje.

Kurie gi metai figūruoja rašitiniuose šaltiniuose apie pirmas užuominas naujos kalbos įdiegimo į Baltijos Rusų gyvenimus ? Tai paprastiems mirtingiesiems puikiai žinomo Martyn M. veikalo gamybos atskaitos taškas – 1547 metai.  Pridėkime 10-20 metų šio projekto paruošiamosioms stadijoms ir sugretinkime su Senosios Europos tuometiniais įvykiais, bet procesais, vykysiais 10-20 metų po ‘lietuviško genocidinio ginklo’ integravimo.

Šoktelėjus istorijon atgal papuolam į Reformacijos pradžią,  Martyno Liuterio sukelto religinio konflikto, sudavusio stiprų smūgį savotiškam tvirtam Šventosios  Romos Imperijos (Vokietija) branduoliui, pradėjusiam vidinius karus šios imperijos teritorijoje, užsitęsusius dar visą šimtmetį priekin.

1501 metais sugrįžimas žydų į Baltijos Rusų regioną ir jų nekilnojamo turto grąžinimas po Rusijos kunigaikščio Aleksandro 1495 metų nutarimo išvyti juos.  Žydų išvarymas 1492 metais iš Ispanijos, Portugalijos ir kitų S.Europos regionų ir jų masinis persikėlimas į Baltijos Rusų teritoriją.

Du požymiai – neslopstantys karai Europoje ir masinis naujų atvykėlių (žydų) persikėlimas arčiau Rusijos, tai yra Baltijos regione, užimant miestus, išstumiant iš jų ir neleidžiant juose apsigyventi vietiniams gyventojams – kas ir kėlė dideles vidines socialines trintys.

Naujoji kalba (lietuvių kalba) tapo puikia išeitimi integracijai, kompromisui su vietiniu elitu bei saugumo garantu iš karų nualintos Europos atvykusiems žydams su vakarietišku mentalitetu (tuo branduoliu), puikiu mokėjimu svetimų kalbų ir atitinkamų specializuotų amatų, leidžiusių jiems nukonkuruoti esamus aborigenus.

Juk lotynų abecėlė daug priimtinesnė tiems, kas ją vartojo dešimtmečius ir žymiai paprasčiau mokintis bei adaptuoti save, nelaužant savojo individualumo. Ir vietinės šnekos negalėjo tiek būti praktiškos, jog įveiktų naujų atvykėlių bendravimo stokos barjerą. Todėl suvienodinus sąlygas, generuojant naujadarą pavyko akimirksniu integruoti masinę atvykėlių grupę (kuri tuo pačiu besilaikė ir savosios kultūros) į Baltijos Rusų gretas, lygiagrečiai pakeičiant rytietišką modelį post-vakarietišku ‘lietuviškumu’. Galbūt tiksliau – žydlietuviškumu.

3.

Toks pavertinimas Baltijos Rusų genetiniais vergais per įdiegimą naujos kalbos buvo naudingas tik toms pusėms, kurios išnaudojo vietinę aborigenų populiaciją, bejėgiai sekančią permainas (reformas). Turtingiesiems buvo naudinga užmegzti ryšius su Vakarais, įnešti sąmyšį į prastuomenės ratą, sukeliant dirbtines kliūtis prastuomenei įgyti bet kokius rašto pradmenys ir taip įgyti išsilavinimo. Naujiems atvykėliams, žydams, tai padėjo dominuoti socialinių struktūrų centruose – miestuose, ir užvaldyti prekybos sritis, patekti į valdymo struktūras, lengvai įkurti finansinius bankinus instrumentus ir tapti patikimais draugais esantiems kunigaikščiams ir turtingiesiems sluoksniams.

Ieškant analogijos, skaitytojas gali sugretinti , rasti panašumus su anglų kalbos plėtojimu visuomenėje po Tarybų Sąjungos byrėjimo. Taip puikiai išryškėja pagrindiniai veikėjai funkcionieriai, finansiškai išlošiantys ant nieko nenusimanančių gyventojų.

Skaitytojui patartina nepamiršti ir Rusijos valdžios pavėlavusio bandymo kovoti su šiuo genocido ginklu, kai Rusija smarkiai susipyko su išaugintais žydais po savo sparnu. Ir 40metis kalbos draudimas neatnešė jokių rezultatų. Baltijos Rusų teritorija virto Baltijos Izraeliu su lietuviškais genetiniais vergais… o po to jau įvyko žydų akistata su tuo monstru, kurį jie patys išugdė kiekviename ‘lietuvyje’.

Galiausiai monstrai (lietuviai-labusai) liko ‘nepriklausomi’ ir turime ką turime…  Lietuvių kalba , per 500 metų savo egzistavimą, atvėdė iki galutinio tikslo – pilno išnykimo ir globalinio lietuvių bomžavimo.

2 mintys apie „Lietuvių kalba, kaip modernus verginis kodas vedantis į pasaulinį bomžavimą“

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.