Stojimui į Tarybų Sąjungą alternatyvų nebuvo

Akivaizdu, kad Lietuvos įstojimas į Tarybų Sąjungą 1940 m. buvo geriausias istorinis sprendimas (mažiausias blogis) tuometinėmis istorinėmis aplinkybėmis.

Kodėl juodinama mylimiausia lietuvių poetė, visą savo gyvenimą norėjusi Lietuvai tiktai gero?
Salomėja Nėris. Kodėl juodinama mylimiausia lietuvių poetė, visą savo gyvenimą norėjusi Lietuvai tiktai gero?

Daugelis lietuvių džiaugėsi tarybinės armijos atėjimu 1940 m., kadangi nekentė Antano Smetonos režimo

Kai Tarybų Sąjungos karinės pajėgos įžengė į Lietuvą, nemažai lietuvių jas nuoširdžiai sveikino.

Nuo 1926 m. Lietuvoje viešpatavo aiškiai fašistinės pakraipos diktatūra, kuri ne tik pasižymėjo neeiliniu korumpuotumu, bet ir nesugebėjo vystyti šalies ekonomikos – 1940 m. Lietuva vis dar buvo beviltiškai atsilikusi agrarinė valstybė.

Smetonos vyriausybė nesugebėjo užtikrinti normalių žemės ūkio produktų supirkimo kainų, jos buvo kur kas žemesnės nei kaimyninėse šalyse. Žmones slėgė idiotiškiausi mokesčiai.

Todėl absoliuti dauguma lietuvių – ūkininkai ir žemės ūkio darbininkai – buvo paskendę beviltiškame skurde. Dviratis buvo didelė prabanga, nepalyginamai didesnė nei dabar yra automobilis. Tekdavo taupyti netgi degtukus.

Žmogaus teisės buvo visiškai ignoruojamos. Kairiųjų pažiūrų žmonės buvo valdžios grobiami ir be jokio teismo uždaromi į kalėjimus ar koncentracijos stovyklas. Su bet kokiais protestais, bandymais išreikšti savo politinę valią (pavyzdžiui, ūkininkų streikais) buvo žiauriai susidorojama.

Kaimuose ir miesteliuose viešpatavo klerikalai, ne katalikai ne tik kad faktiškai negalėjo tikėtis užimti jokių valstybinių pareigų, bet ir pastoviai patirdavo psichologinį (kartais – netgi fizinį) smurtą. Norintys įregistruoti civilines santuokas turėjo važiuoti į užsienį.

Lietuvos piliečiai, ypač neturtingieji, matė, kad jų kaimynai (pavyzdžiui, latviai) gyveno kur kas geriau.

Smetonos režimo nekompetentingumas, korumpuotumas ir fašistiškumas badė akis, žmonės norėjo permainų – todėl lietuviai ne tik kad nesipriešino, bet daugelis ir nuoširdžiai sveikino tarybinę armiją.

Lietuvos okupacija buvo visai nepanaši į okupaciją

Yra pagrindo manyti, kad Tarybų Sąjunga ilgą laiką finansavo Smetonos diktatūrą, ar netgi kad Antanas Smetona buvo susitaręs dėl 1940 m. įvykių.

Mūsų atveju tai visiškai nesvarbu, – kategoriškas absoliučios daugumos politikų bei karo vadų atsisakymas pasipriešinti Tarybų Sąjungos kariuomenei rodo, kad netgi Smetonos aplinka buvo galutinai nusivylusi nevykėliu diktatoriumi ir, matyt, tylomis sveikino tarybinę armiją. (Kai kurie iš jų, kaip, pavyzdžiui, ministras pirmininkas Antanas Merkys ar kariuomenės vadas Vincas Vitkauskas, džiugiai puolė bendradarbiauti su okupantais.)

1940 m. birželį Lietuvos kariai netgi nė karto neiššovė, ir tai nedviprasmiškai liudija, kad nusivylimas Smetona ir jo režimu buvo visuotinis, kad tuo metu dauguma lietuvių žiūrėjo į TSRS ne kaip į okupantę, o kaip į išvaduotoją nuo fašistinės diktatūros.

