Lietuva ir Rusija – suklastota istorija

Oficialioji Lietuvos ir Rusijos santykių istorija yra klastojama nutylint akivaizdžius faktus – taip, kad Rusija būtų kuo labiau apjuodinta lietuvių akyse.

Oficialioji Lietuvos istorija vaizduoja Rusiją juodžiausiomis spalvomis

Kad ir koks nusikaltėlis ir pabaisa buvo Stalinas, kad ir kiek kančių atnešė lietuviams, tačiau būtent jis grąžino Lietuvai Vilnių ir Klaipėdą, kai nebebuvo likę nė mažiausios vilties juos atgauti.

Istorijos vadovėliai, televiziniai istorikai, enciklopedijos ir pan. – tie, kas rašo ir palaiko oficialiąją Lietuvos istoriją, vaizduoja Rusiją didžiausiu istoriniu lietuvių tautos priešu.Daugiausia dėmesio Lietuvos istorikai, o taip pat žiniasklaida bei grožinės literatūros autoriai skiria Stalino laikų lietuvių trėmimams bei lietuviškojo rašto draudimui 19 a. pabaigoje – 20 a. pradžioje.

Jei patikliai perskaitysime oficialiosios istorijos tekstus, susidarysime įspūdį, kad Lietuvos santykiuose su Rusija tebuvo du dėmesio verti epizodai: 1) Rusija persekiojo lietuvišką raštą ir kultūrą siekdama surusinti lietuvius; 2) rusai vykdė genocidą ir norėjo sunaikinti lietuvių tautą.

Istorija atitinka valdančiųjų ideologiją

Akivaizdu, kad oficialiojoje istorijoje Lietuvos ir Rusijos santykiai atvaizduoti taip, kaip naudingiausia dabartinei Lietuvos vyriausybei. Rusija yra pagrindinis priešas – ir oficialioji Lietuvos istorija ją vaizduoja pačiomis juodžiausiomis spalvomis.

Tas pats pasakyta ir apie visuotinę istoriją – lietuviškuose istorijos vadovėliuose Rusija yra pavaizduota kaip iš principo bloga valstybė, pabrėžiant neigiamą jos įtaką Europai ir pasauliui – o tuo pat metu beveik neužsimenama net apie pačius kruviniausius Lietuvos vyriausybės stabukų (vadinamųjų sąjungininkų) – tokių kaip JAV ar Britanija – nusikaltimus.

Lietuvos santykiuose su Rusija buvo ir daug šviesių epizodų

Tačiau blaiviai pažvelgus į beveik tūkstantmetinius Lietuvos santykius su Rusija, tampa akivaizdu, kad šalia skriaudų Lietuva patyrė iš Rusijos ir labai daug gero – tiesiog užsiėmusi Rusijos juodinimu bet kokia kaina oficialioji Lietuvos istorija tai nutyli.

Tai nebūtinai reiškia, kad rusai istoriškai simpatizavo lietuviams, kad Rusija jautė pareigą ginti lietuvių tautą ar pan., tiesiog taip jau atsitikdavo, kad rusai padėdavo lietuviams visai to nenorėdami, o kelis kartus lietuvių tautos ir Rusijos interesai tiesiog sutapo.

Pirmąją paslaugą rusai padarė lietuviams jau prieš tūkstantį metų.

Rytų slavai padėjo susikurti Lietuvos valstybei

Baltų tautos vėlai susidūrė su agresyviąja krikščionybe. Jos gyveno toli nuo pagrindinių prekybinių kelių, neturėjo ypatingų turtų ir dėl to nebuvo pakankamai įdomios užkariautojams.

Todėl atskiroms gentims nebuvo reikalo jungtis į stambius politinius vienetus – valstybės tais laikais kūrėsi visų pirma tam, kad būtų lengviau apsiginti nuo užpuolikų.

Už neskubėjimą sukurti didelių centralizuotų valstybių (istorikai tai vadina politiniu atsilikimu) teko skaudžiai užmokėti. Kai prasidėjo kryžiaus karų era ir į Pabaltijį nukrypo karingųjų vienuolių-plėšikų žvilgsniai, dauguma baltų genčių dar nebuvo susivienijusios ir nesugebėjo pasipriešinti gerai organizuotiems ir pažangiau apsiginklavusiems katalikams.

Šiauriniai, vakariniai ir pietiniai baltai buvo greitai nukariauti kalavijuočių, kryžiuočių bei lenkų – ir po kelių šimtmečių iš prūsų ir jotvingių teliko prisiminimai.

Tačiau lietuviai pirma susidūrė su savo rytiniais kaimynais, dabartinių rusų ir baltarusių protėviais.

Kaip ir reikėjo tikėtis, labiau susiorganizavę slavai nesunkiai nugalėjo atskiras lietuvių gentis ir 11-12 a. šiems reikėjo mokėti duokles Polocko kunigaikščiams  Tomas Baranauskas „Lietuvos valstybės ištakos“.– Vilnius: Vaga, 2000.– 145-156 p..

Tačiau stačiatikiai gudai pasitenkindavo piniginėmis ar daiktinėmis rinkliavomis ir nesistengdavo visiškai pavergti, pažeminti ir sunaikinti savo užkariautų tautų, kaip paprastai elgdavosi katalikai vokiečiai ar lenkai – ir todėl lietuviai gavo beveik šimtmetį susivienyti, sukurti savo valstybę ir išsilaisvinti.

Pasitaikius patogiai progai, pasinaudoję užkariautojų tarpusavio rietenomis, lietuviai išsivadavo ir netrukus patys pradėjo užkariauti slavų žemes. Kai atėjo laikas priešintis vokiečiams ir lenkams, Lietuva jau buvo centralizuota valstybė ir, vienintelė iš tiekos baltų tautų, sugebėjo atsilaikyti prieš katalikų ekspansiją kelis labai svarbius šimtmečius.

O jeigu gudai nebūtų laiku „švelniai“ užkariavę dabartinės Lietuvos ir dar nesusivienijusioms lietuvių gentims būtų tekę akis į akį susidurti su kalavijuočiais ir kryžiuočiais? – greičiausiai Lietuvos laukė Jotvingijos bei Prūsijos likimas.

Todėl nori nenori reikia pripažinti, kad turime būti dėkingi dabartinių rusų ir baltarusių protėviams, seniai seniai likimo valia „privertusiems“ mūsų protėvius susivienyti į Lietuvos valstybę.

Stačiatikiai supažindino lietuvius su krikščioniškos kultūros pasiekimais

Dabartiniuose Lietuvos istorijos vadovėliuose paprastai bandoma sudaryti įspūdį, kad Lietuvą „į Europą atvedė“ katalikai, apkrikštiję Mindaugą, o keliais šimtmečiais vėliau – ir visą Lietuvą.

Tačiau iš tikrųjų su krikščioniškojo pasaulio technologijomis lietuvius supažindino rytų slavai. Būtent po gudų žygių į Lietuvą čia prasidėjo pažanga žemės ūkyje, ginklakalystėje ir karyboje, greičiausiai iš gretimų rytinių slavų valstybėlių lietuviai mokėsi politinės valstybės organizacijos ir centralizuoto valdymo meno.

Ir vėliau, jau patys užkariaudami gudų kunigaikštystes, lietuviai visą laiką mokėsi iš savo rytinių kaimynų, perimdavo iš jų naujas technologijas, žodžius naujiems kultūros ir technikos terminams pavadinti ir netgi patį jų gyvenimo būdą.

Gudai dovanojo lietuviams jų pirmąjį raštą.

Ne katalikai, o dabartinių rusų protėviai pirmieji pradėjo skleisti Lietuvoje krikščionybę – kilmingieji lietuviai jau tryliktame amžiuje tapdavo stačiatikių vienuoliais, žyniais ar net šventaisiais.

Pagaliau būtent gudai dovanojo lietuviams rašto kalbą. (Didžiojoje Lietuvos Kunigaikštystėje valstybiniai dokumentai buvo rašomi ne lotyniškai, bet rusiškai – kirilica – dar ilgai po Jogailos išdavystės.)

Taigi oficialioji Lietuvos istorija nuslepia visą eilę neginčijamų istorinių rytų slavų kultūros nuopelnų lietuvių tautai ir Lietuvos valstybei. Greičiausiai tokiu būdu istorikai nori nušauti du zuikius – išsaugoti „blogosios Rusijos“ įvaizdį ir kartu nesugriauti legendos apie Katalikų bažnyčios vykdytą „lietuvių civilizavimo misiją“, taip įsiteikdami ir politikams, ir įtakingiesiems katalikų „hierarchams“.

Rusija išgelbėjo lietuvių tautą nuo sulenkinimo

18 a. lietuviai buvo pakliuvę į siaubingą padėtį.

Kovoti su įsibėgėjančia Reformacija antroje 16 a. pusėje į Lietuvą atvyko jėzuitai. Jie laikė lietuvius pagonių

ir protestantų tauta ir siekė ją sunaikinti – sulenkinti visomis įmanomomis priemonėmis. Šią jėzuitų nuostatą perėmė diduma Katalikų bažnyčios Lietuvoje vadovybės (galbūt išskyrus Žemaitiją).

Lietuviškas tikėjimas buvo persekiojamas, iš lietuvių kalbos ir pačios lietuvybės buvo visaip tyčiojamasi – buvo vykdomas lietuvių tautos genocidas. 18 a. dauguma lietuvių bajorų sulenkėjo, lietuviais (kalbančiais lietuviškai) išliko tik baudžiauninkai ir dalis Žemaitijos bajorų.

Akivaizdu, kad dar šimtmetis persekiojimų – ir lietuvių būtų nebelikę iš viso, kaip tai įvyko Pietų ir Rytų Lietuvoje (Lietuva dar ne taip seniai buvo kur kas didesnė nei dabar).

Laimei, prisijungusi dabartines Lietuvos žemes po Žečpospolitos padalijimų (paskutinis įvyko 1795 m.), Rusija pradėjo kovoti su apie nepriklausomybę svajojusiais Lenkijos patriotais ir todėl ėmėsi gaivinti bei visokeriopai remti Žečpospolitos tautines mažumas.

Būtent carinės Rusijos valdžia pagaliau grąžino lietuvių kalbą į Lietuvos mokyklas, iš kur Katalikų bažnyčia ją buvo pašalinusi daugiau kaip prieš šimtą metų, tačiau dar didesnę paslaugą Rusija padarė lietuviams išvaduodama juos iš negailestingos socialinės ir kultūrinės lenkų priespaudos.

19 a. pradžioje lenkai (arba visiškai sulenkėję lietuviai) buvo užėmę beveik visas svarbiausias socialines, politines ir politines pozicijas. Absoliuti dauguma vaivadų, kaštelionų, ministrų, pagaliau šiaip žemvaldžių, bajorų, mokytojų, gydytojų ir pan. žmonių, kontroliavusių visuomenės gyvenimą, save vadino lenkais.

Maironio žodžiais – „Sum gente lithuanus, tačiau natione polonus“.

Tas pats dėjosi ir Katalikų bažnyčios hierarchijoje, kur viešpatavo prieš lietuvybę nusistatę žyniai.

Lietuviai buvo pagrinde beteisiai baudžiauninkai – lenkiškųjų ponų engiami ir niekinami tarnai. Tik Žemaitijoje baudžiava nebuvo tokia sunki, buvo ir laisvųjų lietuvių valstiečių, o Žemaičių bajorų sąjūdis palaikė lietuvybės pozicijas.

Po 1830-1831 m. sukilimo padėtis iš esmės pasikeitė. Dauguma labiausiai engusių lietuvius lenkų šovinistų aktyviai dalyvavo sukilime, todėl Rusijos valdžia juos ištrėmė ir konfiskavo jų nuosavybę.

Panašus likimas ištiko ir sukilimą palaikiusius lietuvius labiausiai niekinusius katalikų žynius. Praradusi savo lenkiškuosius rėmėjus, Rusijos spaudžiama Katalikų bažnyčia kai kuriuose Lietuvos regionuose pradėjo ieškoti sąjungininkų tarp lietuvių, o Žemaitijoje netrukus tapo pagrindine lietuvybės atrama.

Sumažėjus lenkų šovinistų skaičiui ir įtakai, sustiprėjo lietuvių pozicijos visose visuomeninio gyvenimo srityse.

1841 m. buvo legalizuotos lietuviškos parapijinės mokyklos. 1850 m. būtent Rusijos valdžios pastangomis Žemaičių vyskupu tapo Motiejus Valančius.

Pagaliau 1861 m. būtent Rusijos caras panaikino baudžiavą, išlaisvindamas lietuvius nuo daugiametės vergovės. (Prieš padalinant Žečpospolitą 1791 m. priimta lenkiškoji Gegužės 3 konstitucija baudžiavą dar labiau sustiprino.)

Pirmojoje 19 a. pusėje lietuvių tauta atsigavo, susiformavo lietuviškosios tapatybės jausmas. Visuomenėje įsitvirtino lietuviškoji inteligentija. Dar taip neseniai buvę ant išnykimo ribos, tautų pavasarį lietuviai pasitiko kaip pilnavertė atgimstanti tauta.

Žinoma, po 1863-1864 m. sukilimo Rusija pradėjo drausti lotynišką lietuvišką raštą, vėliau buvo bandymų surusinti lietuvius, tačiau akivaizdu, kad būtent Rusija išvadavo lietuvių tautą nuo vergovės lenkams, sudarė sąlygas pasipriešinti negailestingam kelis šimtmečius trukusiam lenkinimui.

Prieš bandymus surusinti lietuviai atsispyrė, o ar būtų atsispyrę prieš negailestingąjį lenkinimą, jei būtų pasislikę Žečpospolitoje? Juk pagrindinė lenkinimo iniciatorė ir vykdytoja buvo įtakingiausia to meto visuomeninė ir kultūrinė jėga – Katalikų bažnyčia, priešinantis rusinimui tapusi lietuvybės sąjungininke.

Panašu, kad jei ne Rusija, lietuvių tauta kaip tokia jau seniai neegzistuotų.

Rusija grąžino Lietuvai Vilnių ir Klaipėdą

Pagaliau, juk būtent Stalino dėka Vilnius ir Klaipėda dabar priklauso Lietuvai. Akivaizdu, kad jei ne Tarybų Sąjungos armija, atėmusi iš Lenkijos Vilnių ir perdavusi jį lietuviams, niekada nebūtume atgavę dabartinės Lietuvos sostinės.

Panašiai atsitiko ir su Klaipėdos kraštu. Jo teisinė priklausomybė Lietuvai buvo švelniai tariant abejotina – viską nulėmė asmeninis Stalino sprendimas.

Žiūrint atgal, panašu, kad, nepaisant netgi žiauriųjų Stalino represijų, įstojimas į Tarybų Sąjungą 1940 m. buvo teisingiausias istorinis sprendimas.

Lietuvos santykių su Rusijos istorija akivaizdžiai suklastota

Taigi oficialioji Lietuvos istorija nekalba apie keturis esminius santykių su Rusija momentus, turėjusius milžinišką įtaką Lietuvos likimui. Visus keturis kartus, tegul to specialiai ir nesiekdama, Rusija labai padėjo Lietuvai, o 19 a. greičiausiai iš viso išgelbėjo lietuvių tautą kaip tokią.

Todėl yra pakankamai pagrindo teigti, kad oficialioji Lietuvos ir Rusijos santykių istorija yra specialiai klastojama.

Peršasi išvada, kad atvirai priešiška Rusijai Lietuvos vyriausybė randa būdų kaip paveikti svarbiausias akademines pozicijas užimančius Lietuvos istorikus, vadovėlių ir chrestomatijų autorius, kad šie kurptų oficialiuosius istorijos tekstus, kurie kaip galima labiau apjuodintų Rusiją lietuvių akyse – ir tuo būdu sukurtų papildomą psichologinį pateisinimą akivaizdžiai iracionaliai kabinėjimosi prie Rusijos ir pykimosi su ja vyriausybės politikai.

Tačiau ar verta leistis taip pigiai manipuliuojamiems politikų ir istorikų – profesionalų, tesiekiančių kurstyti ir palaikyti tautos tradicija tampantį įniršį? Juk nieko nėra lengviau valdomo už aklos neapykantos apsvaigintus fanatikus.

2007-ųjų gruodis, Vilnius
Giedrius Šarkanas

0 komentarų

  1. rusai ir aplamai slavai kilo nutautejus daliai musu tautos,musu valstybe aplamai viena seniausiu pasaulyje,rusai savo teritorija didziaja dalimi dabar laiko atimta lietuvos teritorija,tai gali paliudyti seni vandenvardziai. be to lietuva buvo viena turtingiausiu valstybiu zmonijos istorijoje,todel pries musu tauta slavai,germanai,krikscioniskas pasaulis vykde genocida paskutinius tukstanti metu. todel istorija klastojama iki siol,nes kompromituoja tiek rusus,tiek lenkus,tiek visa krikscioniska pasauli,kadangi jie pasisavino ne tik musu zemes,turtus,kultura,bet baigia isnaikinti ir tauta.

    1. siūlau palyginti kaimynus pagal išorinę išvaizdą , kas labai lengvai paaiškins, jog iki pat Uralo kalnų gyvena Rytų Europoje gyvena vienos genties atstovai; nereikia užsiciklinti ties tos genties pavadinimu, jau dabar nebeatrast, kaip iš tikrųjų ji vadinosi pačioje pradžioje… daugelis mėlynakių – jos palikuonys

  2. geras straipsnis. net jei ir turi kai kuriu netikslumu.
    tiek lietuviai tiek rusai yra durinami savo vergvaldziu, kad reikalui esant sumust juos kaktom (jei bandys atsipeiket)

      1. paziurejau dabar visas 3 dalis, + 1 daly is 6 kito.
        butu gerai, jei Putinas uz rusus. bet yra tikimybe, kad uz jo stovi pralaiminti sefardams razborke del pasaulines valdzios zydu askenazu gauja (tikriausiai ir Batjka – ju vienas is ne daugeliu likukusiu bastionu). jie priversti duoti rusu tautai atsikvepti, bet ne daugiau, nes kaip sakiau, zydiaros tarpusavy musasi goju rankomis.
        o siaip, kas truputy domejosi, kas dedasi ne tik Lietuvoj, bet ir Rusijoj, tai aiskiai matesi, kad Lietuva buvo (ir tebera), jav zydiaru poligonas (bandomasis triusis) Rusijai.
        viskas, kas dejosi po “nepriklausomybes” Lietuvoj, 1:1, tik kitais mashtabais kartojosi Rusijoj po keliu menesiu, ar puses metu, tik su dar didesniu bezpredelu.

      2. Jeigu gerai žiūrėjai, V.Putiną norėjo nužudyti dukart:

        a) pirmą kartą, vasarnamyje padegė pirmą aukštą, o antram miegotjo pats V.Putinas su žmona ir vaikais (V.Putin apsimetė, jog tai savaime užsidegusi siena nuo el.šildytuvo);
        b) Antra sykį jau Alijevo apsauga susitvarkė

        šių įvykių žiniasklaida nežinojo, nes būtų sukėlę bent chaosa šalyje tie žyderos.. tačiau FSB supranta žyderų veikimo taktiką, todėl neviešina – dešimt metų reikėjo, o dabar prasideda kontrpuolimas

        Batka yra globalinio kontrpuolimo žaidimo dalis. Todėl mažai kas iš tikrųjų žino kas dedasi.

        Dėl KOB, jeigu žiūrėjai Zaznobino filmą, jis aikšiai pasakė, jog KOB žinoma V.Putinui, tačiau duotas nurodymas neviešinti per informacinius kanalus (ir kitiems politologams irgi draudžiama kalbėti viešai per juos šia tema)

        taktika yra gana sudėtinga, nes kol priešas nemato judėjimo lauke, jis būną depresijoje, nežinodamas iš kur bus puolimas. Todėl ir vyksta šiuo metu įvairūs mitingai, esklalacijos, wikihujiksai ir t.t.

        Lietuva – buvo poligonas žyderų schemom, o dabar žyderos praranda jį. Todėl Kubilius ir buvo iškviestas tiesiogiai į Israelį…

        Visa laimė, jog pagalis turi du galus.

      3. taigi, visu piliu sienos senai uzimtos, musiai vyksta pilyse ir is sono sunku suprasti, kas ka ismete per langa (gerietis ar blogietis).
        toje kovoje nesunku ant savo priesininko sukabinti savo nudvesusius sunis ir suvaidinti geriety.
        ka mes galim, – tai stebeti situacija ir stengtis suprasti, kas vyksta.

  3. Putinas juk ir negali pasakyt, kad va dabar gyvensim pagal KOB, juk dalis tautos nesupras, reik dar laiko, tegu info sklinda iki tol kol bet koks jos neigimas ar dezinformavimas bus nebeveiksmingi nes didzioji dalis visuomenes jau bus pasiruose, arba bus pakankamai isigiline kad apginti KOB pozicijas visuose frontuose.

    1. 17tais irgi buvo grazus lozungai : zeme – tiems, kas ja dirba, gamyklos tiems, kas jose dirba.
      bet geros idejos zydiaru buvo panaudotos, tik tam, kad isjudint mases, o jau jas isjudine, jie jas nukreipe savo reikalams.
      zmones jaucia Tiesa ir lengvai jai pasiduoda.
      tuo ir naudojasi zydiaros, pakeisdami goju lyderius “jo” soratnikais, kurie judejima uzsuka ratu atgal – za sto barolis, na to i naparolis.
      (cia tik grubus ir ne originalus palyginimas, yra ir tobulesnes durinimo technologijos)

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

sausio 13 1991

%d bloggers like this: