Kaip Mečio Laurinkaus nusikaltėlių grupė (VSD) susidoroja su žmonėmis (VERTA SKAITYTI IKI GALO, GYVENANTIEMS LIETUVOJE)

Kaip Mečio Laurinkaus nusikaltėlių grupė (VSD) susidoroja su žmonėmis (VERTA SKAITYTI IKI GALO, GYVENANTIEMS LIETUVOJE)

Kęstutis Milius; Žmogus, kuriuo gyvenimą sužlugdė Valstybės Saugumo Departamentas, nurodymu Mečio Laurinkaus

NB: Ši istorija gali nutikti su bet kuriuo žmogumi gyvenančiu Lietuvoje ir bandančiu ieškoti tiesos. Drąsius Kedys taip pat buvo nužudytas M.Laurinkaus VSD grupės nurodymu.

“Karšto komentaro” svečias – buvęs Lietuvos kariuomenės savanorių sąjungos vicepirmininkas Kęstutis Milius, likimo valia pakliuvęs į buvusių Lietuvos kagėbistų pinkles, iš kurių iki šios dienos dar negali išsivaduoti. Jei tiksliau – tai buvę kagėbistai net laisvos Lietuvos dienomis neduoda jam to padaryti: tie žmonės seniai priėmė nuosprendį – Miliaus vieta po velėna.

“Ne Vilkončiuje priežastys…”

– Gerbiamas Kęstuti, grįžkim į 1999 metus. Tais metais Jums buvo iškelta baudžiamoji byla dėl taip vadinamo, ir aš to nebijau pabrėžti, pasikėsinimo nužudyti Laimutį Vilkončių – naujai paskirtą Vilniaus konservatorijos direktorių. Apie šitą įvykį rašė visi respublikos ir regionų laikraščiai, tam įvykiui buvo paskirta daugybė televizijos laidų. Aš irgi apie tai rašiau, tik, tiesa, kita puse negu likusi Lietuvos žiniasklaida. Aš negalėjau patikėti, kad Jūs, narys Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos, kurios gretose randasi tik žmonės, aukoję savo gyvybę Lietuvos labui, galėjote tą organizuoti. Juolab kad jau iš pirmų dienų matėsi, jog byla siūta baltais siūlais. Jūs turbūt atsimenat mano su Jumis paskutinį pokalbį: Jūs tada pasakėte, jog negalite suprasti, kas aplink Jus darosi… Ir tada pasakėte, kad 1997 metais vienas iš patikimų draugų pas Jus paliko pluoštą kopijų kažkokių dokumentų, kurie lietė vietinius bildukus iš Lietuvos kagėbyno. O vėliau tie dokumentai kažkaip iš Jūsų seifo „išgaravo“. Tada aš Jums pasakiau: „Kęstai, va kur užkastas tas šuva!“ Bet Jūs tuo patikėti nenorėjot… Atsimenat? Užtat aš užduodu Jums tokį klausimą: kas įvyko tuo metu, kada Jūs dar buvote Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos vicepirmininku? Kas įvyko, kad Lietuvos „teisėsauga“ taip uoliai pradėjo Jus persekioti?


-Noriu prisipažinti, kad tuomet turėjau keletą versijų, dėl ko buvo keliama ta taip vadinama „pasikėsinimo“ byla. Tiesa, iš karto byla skambėjo kaip „reketo“ byla, tik paskui buvo perkvalifikuota į „organizavimą nužudyti Vilkončių“. Bet ir ten iš visų pusių matėsi balti siūlai. Supratau, – ypač tada, kada sėdėjau Lukiškių vienutėje – kad čia ne Vilkončiuje priežastys.

Dešimt metų apmąstymo – tarp jų ir trys metai kalėjime (nuteisė mane 6 metams, paskiau 2 metus numetė dėl amnestijos ir 1 metus už gerą elgesį) – leido man suprasti, kad visas tas pragaras prasidėjo nuo Algimanto Valucko, buvusio SKAT nario ir Šaulių Sąjungos nario, nužudymo. Žmogaus, kuris ir perdavė man pluoštą tų dokumentų. Tas nužudymas įvyko 1997 metais gegužės 20 dieną Pabradės poligone.

O dabar, grįžtant atgal, noriu pasakyti, kad Algimantas Voluckas buvo draugas mano bendradarbio Laimučio Vidžiūno, kuris dirbo Konservatorijoje ūkio dalies vedėju ir antraeilėse pareigose dirbo mūsų Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungoje Vilniaus ir Centro valdymo skyriaus patalpose Pilies gatvėje komendantu. A.Voluckas su L.Vidžiūnu buvo labai seni draugai, bendravo net šeimomis. Aišku, kad A.Voluckas ir L.Vidžiūnas turėjo ir bendrų interesų.

Kaip žinot, tuo metu Šaulių Sąjunga gyveno tik iš nario mokesčio ir neturėjo jokių lėšų. Tuo metu nebuvo jokių saugos firmų. Tada Šaulių sąjungą samdydavo įvairios organizacijos apsaugai. Šauliai būdavo su uniformom, turėjo teisę apsaugos metu būti su ginklu. Tai mano bendradarbis, kaip ir kiti Šaulių sąjungos nariai, saugojo naktimis „Minolta“. Ir kaip tik 1997 metais prieš tuos įvykius jie buvo atėję pas mane.

Mano kabinete Algimantas Voluckas ir Laimutis Vidžiūnas daug apie ką kalbėjo, bet tuo metu Algimantas Valuckas pasigyrė, kad jis tik ką praėjo medicininę apžiūrą ir kaip savanoris yra labai sveikas. Jis sakė, kad net netikėjo, kad jo tokia geležinė sveikata. Ir širdis, ir viskas savo vietoj. Tai aš jam ir pasakiau, kad jis šaunuolis.

Ir kaip tik po to pasakymo, prabėgus keletai dienų, ir įvyko ta žmogžudystė – aš taip šį įvykį įvardinsiu. Nors ekspertai to ir nenustatė.

Dabar, grįžtant atgal, tų pačių metų pavasarį, neprisimenu – kovas ar balandis buvo – Algimantas Valuckas pas mane atėjo vienas. Šiaip jis visada ateidavo su Laimučiu Vidžiūnu. Aš net nustebau: kodėl?

Pasakė, kad turi labai svarbių reikalų.

Paklausiau: „Kas nutiko?”

Jis pasakė, kad nori kai ką priminti. Ir pradėjo pasakoti, kad 1991 metais, kada Maskvoje buvo nuslopintas pučas, ir iš Vilniaus KGB rūmų pabėgo visi darbuotojai, krašto apsaugos departamento direktoriaus Audriaus Butkevičiaus nurodymu buvo sudaryta KGB rūmų apsauga. Ir tuos rūmus saugojo to meto savanoriai. Rūmų viduje buvo keletas žmonių, ypatingai patikimų Butkevičiui. Visi kiti buvo lauke ir saugojo tik teritoriją ir uždarą kiemą.

Tuo metu buvo atvejų, kada vogė iš KGB rūmų likusius dokumentus. Aišku, didžioji jų dalis buvo jau išgabenta į Rusiją.

Taigi Algimantas Voluckas man papasakojo, kaip jis vieną naktį sulaikė tokį „bėglį“ su dokumentais…

Pasakysiu, kad Algimantas Voluckas buvo toks įdomus žmogus – jis nelabai pasitikėjo niekuo, todėl apie tą įvykį nieko neinformavo, o dokumentus paslėpė pas save. Sakė, kad ateis laikas – dabar ne laikas išviešinti tuos dokumentus – ir jis juos išviešins.

Bet kaip tik 1997 m. pavasarį jis man pasakė, kad pajutęs didelį spaudimą iš šalies – pagal jo užuominas aš taip supratau, kad tą spaudimą galima buvo laikyti net persekiojimu. Ir tada jis nusprendė padaryti tų dokumentų kopijas ir paslėpti pas penkis patikimus žmones. Tame tarpe, jis pasakė, ir pas mane.

Jis pasakė, kad “jeigu iš jo originalai dings, arba jis bus priverstas juos atiduoti, tai kopijos liks pas jus”. „O jau jūs -aš jumis pasitikiu – jūs žinosit, kada dokumentus bus galima paviešinti“, – tai jo žodžiai.

Jis taip pat man pasakė, kad apie mane labai ilgai rinko informaciją, kad jam padėjo tą padaryti jo draugai, kurie dirbo karinėj žvalgyboj KAM. Ir kai jis tik įsitikino, kad aš patikimas ir tie keturi žmonės irgi patikimi, jis nusprendė tam reikalui ryžtis.

– Bet jūs suprantat ko aš prašau? – paklausė jis.

– Suprantu, – atsakiau.

Ir jis man padavė tą šūsnelį dokumentų.

Aš pasidėjau juos savo tarnybiniame seife į antro aukšto mažą seifuką. Užrakinau ir daugiau mes nediskutavom tuo klausimu.

Aišku, aš jį perspėjau, kad kol kas tuos dokumentus laikysiu Konservatorijoj.

Dabar vėl šoktelsiu į gegužės 22 rytą. Aš atėjau anksti, kaip visados, į darbą. Ūkvedys Laimutis ateidavo apie 10 valandą. Ir tą dieną jis apie 10 valandą užėjo į mano kabinetą ir paklausė: „Kęstai, buvo šiandien užėjęs pas tave Voluckas?“ Sakau jam:“ „Kodėl jis turėjo ateiti? Juk jis mokymuose Pabradėje“.

– O, tada tu daug ko nežinai…

Ir pradėjo pasakoti, kad gegužės 19, o tai buvo penktadienis, jis su ginklu budėjo „Minoltoj“ ir jam telekominiu telefonu paskambino Voluckas. Ir klausinėjo, kur jam galima rasti Milių. Nes Milius jam staigiai buvo reikalingas. O tai buvo tarp 23 ir 24 valandų vakaro. Ir Laimutis jam pasakė – gal sode, bet greičiau važinėja po skyrius Lietuvoje. Bet Voluckas Laimutį spyrė: „Laimi, Milių reikia kuo greičiau surasti. Mirtinai reikia surasti“.

Tada Vidžiūnas paklausė: „Tai kas atsitiko?“

Voluckas atsakė jam taip: „Dėl KGB dokumentų, tų kopijų, reikia Milių įspėti, nes baisūs dalykai pradėjo dėtis“.

Vidžiūnas tada jam pasakė: „Nu, kad tu toks kvailas, aš niekada nebūčiau patikėjęs. Nejauti tu nežinai, kad mūsų telefono linija yra įrašinėjama? Ir ar tu nežinai, kad „Minolta“ įkurta iš lėšų tos pačios organizacijos, kaip priedangos organizacija – tai juk kagėbynas?”

Tada Voluckas užtilo.

“Tai va, – pasakė jam Laimutis, – pirmadienį atvažiuok į Vilnių ir ryte pakalbėsi su Milium”.

Tuo Vidžiūno pokalbis su Valucku ir baigėsi.

Ir Vidžiūnas pradėjo prie manęs skambinti Voluckui į namus. Pamačiau, kad jo veidas visas pabalo, lūpos pradėjo drebėti… Padėjo ragelį ir užtilo.

Jo paklausiau: „Kas atsitiko?“

– Nebėra Algimanto, – atsakė.

– Kaip tai nebėra?

– Jis, matyt, nužudytas.

– Kaip tai atsitiko?

– Kaip man pasakė Volucko žmona, jie šeštadienio ryte atvažiavo į mokymus Pabradės poligone. Dar neprasidėjus mokymams, jie atsisėdo išgerti arbatos. Išgėrė Voluckas arbatos ir pradėjo putos veržtis iš burnos. Nukrito ir mirė…

…Aš buvau sukrėstas. Ir tik tada pagalvojau, kad man reikia pažiūrėti tuos popierius. Atsirakinau seifą, paėmiau dokumentus, užrakinau duris, kad man niekas nemaišytų.

Pradėjau atidžiai žiūrėti, kas yra parašyta tuose dokumentuose.

– Ir ką Jūs ten juose pamatėte?

– Tai buvo dokumentų kopijos iš KGB penktos valdybos ketvirto skyriaus, kurį kuravo P.Vozbutas. Ar pulkininkas, ar pulkininkas-leitenantas – neprisimenu jau.

Nieko ten ypatingo nebuvo… Kaip žiūrint šių laikų akimis…

Bet, bet… Ten buvo konspiracinių butų Vilniuje sąrašai. Neužšifruoti. Įdomiausia, kad tiesiogiai nurodyta gatvė, namas, butas.

Aš tik tiek galiu apsakyti, kad aš prokurorui Simui Slapšinskui pasakiau apie tuos sąrašus, kai jau vyko pokalbis po visų bylų, tai jis pasakė man – kas tenai – niekas, tie jau visi butai parduoti ir perparduoti per šimtus rankų. Ką ten atseksi…

Bet aš šiandien asmeniškai galvoju kitaip.

Kita grupė popierių buvo KGB agentų sąrašai Vilniaus miesto Sąjūdžio grupėse. Čia, aš manau, kad labai svarbu. Bet, aišku, su slapyvardžiais ir septynių skaičių kodais.

Šifro, aišku, ten nebuvo. Suradus šifrą, galima buvo viską atkoduoti. Sužinoti, kokioj grupelėj buvo KGB agentai.

Nes pasirodo, pagal tas instrukcijas agentai buvo net mažiausiose Sąjūdžio grupėse.

Ir net juokinga tai, kad trečias toks dokumentų šūsnis buvo smulkios tų agentų veikimo instrukcijos. Visoms sferoms. Kaip pavyzdį pasakysiu vieną iš švietimo sistemos, kuri man buvo artima. Buvo instrukcijos atskirai darželiams, vidurinėms mokykloms, atskirai technikumams, atskirai net muzikos ir meno mokykloms. Ir aukštosioms mokykloms.

Aš, perskaitęs tas instrukcijas, pradėjau šypsotis. Iš karto suvokiau, kas dirbo mūsų konservatorijos grupėje. Nes tose instrukcijose parašyta, ką ir kaip reikia daryti. Pagal tą instrukciją aš iš karto suvokiau, kas pas mus dirba.

Dar vienas dalykas buvo. Pensininkui Petrui Raslanui buvo pavesta kuruoti Vilniaus miesto KGB rezervą.

Tas rezervo štabas jau 1988 metais gruodžio 29 dieną buvo sudaręs ypatingu atveju 273 pavojingų asmenų suėmimo sąrašą.

Šis sąrašas sekančiais metais (1989 m. rugsėjo 29 d.) buvo papildytas iki 430 žmonių. Visa tai turėjo atlikti Vilniaus miesto rezervo grupė.

Tie visi dokumentai buvo susiję tik su Vilniaus miestu.

Kas įdomu, pagal tą rezervo užduotį, rezervo darbuotojai per 30 minučių turėjo suimti Sąjūdžio lyderius, per vieną valandą likviduoti „žaliaraiščius“ (jų Vilniuje buvo pakankamai, ir aš vienam būriui vadovavau). Per pusantros valandos užimti Sąjūdžio štabą ir visus strateginius objektus.

Tai va, kokie dalykai ten buvo.

Aš peržiūrėjau tuos popiergalius ir atgal įmečiau į seifą. Pagalvojau, kad viskas pasenę, niekas niekam čia nereikalinga.

Atvirai prisipažinsiu, kad buvau aklas, naivus ir kurčias. Visiškai. Gal per daug pasitikėjau Lietuvos nepriklausoma valstybe, kuri tik kūrėsi… Nežinau… Bet jis, tas požiūris, kai praėjau tą pragarą ir kančias, pasikeitė. Tik tada suvokiau, kad tikrai buvau aklas, kurčias ir naivus.

– O juk aš Jums dar tada sakiau – ten, tuose dokumentuose visa jūsų persekiojimo priežastis… O tada jūs taip naiviai į mane pažiūrėjote…

– Aš pašaipiai pažiūrėjau, tą gerai atsimenu. Prisipažinsiu. Aš tada pagalvojau: tie žurnalistai visko gali prifantazuoti. Bet, deja, jūs buvot teisus. Galvojau, viskas, kas svarbiausia, iš KGB rūmų išvežta į Rusiją, liko tik niekam nebereikalingi popiergaliai. Deja, aš šiandien jam galvoju kitaip. Nes 1997 metais revizijos konservatorijoje tęsėsi žiaurios. 1998metais irgi tęsėsi. Ir aš manau, kad jos ne taip sau tęsėsi. Buvo duota užuomina iš ministerijos „presuoti“. Jiems buvo įsakyta tai daryti. Juk aš su direktoriumi Mikalojumi Noviku nieko priešįstatyminio nedarėme, su ministerija neblogai bendravom. Ir niekados negalvojome, kad tokios staigios revizijos užgrius. Ir viskas bus verčiama ant mano galvos…

Dabar aš noriu grįžti prie vieno pasakojimo. Baigiantis tuometinio Valstybės saugumo departamento vadovo Jurgio Jurgelio kadencijai, ėjo kalbos, kad reikia ieškoti kandidato į saugumo departamento direktorius. Pas mus Pilies gatvėje rinkosi patriotinių organizacijų vadovai, aktyvistai – ir Sadūnaitė ateidavo, ir miško broliai, ir 13 sausio gynėjai, ir t.t. Ir mes per vieną posėdį nusprendėm – o tai buvo kažkur 1997 metų galas ar 1998 metų pradžia, siūlyti Seimui savo kandidatą į tą postą – SKAT vadą Arvydą Pocių, kurį mes labai gerai pažinojom. Jis prisidėjo prie Lietuvos kariuomenės kūrimo ir vadovavo savanoriams. Mes šimtu procentų juo pasitikėjom kaip padoriu žmogumi, žmogumi sveiko proto. Jis laisvai galėjo iš Jurgio Jurgelio perimti tą tarnybą.

Ir aš, ir Jadvyga Bieliauskienė, Sausio 13 -osios organizacijos vadove, buvom įgalioti nueiti pas poną Katkų Antaną, Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininką ir pateikti šią kandidatūrą. Mes tą ir padarėm.

Ponas Katkus mus užtikrino, kad tikrai šita kandidatūra sklando ir kituose sluoksniuose ir čia be jokių problemų jis bus pasiūlytas, ir, ko gero, Seimo patvirtintas. Mes išėjom patenkinti Katkaus priėmimu ir apie šitą pokalbį informavom mūsiškius.

Deja, pasirodo, kad įvyko slapta rokiruotė. Ir apie tą slaptą rokiruotę aš jau sužinojau būdamas už grotų “zonoje”.

Ten, “zonoj”, Sniego gatvėje Vilniuje, aš susipažinau su sėdinčiu Kalvarijos posto vadu Gintautu Žemaičiu. Jis irgi buvo savanoris iš Marijampolės. Jis irgi, kaip ir aš, buvo Seimo gynėjas. 1991 metais jis vadovavo Kalvarijos posto pasieniečiams. Jis man ir pasakė, kad saugumui pradėjo vadovauti ne tas Pocius, kuris savanoris, o buvęs Marijampolės ir Šakių prokuroras Arvydas Pocius, KGB žmogus. Kad jis tikrajam Sąjūdžiui trukdė, nes ten buvo daug KGB agentų infiltruotų. Ir daug kitokių dalykų pasakojo.

Ir aš kai tik išėjau iš “zonos”, nuėjau pas Jadvygą Bieliauskienę ir papasakojau apie apgaulę. Ji tik suklykė: „Vaikeli, vaikeli, tik dabar apie šitą sužinojau“. Ji galvojo, kad čia tas pats Arvydas Pocius, kuris pasiųstas iš SKAT vadovauti Vakarų kariuomenės, kad jis tuo pat metu pas Laurinkų dirbo jo pavaduotoju. Ji sakė: „Dievulėliau, kaip mus apgavo!”

Aš truputį vėl grįšiu atgal. Kada mes sužinojom, kad ne Arvydą Pocių – SKAT vadą paskyrė, o Laurinkų, aš vėl buvau nuėjęs pas Katkų. Iš jo akių pradėjo byrėti ašaros. Galvoju, kad jis jas inscenizavo. Katkus sakė, kad užtai jis ir iš politikos pasitraukia. Nes tuo metu, kada jis buvo komandiruotėje Ispanijoje, čia be jo paskyrė VSD direktoriumi Laurinkų.

Bet tada Katkus pasakė: vyrai, nenusiminkit. Pas Laurinkų Pocius bus pavaduotoju. Mes sugrįžom ir pasakėm, kad mūsų Arvydas Pocius bus pavaduotojas.

Bet ir čia apgavo visuomenę. KGB rezervistas Arvydas Pocius tapo Laurinkaus pavaduotojas, o SKAT vadas Arvydas Pocius pasiųstas į Ameriką mokytis. Tiesa, jis iš ten grįžo generolu. Bet mes visi buvom apgauti.

– Pasakykite, kaip dingo tie dokumentai iš Jūsų seifo?

-Tai buvo 1998 metų pabaigoje. Kompozitorius Mikalojus Novikas, ilgametis Konservatorijos direktorius, nesutiko su ministerijos užuomina manęs atleisti, nes nebuvo tokios priežasties nuo pat 1975 metų. Ir todėl 1997-1998 metų revizijos M.Noviką net du kartus atleido nuo pareigų. Paskiau jis buvo atstatytas. Ir 1998 rugpjūčio 5 d. jis buvo galutinai atleistas iš pareigų. O lapkričio 3 dieną buvo pristatytas direktorium Laimutis Vilkončius. Jau apie konkursą aš šnekėti nenoriu – nes tai buvo fiktyvi akcija. Visi žinojo, kad L.Vilkončiui ministerija ten buvo pažadėjusi direktoriaus vietą. Ministras konservatorius Kornelijus Platelis jį ir pristatė kolektyvui.

Tapus Vilkončiui direktorium, Mikalojus Novikas dar bandė bylinėtis teisme ir būtų šimtu procentu, kaip sakė advokatas, atstatytas į postą. Tik Vilkončių išgelbėjo mano uždarymas į Lukiškes ir pagrasinimus Novikui, kad jeigu jis neatsiims savo pareiškimo, tai jam irgi greta su Milium paruošta kamera Lukiškių kalėjime.

1998 metų pabaigoj santykiai su Vilkončiumi dar sąlygiškai buvo normalūs. Tik buvo nesuprantama, kodėl jis man skirdavo ypatingą dėmesį. Jis mane ir į pirmą pokalbį pakvietė pirmu. Daug kas nustebo: kodėl Noviko dešinė ranka vėl kviečiama pirmam pokalbiui. Kalbėjom draugiškai. Tiesa, jis mane agitavo, kad nedraugaučiau su Mikalojumi Noviku, bet aš nuo tokio pasiūlymo atsisakiau. Nors Vilkončius ir žadėjo man padėti tose bylose, kurias tyrė tyrėjai.

Tada Vilkončius metė man repliką: „Kaip nori, pamatysim!“

Buvo Kalėdos. Išeiginių dienų buvo beveik savaitė. Po tų dienų anksti ryte atėjęs į darbą – turėjau vienam žmogui ant kažkokių popierių uždėti antspaudą – pamačiau, kad seife kažkas „pabuvojo“. Pamačiau, kad bendram seife įlenktos mažo vidinio seifuko durelės. Paklibinau tas dureles – užrakintos. Atsirakinau tas dureles, atidariau, o ten jau nėra nei vieno dokumento! Supratau, kad jie pavogti.

Dabar neprisimenu, ar gruodžio 28, ar 29 gaunu pirmą gyvenime darbe papeikimą, nors virš 30 metų pradirbau pedagoginį darbą ir jų neturėjau. Papeikimas – kad vienam iš bendrabučių buvo priregistruota valytoja su dukrele. Bet aš su tuo reikalu nebuvau susijęs.

Tada jau pamačiau, kad esu puolamas. Bet niekaip negalėjau suprasti dėl ko. Galvojau, kad tas darosi todėl, kad esu Noviko draugas.

“Kabino” mane kur tik galėjo. Moralinis spaudimas buvo ne tik baisus, bet ir šlykštus.

1999 metais sausio mėnesį aš buvau atleistas iš darbo, kaip neatliekantis savo pareigų. Ir be profsąjungos sutikimo. Vasario 10 organizuojama provokacija – šūvis į Vilkončių. Neva mano pasikėsinimas prieš Vilkončių. Prasidėjo tyrimas. Ir – labai įdomus dalykas – šūvio organizatorius buvo iš karto paleistas į laisvę ir jis prapuolė. (Aš gale mūsų pokalbio apie jį ir kitus „liudytojus“ pasakysiu keletą žodžių. Nes jis, kaip aš sužinojau, slapstėsi „pagal nurodymą“, o ne šiaip sau).

Kovo 10 dieną aš ir Laimutis Vidžiūnas buvom areštuoti ir įgrūsti į Kosciuškos gatvės areštinę.

Vėliau aš buvau perkeltas į Lukiškių kalėjimo rūsio „vienutę“, kur išbuvau 50 parų, o Laimutis Vidžiūnas buvo uždarytas psichinėj ligoninėj Vasaros gatvėje 5. Vėliau po kiek laiko jis buvo perkeltas į Uteną, į ekspertizės ligoninę ir ten pripažintas psichiškai nesveiku.

O aš apie jį galiu pasakyti, kad galima jį vadinti „priplaukusiu“ už tai, kad jis režisūrą baigęs, vaidino liaudies teatre, buvęs aktorius, meniškos pakraipos žmogus, muzikantas, grojo, vaidino… Žinot, visi meno žmonės yra, kaip sakoma, truputį „priplaukę“. Bet kad jis būtų psichiškai nesveikas, tas netiesa.

Ir štai čia aš suvokiau, kad čia yra vienas iš pagrindinių dalykų: vieną žmogų nunuodijo, antrą, kuris žinojo tą reikalą, padarė “psichu”, o trečiam, tai yra man, ruošė savižudybę. Šitą aš suvokiau galutinai, kai prasidėjo mano šeimos moralinis šantažas, net, galiu apsakyti, teroras. Buvo nuspręsta: aš turiu pats nusižudyti.

Aš dabar po trupučiuką viską prisimenu. Mano bylą, kuri iš karto buvo formuluojama kaip reketas, paskui jau kaip pasikėsinimas nužudyti Vilkončių, kuravo pats Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros vyriausias prokuroras Sabutis jaunesnysis, prokuroras Simas Slapšinskas, kuris dabar Generalinėje prokuratūroje (aš jam po kalėjimo kažkaip leptelėjau, kad galbūt ir mano byla jam padėjo užkopti karjeros laiptais aukščiau), Antanas Rauličkis, Edvardas Vainas – šitiek prokurorų dėl kažkokio įdrėskimo į pilvą. Labai keista buvo.

Bet dar kas įdomiau. Vienas iš prokurorų (pavardė redakcijai žinoma), aš tik dabar tai suvokiau, buvo tapęs mano šeimos draugu. Bet kaip įdomiai tapęs… Mano žmona (dabar jau buvusi) Jurga turėjo draugę Loretą, kuri mokėsi Lietuvos policijos akademijoje. Graži ir simpatiška mergina. Ir tas prokuroras ją buvo „pakabinęs“. Ir tapo mūsų šeimos draugu. Lankėsi ir sodo name, ir bute. Ir aš dabar tik supratau, kad prokuroras irgi “tyrinėjo“ – dirbo pagal užduotį. Nes pokalbiai įdomūs būdavo. Ir įdomūs žvilgsniai būdavo į įvairius kažkur padėtus popierius… Aš dabar viską atgaminu.

Prokuroras sužaidė tokią meilę ir netyčia „užtaisė“ Loretai kūdikį. Ir tada paaiškėjo , kad jis vedęs, turi šeimą, visa kita. Ir aš supratau, kad prokuroras dirbo pagal užduotį. Ir jis tai merginai prigrasino, jeigu ji skųsis, tai viskas baigsis liūdnai. Ypač dėl tėvystės nustatymo.

Loreta pagimdė sūnų, dabar jam jau aštuoni metai…

Taigi jėgos prieš mane buvo mestos labai didelės, aš pasakyčiau. Pirmiausia psichologiškai. Įsivaizduokit, aš penkiasdešimt parų išbuvau rūsio vienutėj. Vienu metu man buvo įmesta kaproninė virvutė. Aš taip ir supratau. Kamerose jokių virvių, diržų, netgi batraiščiai iš batų išimti.

Na, tai ką – aš tą virvutę pasikabinau ir džiovinau po kriaukle išskalbęs rūbus.

Juokinga? Taip. Bet tai buvo įmesta, kad aš užsimąstyčiau ir „užsikabinčiau“. Jie be žodžių man sakė: „Pasikark, bus ramiau ir tavo šeimai, ir tau“!

Mane iš tikrųjų per tuos pirmus tris mėnesius, dalyvaujant advokatui Petrauskui, ponas Slapšinskas tardė nedaug kartų, tikriau – labai mažai. Aš nesupratau, kodėl taip ilgai laikomas vienutėje.

Bet apklausos, pokalbiai vykdavo labai dažnai. Ateidavo civiliai apsirengę vyrai, neprisistatydavo (kada aš Petrauskui pasakiau apie tokius dalykus – jis man pasakė – atsisakyk bendrauti). Aišku, galėjau atsisakyti.

Bet įsivaizduokite žmogų, kuris labai kreivai ir šleivai žiūrėdavo į tas mašinas, kuriuos veždavo kalinius, prisiminiau liaudies žodžius: „lazdos, terbos ir tiurmos niekada nereikia atsisakyti“. Aš visada galvojau, kad ten veža tikrai nusikaltėlius. Ir supratau, kad tas ne visai taip. Juolab, kai pačiam teko šitokį dalyką iškentėti.

Ir aš su džiaugsmu eidavau į tuos pokalbius.

– Ir kokie buvo tie pokalbiai?

– Buvo visokių. Ir apie Bražuolės tiltą bandė kažką sužinoti, ir apie visokius sprogdinimus, ir apie visokius kitokius dalykus, kurie nieko bendro neturėjo su mano bylomis. Visi pokalbiai buvo iš „kitų operų“. Koks mano požiūris įvairiais klausimais, kaip aš traktuoju vieną ar kitą įvykį… Man buvo įdomu su jais pasikalbėt.

Buvo pora vyrų, kurie nagrinėjo du romanus, parašytus Jono Kvederaičio. Romanai – studentavimo laikų, Sąjūdžio laikų, kur ir apie mane kažkokiu slapyvardžiu pavadinęs parašė autorius. Taip literatūriškai, su visokiais pagražinimais. Domėjosi tais romanais, nes ten buvo ir politiniai momentai.

– Tai kas tai buvo – saugumiečiai?

– Aš tuo metu dar nieko nesupratau. O dabar suprantu. Ten matyti buvo visokios tarnybos, tame tarpe ir iš VRM, ir iš visokių kriminalinių tiriamųjų skyrių, matyt, ir iš VSD.

Man tas patiko. Ir laikas greičiau bėgo.

– O apie Vilkončių šneka buvo?

– Absoliučiai ne. Juos jis bendrai nedomino.

Aš galvoju, kad tai buvo bandymas – gal aš kažkur „persipliurpsiu“ apie tuos dokumentus. Nes buvo tokių užuominų labai daug. Ir dabar aš tai jaučiu. Po Volucko nužudymo aš nežinau, kas tie kiti keturi žmonės, galbūt jie grąžino į Saugumą tas kopijas, galbūt į Liustracijos komitetą jie papuolė, nes, kaip rašė spauda, maišais buvo atnešti pavogti dokumentai.

Bet ir šiandien aš galvoju, kad saugumiečiai mano, kad iš tų keturių aš buvau pagrindinis ir manim Voluckas labiausiai pasitikėjo. Turbūt jie galvojo, kad pas mane ir originalai randasi. Kad tos kopijos – tik priedanga. Ir gal aš kokiam nors žurnalistui parduosiu dokumentus…

Matot, kaip su saugumo šefu išryškėjo, su užsienio reikalų ministru irgi… Irgi kažkas „išmetė“ popierius. Užtat, matyt, kiti, dar sėdintys ten, aukštai, žmonės bijo tų popierių, kurie buvo pas mane ir tuos kitus žmones. Aš apie tai ir galvoju.

-Be jokios abejonės, tos represijos ir tie žudymai tęsis tol, kol šitie dokumentai nebus paviešinti. Nes kai jie bus paviešinti, tai jau žudyti nebus dėl ko. Beje, aš žinau, kad Jūs nelabai norite kalbėti apie tai, kaip buvo sužlugdyta jūsų šeima… Bet žmonėms ir apie šitą reikėtų žinoti.

– Gerai. Metus laiko aš buvau namų arešte, be teisės išeiti iš buto nuo 9.00 iki 10.00 ne toliau 30 metrų nuo namo. Mane nuolat uoliai tikrindavo. Ir aš tos nuostatos laikiausi.

Tai va. Aš namuose buvau ir kaip vaikų slaugytoja. Žmonai aš sakiau: pailsėk, tu ir taip pavargai. Ji važiavo į Klaipėdą ir t.t. Ir jai ten buvo įbruktas labai turtingas žmogus iš Majamio, kuris ją „labai pamilo“. Tai buvo, kaip ji paskui pasakė, iš Taikos korpuso savanoris. Ir grįžę į Vilnių jie gerokai susidraugavo. Ir galų gale ji man atnešė pareiškimą apie mūsų skyrybas.

Toliau – teismas. Manęs teisėja nieko net nepaklausė: išskyrė ir viskas, kaip ne šeimos žmogų. Čia man buvo baisus smūgis. Ir žmona pasakė, kad tas draugelis turtingas, ir abu vaikai gyvens normaliose sąlygose… Tekėsiu už jo…

Bet įdomiausia tai, kad kai tik mane su žmona teismas išskyrė, tas “amerikoniškas” draugelis dingo. Tas buvo per dvi savaites.

Man draugai tada pasakė: Kęstai, suprask, kad tai buvo irgi provokatorius. Jiems reikėjo tau dar vieną smūgį suduoti, kad tu nusižudytum…

– O tokios mintys buvo?

– Buvo… Kai pagalvoju, net netikiu, kad visą šitą pragarą galėjau išlaikyti.

Jūs tik pagalvokit – po to pasikėsinimo į Vilkončių Lietuvos radijas, beveik visi televizijos kanalai kas 10 minučių transliavo visokius išmanymus. Ir visur: Milius, Milius, Milius. Aš tiesiog negalėjau suprasti… Juk toks spaudimas ir masiškas teroras buvo organizuotas tik prieš prezidentą Rolandą Paksą. O kuo čia dėtas aš – kažkoks savanoris Kęstutis Milius?

Ir supraskit – tai buvo dar vienas peilis į mano krūtinę: atima žmoną, atima vaikus…

Jie jau beveik visi tikri – aš „pasikabinsiu“. Matyt, taip tiems žmonėms ir reikėjo, kad du būtų po žeme, o trečias – durnelis. O kas po 10-15 metų klausys pasakojimų to paties Vidžiūno: juk jis durnelis! Ir viskas. Niekas netikės.

Žmona kai į tokią būseną pateko, pradėjo stipriai gerti, rūkyti. Vaikai buvo apleisti. Aš sėdėjau kalėjime. Man buvo žiauru žiūrėti į apleistus vaikus. Dieve, kokios mintys tik nesiplėšė mano galvoje!

Žmonos tėvas, irgi neištvėręs to košmaro, nusižudė – pasikorė. Motina prieš tai buvo mirusi. Taigi žmonai irgi buvo didelis psichologinis smūgis. Bet, ačiū Dievui, baptistų sekta ją „pakabino“. Metė gerti, rūkyti, pradėjo vaikus auginti, tapo nuostabi moteris. Susirado vyrą, ištekėjo už jo. Dabar jie turi du savo vaikus ir du mūsų bendrus. Aš kiek galiu padedu, gyvena jie sodo namelyje…

– Kęstai, pasakykit, Jūs norėjot išviešinti savo ir kitų žmonių likimą, kurie taip pat buvo surišti su slaptais KGB dokumentais?

– Čia pats laikas papasakoti apie Laimutį Vidžiūną.

Pradžioj jam kas metus pratęsinėjo tą durnelio invalidumą. Ir jis prieš kiekvieną komisiją drebėjo. Nes jis labai protingas ir aukšto išsilavinimo žmogus. Ir sakiau jam: „Tu turbūt duodi kyšį, kad ten pratęsia invalidumą?“ O jis man atsako: „Tikrai ne, Kęstai. Einu ir drebu. Jeigu atims pensiją, kur aš eisiu? Nerasiu darbo taip, kaip ir tu darbo ilgai negalėjai rasti. Gerai, kad tave iš malonės priėmė vienas padorus žmogus“.

Ir tiesa, tas žmogus mane tiesiog išgelbėjo. Man buvo visur viskas uždaryta. Per mane neteko gerų postų ir kiti žmonės, priėmę mane į darbą…

Dabar Vidžiūnas gavo pažymą iki gyvos galvos. Apie tai jis man pasakė. Ir dar vieną dalyką pasakė. Galbūt užteks jiems mus kankinti. Mes turim viešai pasakyti: palikit mus ramybėje. Aš invalidas, taip, bet tu irgi – greit jam jau ir insulinas nieko nepadės. Juk tavo nervai nei vienos sekundės negali atsipalaiduoti.

Ir jis teisus. Aš baisiai sergu. Iki keturių injekcijų insulino darau kiekvieną dieną. Va, ką su manim padarė mūsų Lietuvos buvę kagėbistai, persivertėliai.

Tai va, aš pasitariau su pažįstamais Seimo nariais, kad noriu viešai apie viską papasakoti per televiziją. Jie patarė man kreiptis į Rūtą Grinevičiūtę.

Nuėjau, paaiškinau. Ji sako: gerai, labai įdomu, tik su sąlyga – jeigu Laimutis Vidžiūnas po pokalbio nusiims kaukę, pasakys, kad jis visiškai sveikas, kad atsisakys savo pensijos, tai galim tą laidą daryti. Kitaip ne – man ir taip dvi baudžiamosios bylos už šmeižtą iškeltos. Tuo pokalbis ir pasibaigė.

Aišku, kad Laimutis nesutiko su tokia sąlyga, jam reikia gyventi.

Paskui Seimo nariai pasiuntė mane pas Paleckį į laidą „Prašau žodžio“. Pakalbėjom, sako: gerai, laukit, pakviesiu. Iki šiol laukiu telefono skambučio. Mano draugas sako: “Kęstai, baik, kas jam leis tokią laidą transliuoti…“

-Jau net ir tokios laidos nėra… Gal pasakysit keletą žodžių apie tą baisią žalą, kurią jūs padarėte konservatorijai? Dar tada aš žinojau, kad Vilniaus auditoriai nieko „baisaus“ konservatorijoj nerado. Buvo pakviesti iš kažkur, neatsimenu, auditoriai, kurie turėjo rasti labai didelį kriminalą. Ar ne taip?

-Taip. Buvo atitempti auditoriai iš Utenos, kurie man priskaičiavo 139 975 litus žalos. O Vilniaus trečio apylinkės teismo teisėjas Mamertas Misiūnas priėmė nuosprendį, pagal kurį perkvalifikavo man pareikštą kaltinimą pagal to meto LT BK 285 str. „Piktnaudžiavimas tarnyba“ į to meto LR BK 288 str. „Tarybos pareigų neatlikimas“ ir nuteisė laisvės atėmimo bausme 10 mėnesių ir priteisė civilinį ieškinį 139 975 Lt Vilniaus konservatorijos naudai. Nors teisme liudiję UAB „Mira“ vadovas R.Siniavskis ir UAB „Algvyda“ vadovas V.Norkūnas nurodė, jog per maitinimo patalpų nuomos laikotarpį jų įmonės Vilniaus konservatorijos pastatų remontams labdaros būdu išleido apie 300 000 Lt. Taip pat už savo lėšas kapitališkai remontavo valgyklų sales, virtuvės bei maisto sandėlius, neturėdami jokios perspektyvos ateityje privatizuoti šias patalpas…

„Mira“ ir „Algvyda“ vadovai nurodė, kad jų suteikta labdara Vilniaus konservatorijai dvigubai viršija nustatytą valstybės kontrolieriaus J.Vaškelio žalą dėl nuomos kainų perskaičiavimo kas pusmetį.

Teisėjas M.Misiūnas motyvuodamas, jog nėra nei laiko, nei lėšų ekspertų komisijai sudaryti, kuri nustatytų UAB „Mira“ ir UAB „Algvyda“ investuotų lėšų į einamąjį Vilniaus konservatorijos nurodytų pastatų remontą, atmetė mano ir maitinimo įmonių vadovų prašymus dėl ekspertizės.

Bet dar yra viena išeitis. Galima sudaryti taikos sutartį. Juk žalos jokios nėra. Bet vėl vyrauja biurokratizmas. Viena institucija žiūri į kitą, bet konkretaus sprendimo niekas nepriima. Nors ir Seimo narys A.Paulauskas, ir buvęs švietimo ir mokslo ministras R.Motuzas ir dabartinė švietimo ministrė R.Žakaitienė sako ir rašo, kad turi būti sudaryta taikos sutartis. Bet vežimas taip iš vietos ir nejuda…

O kaip man gyventi toliau? Pats sergu diabetu, mano tėvai serga, savo vaikus – 9 ir 10 metų – turiu išlaikyti. Reikia pinigų ir pragyvenimui, ir vaistams. O antstolių J.Gaidelio ir V.Meškauskienės kontora kiekvieną mėnesį iš mano minimalios algos išskaičiuoja 50 procentų už minėtą žalą.

– Tai koks bus mūsų pokalbio epilogas, t.y. pabaiga?

– Kai pasibaigė paskutinis teismo posėdis, aš savo paskutiniame žodyje pasakiau tokius žodžius: „Kadangi mano gyvenimas yra sugriautas iki pat šaknų ir jokio tikslo ateity neturiu, išėjęs į laisvę, pašvęsiu savo tolesnį gyvenimą paieškoms Lino Sudiko, kuris organizavo šūvį į Vilkončių ir kurį po apklausos policija vienintelį išleido iš karto po suėmimo pas tėvus į Pasvalį. O jis iš ten ir dingo be žinios“.

Linas Sudikas turėjo gerai žinoti, kas organizavo tą provokaciją prieš mane. Tai buvęs Vilniaus policijos akademijos studentas.

Bet po kiek tai laiko aš, jau sėdėdamas “zonoj” Sniego gatvėje, iš televizijos laidos sužinojau, kad Linas Sudikas Taline nušautas. Matyt, mūsų saugumiečiai pasirūpino, kad ir šis liudytojas – o aš jį būtinai surasčiau, nors ir kur jis besislapstytų – būtų likviduotas…

Ir dar viena detalė, kaip „švariai“ dirba mūsų prokurorų ir teisėjų nerašyta sąjunga teismuose ir tardyme. Prieš mane liudijo užslaptintas liudininkas „Tri petiorki“ („Trys penketukai“ – policijos agento pavardė redakcijai žinoma) bei jo sugyventinė „Dramblys“ – nelegalių prostitučių savininkė, dirbanti po teisėsaugos stogu (jos pavardė redakcijai taip pat žinoma).

– Ačiū už pokalbį.

Kalbėjosi Algirdas Plukis

0 komentarų

  1. labai dziaugiuosi, kad kuriami tokie straipsniai. o Miliui palinkeciau stiprybes, dar karta aciu, bent jau as pakeiciau savo poziuri i dauguma nuteistu ir uzdarytu psikuskese. pasirodo iki siol as ne neisivaizdavau kas yr KGB

  2. Stiprybes Zmogau, kaip amerikoje sako “kas nenuzudo, padaro stipresni” saugokite save ir netylekite. Prezidente zino, kokie bezpridelai vyksta Lietuvoje, kokia korupcija. Drasiaus lavonas dar vienas irodymas!!!
    Tik labai gail zmogaus sugriautas gyvenimas:)

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s