Smetonos vyriausybė netgi formaliai neprotestavo

Pabėgęs iš Lietuvos, Smetona (matyt, neblogai materialiai apsirūpinęs ramiam gyvenimui užsienyje) nesivargino organizuoti vyriausybės tremtyje ar bent, kaip Lietuvos prezidentas, imtis kad ir simbolinių diplomatinių veiksmų, nors kažkaip protestuoti prieš tarybinės armijos įvedimą.

Smetona nesugebėjo pasiųsti Rusijai netgi menkiausios protesto notos – visą formalųjį ir ideologinį pasipriešinimą organizavo Lietuvos diplomatai užsienyje, kurie greičiausiai neturėjo lėšų nerūpestingam gyvenimui ir todėl turėjo kažkaip pateisinti savo išlaikymą iš Lietuvos turto JAV.

Taip jau atsitiko, kad Lietuvos valstybė priėmė tarybinės armijos įvedimą kaip normalų ir teisėtą įvykį ne tik faktine, bet ir teisine prasme.

Tačiau diplomatų protestai nėra laikytini valstybės atsaku, jeigu laisvėje yra oficialus jos vadovas.

Todėl, ką dabar bekalbėtume, kokius įstatymus ar deklaracijas bepriimtų dabartinis Seimas – taip jau atsitiko, kad Lietuvos valstybė priėmė tarybinės armijos įvedimą kaip normalų ir teisėtą įvykį ne tik faktine, bet ir teisine prasme.

Vilnius jau buvo pripažintas Lenkijai

Kažkodėl yra įprasta užmiršti, kad Smetona jau 1938 m. buvo užmezgęs diplomatinius santykius su Lenkija. Pagal tarptautinius papročius tai yra laikoma ne tik valstybės vyriausybės, bet ir jos sienų (kitaip sakant, teritorijos) pripažinimu.

Taigi, pripažindamas Lenkiją, diktatorius – degeneratas Smetona jau buvo oficialiai palaidojęs beveik 20 metų lietuvių puoselėtas viltis susigrąžinti Vilnių. (1938 m. Lietuvos konstitucija, visi tie žemėlapiai su išskirtiniu Vilniaus krašto statusu ir pan. teisine prasme tebuvo pigūs propagandiniai triukai, skirti vidiniam vartojimui: tarptautinėje teisėje nesiorientuojantiems lietuviams apmauti ir Smetonos prestižui palaikyti.)

TSRS išgelbėjo Lietuvą iš istorinės aklavietės

Atidavus vokiečiams Klaipėdos kraštą ir atsisakius Vilniaus, nors truputį blaiviai mąstantys Lietuvos patriotai tegalėjo tikėtis stebuklo. Viskas, dėl ko buvo tiek metų kovota, buvo prarasta – Smetona pasirodė ne tik siaurapročiu diktatoriumi, bet ir beviltišku bailiu, tautos bei valstybės išdaviku.

Todėl Tarybų Sąjunga, kariavusi prieš tuo metu visų lietuvių taip nekęstą Lenkiją ir po tiekos nevilties metų grąžinusi Lietuvai Vilnių, atrodė (ir – kaip parodė istorija – buvo) vienintele jėga, iš tikrųjų galėjusia apginti Lietuvą nuo neišvengiamo lenkų revanšo. Kitas realus potencialus sąjungininkas – nacistinė Vokietija – jau buvo pati aneksavusi Klaipėdą.

Siekusieji Lietuvos įstojimo į Tarybų Sąjungą norėjo Lietuvai tiktai gero

Apibendrinant tai, kas jau buvo pasakyta, 1940 m. Tarybų Sąjunga tikrai atrodė kaip vienintelis Lietuvos išsigelbėjimas. Skirtingai nuo kitų didžiųjų kaimynų, jinai ne grobė iš Lietuvos, o davė jai, galėjo apsaugoti nuo ateities agresijų.

Įvesdama savo kariuomenę į Lietuvą, Tarybų Sąjunga nuvertė fašistinę vyriausybę ir daugumos lietuvių nekęstą diktatorių.

1940 m. rinkimai nebuvo demokratiniai, tačiau jie ir nebuvo mažiau demokratiškesni už 1938 m. rinkimus, didieji trėmimai dar nebuvo prasidėję.

Todėl natūralu, kad daugelis lietuvių džiaugėsi politinio režimo pasikeitimu, ir dalis jų tuo metu norėjo, kad Lietuva įstotų į Tarybų Sąjungą. Tuo metu lietuviai mažai ką težinojo apie stalinizmo baisumus arba gandus apie tai laikė smetoniškojo fašizmo propaganda.

Taigi sprendimo įstoti į TSRS negalima vadinti išdavyste. Tada tai visų pirma buvo būdas apsisaugoti nuo galimo Lenkijos keršto ateityje, išsaugoti Vilnių ir (kaip tuo metu atrodė) siekti tautai geresnio gyvenimo. Jei šį sprendimą galima pasmerkti, tai tik kaip klaidą.

O gal įstojimas į TSRS netgi nebuvo klaida?

Lietuvai tapus Tarybų Sąjungos nare, prasidėjo stalinistinės represijos ir socialiniai valymai, savo žiaurumu bematant užgožę visus tuos laimėjimus, kurie teko neturtingiesiems (žemė, nemokama sveikatos apsauga, švietimas ir pan.). Todėl daugelis lietuvių, anksčiau pritarusių stojimui į TSRS ir faktiškai balsavusių už tai, skaudžiai pasigailėjo. Greičiausiai apgailestavo ir į Maskvą važiavę delegatai.

Paprastai prisiminimai apie stalinizmo baisumus ir prarastą nepriklausomybę sąlygoja kategorišką įstojimo į TSRS pasmerkimą. Bet kokie argumentai, kuriais mėginama pateisinti šį žingsnį, atmetami tauraus pasipiktinimo isterijoje, kratant galvą, sugniaužus kumščius ir prisimerkus, o visi prieštaraujantys apšaukiami „nelietuviais“, „išdavikais“, „rusų agentais“ ir pan.

Tačiau laikantis elementariausios logikos, bet kokį istorinį sprendimą galima pasmerkti tik tuo pagrindu, kad buvo galima pasirinkti kažkokią geresnę alternatyvą. Juk jei nestojant į Tarybų Sąjungą būtų buvę dar blogiau, tai turėtume pripažinti, kad, nepaisant visų Stalino represijų, žiaurumų, koncentracijos stovyklų ir netgi dešimčių tūkstančių žuvusiųjų, sprendimas stoti į Tarybų Sąjungą vis dėlto buvo teisingas.

O įsigilinus į tuometinę istorinę situaciją, darosi akivaizdu, kad, kaip ten bebuvo blogai TRSR sudėtyje, kitos alternatyvos būtų buvusios dar blogesnės.

Jei Lietuva nebūtų įstojusi į Tarybų Sąjungą, Lenkija nebūtų atsisakiusi savo teisių į Vilniaus kraštą

Po 1938 m. Smetonos kapituliacijos (diplomatinių santykių su Lenkija užmezgimo), Vilniaus prijungimas prie Lietuvos buvo tarptautinės agresijos aktas, todėl akivaizdu, kad, vos tik išsivadavusi iš vokiečių okupacijos, Lenkija nedelsdama būtų užpuolusi Lietuvą, ir būtų tekę prarasti ne tik Vilniaus kraštą, bet dar ir daugiau teritorijos kaip kompensaciją.

Britanijos ir Prancūzijos prieškarinė politika aiškiai parodė, kad jos vienareikšmiškai buvo Lenkijos pusėje ir tikrai nesiruošė ginti Lietuvos nuo Lenkijos. Akivaizdu, kad konflikto atveju pyktis su Lenkija nebūtų puolusios ir pragmatiškosios JAV.

Stalinas sugrąžino Lietuvai ne tik Vilnių, bet ir Klaipėdos kraštą

Po Antrojo pasaulinio karo dauguma nuo Vokietijos agresijos nukentėjusių šalių susigrąžino ką buvo praradusios, tačiau Lietuvos atvejis buvo visiškai kitoks.

Vilnius praktiškai jau buvo pripažintas Lenkijai 1938 m. sutartimi, o ir Klaipėdos krašto priklausomybė Lietuvai tarptautinės teisės prasme buvo labai abejotina. Faktiškai Lietuva negalėjo reikalauti nei Vilniaus, nei Klaipėdos – jų likimas visiškai priklausė nuo nugalėjusiųjų Antrajame pasauliniame kare malonės.

Teherano, Jaltos ir Potsdamo konferencijose didžiosios valstybės pasidalino visą pasaulį, ir Lietuva vienareikšmiškai pateko į Tarybų Sąjungos interesų sferą – taigi Vilniaus ir Klaipėdos likimas priklausė tiktai nuo Stalino užgaidos.

Jeigu Lietuva nebūtų buvusi Tarybų Sąjungos narė – kokiu tikslu Stalinas būtų norėjęs atiduoti jai Vilnių, o tuo labiau – Klaipėdą? Be abejo, Vilnius būtų buvęs prijungtas prie Baltarusijos, o Klaipėda – prie Kaliningrado srities.

Akivaizdu, kad tiek Vilnių, tiek Klaipėdą atgavome ir išsaugojome tiktai narystės TSRS dėka; dar daugiau – turėjome istorinę galimybę prisijungti ir Tarybų Sąjungai tekusią Rytų Prūsijos dalį (dabartinę Kaliningrado sritį).

Lietuvių tautai grėsė dar žiauresnis susidorojimas

Kažkodėl yra įprasta teigti, kad nepriklausomybės nebuvo verta prarasti dėl Vilniaus ir Klaipėdos – stalinistinės represijos buvo per brangi kaina. Tačiau panašu, kad neįstojus į Tarybų Sąjungą, lietuvių laukė ne ką geresnė dalia.

Savo požiūrį į lietuvius karingieji Vilnijos lenkai įtikinamai pademonstravo vokiečių okupacijos metais. Vilniaus krašte Armija Krajova metodiškai vykdė lietuvių tautos genocidą – naikino visus, kurie vadino save lietuviais.

Paties karo metu lietuvius gynė plechavičininkai, tačiau, traukiantis vokiečiams, dauguma nacių bendradarbių pabėgo kartu su jais, ir tada Vilniaus apylinkėse Armija Krajova surengė tikrą lietuvių medžioklę – lenkų partizanai, žiaurumu nenusileidę nei SS, nei NKVD, nušaudavo kiekvieną sučiuptą lietuvį.

Kadangi dauguma pajėgių pasipriešinti ginklu lietuvių vienaip ar kitaip bendradarbiavo su nacių režimu ir todėl pabėgo kartu su vokiečiais, patiems apsiginti nuo gerai organizuotų ir ginkluotų lenkų žudikų armijos nebuvo jokių vilčių.

Nuo Armijos Krajovos apgynė tarybiniai kariai

Laimei, besitraukiantiems vokiečiams ant kulnų lipo Tarybų Sąjungos kariuomenė. Ji ilgai nesiterliojo su Armija Krajova, ir kruvinieji lietuvių medžiotojai greitai buvo likviduoti (kažkodėl lenkai dar ir dabar tuo piktinasi).

O kas būtų buvę, jei Lietuva nebūtų įstojusi į Tarybų Sąjungą? Juk Armija Krajova kovojo prieš Hitlerį ir buvo natūralus tarybinės armijos sąjungininkas.

Darosi baisu pagalvojus, kas laukė lietuvių, jei tarybiniai kareiviai būtų nusiviję vokiečius ir palikę lenkų skerdikus siautėti Lietuvoje. Juk Armija Krajova žudė VISUS lietuvius.

Stalinistai vykdė ne etninį, o socialinį valymą ir jiems neįtikusius labai retai šaudė, – dažniausiai tremdavo juos į Sibirą ar Kazachstaną. O Lietuvos teritorijoje veikusi lenkų Armija Krajova siekė išžudyti visus, save vadinusius lietuviais.

Taigi greičiausiai netgi Stalino represijos, kokios skausmingos jos bebuvo, lietuviams buvo kur kas geresnis pasirinkimas nei vienintelė reali istorinė alternatyva – tapti priklausomiems nuo Armija Krajova pasivadinusių Lenkijos nacių malonės.

Įstojimas į Tarybų Sąjungą pasmerktas propagandiniais tikslais

Taigi, įvairiapusiškai įvertinus tą sudėtingą istorinę padėtį, į kurią Lietuva pateko prieš pat Antrąjį pasaulinį karą, peršasi išvada, kad važiavusieji į Maskvą prašyti Stalino priimti Lietuvą į TSRS, priėmė sprendimą, tuo metu optimaliausią Lietuvai. Kitos REALIOS alternatyvos buvo dar blogesnės.

Todėl, kad ir kaip sunku buvo lietuviams Tarybų Sąjungoje, nėra nei moralinio, nei istorinio pagrindo pasmerkti Antaną Sniečkų, Salomėją Nėrį, Petrą Cvirką ir kitus, vykusius į Maskvą lemtingaisiais 1940 m. Akivaizdu, kad jie viešai juodinami dėl kažkokių kitų priežasčių.

Galbūt nuoširdžiai pabandę suprasti, kaip jų seneliai jautėsi 1940 m., ko bijojo, ko siekė ir apie ką svajojo, kodėl didelė jų dalis nuoširdžiai sveikino tarybinę armiją ir pritarė Lietuvos stojimui į Tarybų Sąjungą, lietuviai suvoktų, kad Salomėjos Nėries žodžiai „Budriai saugo milžino jėga“ tuo metu skambėjo visai nedemagogiškai.

Matomai, dabartinis oficialusis narystės Tarybų Sąjungoje bei visų su tarybiniu režimu bendradarbiavusių lietuvių beatodairiškas juodinimas tėra sudėtinė dalis Rusijos demonizavimu pagrįstos valstybinės propagandos, kuria siekiama ideologiškai pateisinti dabartinę Lietuvos politiką.

Juk akivaizdu, kad pagrindinis vyriausybės ir iš jos rankų besimaitinančių istorikų bei žurnalistų ciniškai kurstomos nacionalinės bei tautinės neapykantos Rusijai ir rusų tautai tikslas – pateisinti sveiku protu nesuvokiamą Lietuvos valstybės tarptautinę laikyseną – pataikūnišką nusižeminimą prieš valstybes Vakaruose ir Pietuose nuo Lietuvos bei pasiryžimą ištikimai joms tarnauti gerklingu šuneliu, kurį kada panorėjus galima siundyti ant Rusijos ir kitų rytinių kaimynų.

Neapykantos Rusijai atmosfera politikams naudinga ir kaip universalus įrankis pateisinti Lietuvos valstybės turto grobstymui, kai draugams, giminaičiams ar rėmėjams už dyką perimant valstybines įmones, viešai pasiaiškinama: „Kitaip jos būtų patekusios Rusijos įtakon“.

Seniai laikas patiems įvertinti savo šalies istoriją

Be abejo, oficialieji Lietuvos istorikai sukurps kokią nors fantastinę istorinę alternatyvą stojimui į Tarybų Sąjungą: „Sovietai turėjo išeiti iš Lietuvos ir budriai saugoti jos sienas nuo lenkų“ arba „Lietuva būtų ginklu atgavusi Vilnių bei Klaipėdą ir apsigynusi nuo Lenkijos“, „Lietuva būtų įstojusi į NATO ir Amerika būtų apgynusi“ ar kokią kitą panašią nesąmonę.

Juk politikams ir jų išlaikomiems istorikams bei žurnalistams yra naudinga kurstyti žemiausius lietuvių jausmus ir siundyti juos ant rusų, taip nukreipiant dėmesį nuo savo pačių klaidų, nusikaltimų bei išdavysčių.

Žinoma, Rusijai niekad neatleis ir stojimo į TSRS nepateisins didelė dalis asmeniškai nukentėjusiųjų nuo tarybinio režimo ir jų artimųjų. Tačiau visiems kitiems lietuviams tikrai nepakenktų nusiimti valdžios brukamus violetinius aklos neapykantos akinius ir patiems įvertinti istorinius FAKTUS, prisiminti, kokie tada buvo laikai ir iš ko reikėjo rinktis.

Gal verta patiems pabandyti suvokti, kaip mūsų seneliai jautėsi 1940 m., ko bijojo, ko siekė ir apie ką svajojo, kodėl didelė jų dalis nuoširdžiai sveikino tarybinę armiją ir pritarė Lietuvos stojimui į Tarybų Sąjungą?

Galbūt tada bent tie, kurie dar neprarado sugebėjimo savarankiškai mąstyti, suprastų kad Salomėjos Nėries žodžiai „Budriai saugo milžino jėga“ tuo metu skambėjo visai nedemagogiškai ir kad daugumai dabar viešai keikiamų žmonių, tokių kaip Antanas Sniečkus ar Justas Paleckis, reikia dėkoti už tai, kad galų gale jie vis dėlto išsaugojo Lietuvą?

2007-ųjų gruodis, Vilnius
Giedrius Šarkanas

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

sausio 13 1991

%d bloggers like this: