Paskutinis interviu vieno iš geriausio lietuvio – rašytojo Vytauto Petkevičiaus (apie kultūrą, apie gyvenimą ..viską)

Paskutinis interviu vieno iš geriausio lietuvio – rašytojo Vytauto Petkevičiaus (apie kultūrą, apie gyvenimą ..viską)

– Gerbiamas Vytautai, šiandien norėtųsi su Jumis pašnekti apie inteligentijos vaidmenį mūsų tautos gyvenime. Gal pokalbį pradėsim iš mūsų miglotos praeities laikų?

– Mūsų tautos istorija yra ypatinga. Kalbant apie inteligentiją, šių laikų žodžiais tariant – elitą, reikia padaryti tokį mažą ekskursą į istoriją. Lietuvos tautos nelaimė, kad įvairių istorinių įvykių metu šitas elitas – tautos viršūnė : bajorai, valdininkai, mokslininkai – išdavė lietuvių tautą ir nutauto. Kada buvo Lietuvos susijungimas su Žečpospolita, visa mūsų bajorija ir visa valdžia sulenkėjo. Antras dalykas, mes gavom katalikų tikėjimą iš antrų rankų – ne iš Romos, iš lenkų. Visa mūsų kunigija, kuri švento žodžio mokė žmones, kalbėjo leniškai. Visos mišios ir pamokslai skambėjo lenkiškai. Titai pirmas iš Lietuvos kunigas, poetas Strazdelis parašė lietuvišką giesmę „Pulkim ant kelių“, ir ją pradėjo giedoti bažnyčioj Kamajuose. Tai jį vietinė valdžia kaip durnių nuvežė į Pažaislių durpyną.

– Kodėl?

– Todėl, kad bažnyčiose lietuviškai buvo uždrausta giedoti. Kai 1939 metais sovietai grąžino Lietuvai Vilnių, dar buvo skandalų ir atvirtų muštynių bažnyčiose: vieni meldėsi lietuviškai, kiti – lenkiškai. Kilo dideli ginčai, kokia kalba turi būti bažnyčioj. Tai vienas dalykas. Antras dalykas, kada rusai užėmė Lietuvą, sugriovė ir pasidalino Žečpospolitą su Austro-Vengrija, tai mūsų visa aukštuomenė po truputėlį surusėjo. Ir visa valdininkija, taip sakant „činovnikai, kalbėjo rusiškai. Ir vėl išdavė savo tautą.

Reikia pasakyti, kad tik aušros gadynės metu atsirado Vincas Kudirka, Jonas Basanavičius, Povilas Višinskis ir kiti inteligentai, kurie buvo ar kunigai, ar daktarai. Caro laikais aukštą mokslą baigęs lietuvis Lietuvoje galėjo dirbti tik daktaru ir kunigu.

Tai tie žmonės ir pradėjo žadinti lietuvybę. Ir vėl atsirado tautiškumo pradžia ir mes išauginom naują inteligentiją, kuri viską atidavė žadindama lietuvių tautą. Pavyzdžiui, Vincas Kudirka. Lietuviai jį laikė „ciciliku“, t.y. socialistu. Ir lietuviai nėjo pas jį kaip pas daktarą gydytis, o ėjo gydytis pas nelietuvį tuose pačiuose Šakiuose. Tokia buvo vietinė valdininkijos valia. Ir Vincas Kudirka badu numirė. O juk tai jis parašė Lietuvos himną. O Jonas Basanavičius Jis irgi negalėjo Lietuvoje dirbti gydytoju. Jis turėjo išvažiuoti į Bulgariją i ten gydytojauti. Ten jis pradėjo lyginti bulgarų kalbą su lietuvių. Ir rado daug panašumų. Dabar jau mokslininkai įrodė, kad lietuviai atkeliavo iš pietų ir t.t.

Tai buvo pasišventėliai.

Ir būtinai dar noriu paminėti Povilą Višinskį. Aš rinkau apie jį medžiagą. Povilas sirgo džiova. Jis beskaitydamas visokius dalykus sužinojo, kad spaudą Lietuvoje uždraudė ne Muravjovas, o gubernatorius Kaufmanas. Ir kad tas įstatymas negalioja be caro patvirtinimo. T.y. „bez Veličaišego povelenija“. Ir tada P.Višinskis padavė gubernatūrą į teismą, ir laimėjo procesą. Paskiau skundas nukeliavo iki Senato, kuris tą įstatymą paneigė ir sugrąžino Lietuvai spaudą.

Šiandien daug kas visaip kalba apie spaudos sugrąžinimą. Bet šitą didžiulį ir reikšmingą darbą padarė prastas 4-o kurso studentas, medikas Povilas Višinskis. Va, ką reiškia inteligentas: pasišventėlis savo tautai, savo tikslui, savo darbui. Ir tokių žmonės mes gana daug turėjom tada.

Banda tokių žmonių, atgavus nepriklausomybę, buvo didžiulė. Tai Maironis, Juozas Tumas Vaižgantas ir daug kitų. Bet kada buvo įvestas Smetonos režimas, tai tie inteligentai, tie pasišventėliai suskilo į dvi dalis. Vieni – į kairę, kiti – į dešinę. Taip, kaip visada. Lietuvos istorijoje visada taip buvo. Ir taip išėjo, kad tas Smetonos režimas, fašistinis režimas, suskaldė tautą.

Kaip ir dabar. Sąjūdis suskaldė tautą. Vieniems gėda prisipažinti, kad jie – ne lietuviai, ne tautiečiai. Bet matote, kas atsitiko. „Tautiečiai“ yra tie, kurie valdė prie bolševikų ir kurie dabar valdo bei smaugia savo tautiečius. O tie žmonės, kurie galvoja, kurie mąsto truputėlį plačiau, kurie žino istorijos dėsnius dabar tapo nereikalingi. Ir taip pas mus atsitiko jau ketvirtąkart – jau ketvirtą kartą inteligentija pasiliko nuošalyje. Jūs turbūt pamenat, kaip buvo surinkti inteligentijos parašai, kritikuojantys V.Landsbergio politiką. Atspausdinta, padarytas… Ir staiga prasidėjo represijos… Trys ar keturi, tarp jų ir J.Marcinkevičius, savo parašą atsiėmė! Tai kokie jie kovotojai už savo tautos interesus?

Ne paslaptis, kad mes savo valstybingumą praradome, mes tapome kolonija… Ir ką tie „kovotojai“ dabar gali pasakyti? Ogi nieko. Susiraukę tyli. Ypatingai menininkai. Menininkai visada pasaulyje buvo mecenuojami turtingų žmonių, bažnyčių, fondų, valstybės. Ir dabar, kada valstybė pradėjo mecenuoti tik „atrinktuosius“, kurių tik lašelis, kurie nieko negauna, tyli. Sėdi, laukia ir tyli.

Taip vadinamas „elitas“ visada savo naudai skaldė inteligentiją, tautą. Ir tai yra mūsų tautos nelaimė, tarsi kažkoks prakeikimas… Kaip Vytauto laikų imperijoje mes „sėdom į „kaliošą“, tai sėdam ir sėdam vis žemiau… Iš didžiausios tautos mūsų liko saujelė.

– Kodėl?

– Todėl, kad pas mus labai retai atsiranda dvasingas žmogus, kuris galėtų suvienyti tautą, kuris būtų tautos idealas… O juk šitokių pas mus jau senokai nėra!

Štai, pavyzdžiui, paimkim Prancūziją. Visiškai sugriauta po Antrojo pasaulinio karo šalis. Ateina Šarlis de Golis ir atstato kaip Feniksą šalį iš pelenų. Paimkim Čerčilį. Tai jis suvienijo tautą. Ir raskit mūsų naujausioje istorijoje bent vieną asmenybę, kuri būtų tautai priimtina ir visus suvienytų! Nėra tokios asmenybės.

– Mūsų aukštuomenė vadina save elitu“. Kas tai per “elitas“? Kodėl pamirštas žodis „inteligentas“?

– Elitas – lotyniškas žodis atrinktas „atrankinis, geriausias“. Tas žodis atsirado todėl, kad, pavyzdžiui, kokiam nors ponui V.Adamkui padaryti balių ir pakviesti „žulikus“, kurie tapo milijonieriais, tai niekaip neišeina tų žmonių pavadinti inteligentais. Nes daug kas iš jų net vidurinės mokyklos nebaigęs. Bet jie remia Adamkų pinigais, užtat ir atsiranda būtinybė pavartoti žodį „elitas“. Bet kokie jie išrinktieji? Juos niekas nerinko. Čia galima panaudoti rusišką žodį, kuris paaiškins „elito“ esmę: „samozvanai“.

Koks tas elitas, kuris nežino mūsų istorijos? Ir pats V.Adamkus nežino, kas yra Lietuva. Ir galiu tai įrodyti dešimtim pavyzdžių. Jis visą savo jaunystę praleido Amerikoj, dirbo Amerikos žvalgybai, ir dabar tebedirba jiems ir galvoja, kad Lietuva turi tapti Amerika. Bet Lietuva niekada netaps Amerika. Kaip Amerika negali tapti Lietuva. Jis nesupranta, kad tautą sudaro ne tik savo kalba, bet ir tam tikri būdo bruožai. Juk visos tautos viena nuo kitos skiriasi savo būdu. Per ilgą laiką tautoj įsigali savo charakteris, savo požiūris į gyvenimą ir savo kalbą. O šito ponas V.Adamkus nesupranta. Jis mano, kad mes būsim laimingi, kai kalbėsim angliškai. Tai yra idiotizmas aukščiausio laipsnio. Ir aš noriu tik tiek pasakyti: gimtąja kalba žmogus geriau mąsto, galvoja, gimtoji kalba pas žmogų atsiranda dar įsčiose.

Dabar einama į globalizmą ir darome naują nusikaltimą prieš tautas, prieš tautų kultūrą. Ir mes manom, kad viską galima globalizuoti, apjungti… Finansus galbūt ir galim, bet kultūros, žmogaus jausmo – ne.

Mes turėjome vieną globalizmą su Stalinu priekyje, kitą globalizmą – su Hitleriu priekyje. Ir štai vėl užgimsta naujas judėjimas – Sorošo remiamas globalizmas. Ir žiūrėkit, ką sako kažkoks L.Donskis: reikia turėti pilietinę visuomenę. Kas yra pilietis? Visokių tautybių žmonės. Tai ir pačios Lietuvos nebelieka. Vėl daromas didžiulis nusikaltimas.

– Pas mus ir šiandien yra rašytojai, poetai, mokslininkai… Kur jie?

– Apie mūsų šiuolaikinę inteligentiją aš galiu pasakyti tik tiek: ji yra įgąsdinta, įbauginta, yra išfiltruota, persijota… Patys matote, ką padarė su mūsų inteligentija, su mūsų žmonėmis dabartinė valdžia.

Kaip pavyzdį paimsim tokį prasčiausią dalyką. Kas buvo labiausiai suniekinti iš mūsų rašytojų? Salomėja Nėris, E.Mieželaitis, T.Tilvytis, V.Reimeris ir kiti, kurie kūrė 50 metų mūsų literatūrą. Kodėl? Todėl, ir daugiausiai poetai, kad būtų duotas kelias taip vadinamiems eilėraščiams „pačio Landsbergio“! Suprantant, kur nelaimė? Rašė eilėraščius Hitleris, Mao-Dzedunas, Marksas rašė… Bet šitaip savo tautos neapkęsti… Baltušio degino knygas… Arba dar gyvą Mieželaitį palaidoti – tai irgi nusikaltimas. Tai stebėdami kiti dreba ir visi nori būti pagirti ir gauti pinigų. Užtat visi, nuleidę sparnelius, sėdi. Tiesa, vienas – kitas dar rašo tai, kaip mąsto, bet pagrindinė dalis papuolė į tokį loginį dvišakį. Jeigu dabar tu neva kalbi prieš valdžią, kuri blogai ką daro, tai tu ne patriotas. O jie nori būti patriotais, kadangi jie aukščiau, tarybiniais laikais, irgi taip rašė, tai kaip jiems būti? Susiklostė įdomi situacija.

Mes kaip tai į „Gaires“ surinkom tarybinių laikų eilėraščius ir atspausdinom rinktinę tokią. Ir ten atspausdinom įvadą profesoriaus Kubiliaus – Landsbergio šalininko. Jis užprotestavo. Keikė, keikė mus… atsisakinėjo. Bet paskiau padavė į teismą, kad mes sumokėtume honorarus už tuos kūrinius. Bet jie juk prieš tai tiesiog žegnojosi ir įtikinėjo, kad nerašė tų eilėraščių! Tai, va, kas yra tie žmonės. Ir jie dar drįsta smerkti tuos, kas neatsisako savo kūrinių!

Siaubas: kada politizuojama ekonomika, menas, mokslas, kultūra, tada inteligentija eina velniop! Ji nereikalinga liaudžiai.

– Bet pas mus juk dirba universitetai, institutai, kolegijos… Reiškia, save panašius mūsų taip vadinamus elitas ir ugdo?

– Palauk, atsiminkim bendrą pasaulinį dėsnį. Pati talentingiausia filosofų, inžinierių tauta tapo vokiečiai, kai priėmė Hitlerį. Ir tylėjo. Juk Hitleris buvo išrinktas daugumos į kanclerius. Vienintelė inteligentija, kuri tam priešinosi, buvo rusų inteligentija. Patys geriausiai atsidūrė emigracijoje. Tai dainininkai, rašytojai, filosofai. Arba, pavyzdžiui, pažiūrėkim į Italiją. Dainininkų šalis. Kas buvo prie Musolinio? Ir aš net nežinau, kaip tą paaiškinti. Aš jums pasakiau, kad inteligentija buvo mecenuojama bajorų bažnyčių, valstybės. Bet, galvoju, kad teisingiau bus pasakyti taip – ji visada buvo paperkama. Čia turbūt ir bus esmė.

– Jaunimas bėga iš Lietuvos…

– Bėga. Siaubingai bėga. Ir bėga daugiausia ekonominių dalykų spaudžiami. Bėga vidutinė klasė, aukštos kvalifikacijos darbininkai, mokslinių institutų darbuotojai. Bet inteligentija, kuri yra įsitvirtinusi, irgi bėga. Bėga, norėdami uždirbti daugiau litų. Ir jiems tokie veiksmai, kokių ėmėsi Vincas Kudirka, guldydamas savo galvą čia, badant savo jėgomis, priversti valdžią ką nors pakeisti, jiems yra svetimas. Pokyčių nori tauta, inteligentai pokyčių nenori.

– Kodėl Jūs nebėgat? Dirbat… Iš po Jūsų plunksnos išėjo tokios knygos, kaip „Durnių laivas“ ir „Durniškės“, kuriose atsispindi liaudies šauksmas – kur tiesa, kur nepriklausomybė, kur tvarka?!

– Aš nebėgu todėl, kad man nėra kur bėgti. Aš pavažinėjau po visą pasaulį. Ir pasakysiu, kad niek geresnio nėra nei Amerikoj, nei Vokietijoj… Niekur nėra nieko geresnio kaip savo gimtinėj! Viskas priklauso nuo žmogaus veiklos. O kadangi Vyriausybė visais būdais stengiasi įskiepyti lietuviams jų nepilnavertiškumą, tai ir turim tai, ką turim! Nesąmonė!

Mes pastatėm didžiules gamyklas, ir dabar mums visiems, kiekvienam įrodinėja, kad lietuviai negali jų valdyti. Reikia kviesti kažkokį užsienietį. Atvažiuoja mafijozai… Dabar lenkams pardavėm „Mažeikių naftą“. Lenkų specialistas gauna net keturgubai daugiau, negu vietinis darbuotojas. Ir dažniausiai mūsiškiams prisieina pataisyti jų „sušiktą“ darbą Mūsų Vyriausybė, čia ne paslaptis, niekina savo tautą. Ją vadina „runkeliais“, „kirmėlynu“, „kegėbynu“, „šunauja“. Pasakykite, ar taikiai gyventi tarp savęs šios abi pusės gali? Man atrodo, kad tauta tokią valdžią turi nusimesti arba pasiųsti velniop ir išvažiuoti, sakysim, į Airiją. Juk eina beviltiškumo skiepijimas mūsų jaunimui, vidutiniam sluoksniui.

Ir Europos Sąjungai tas apsimoka. Neįdėję nė vieno lito, gauna minios pigios darbo jėgos. Dar vieną dalyką noriu pabrėžti. Į seimą ateina dirbti, rodos, neblogi žmonės. Tai žmonės, kurie, patys individualiai prasimušė į valdžią. Bet jie negali dirbti kolektyviai, kad atneštų naudą tautai ir Lietuvai. Jie negali atsikratyti savo ambicijų. Savo asmeninių dalykų tautai neskiria, jie kiekvienas sau plėšia, ardo. O bendro kolektyvo, fundamento, kurie kovotų už tautą – nėra. Ten nėr dvasiškai išsilavinusių žmonių. Štai kur mūsų nelaimė! Paklausykit, kokias prakalbas sako mūsų Seimo nariai. Šlykštu klausytis. Neaišku, kokia motina juos pagimdė. Nei jie mokėsi retorikos, nei logikos. Kaipkim užeina ant seilės, taip ir šneka… Ir tas yra todėl, dar kartą pasikartosiu, kad valstybė griauna inteligentiškumo pagrindus. Anksčiau reikėjo gimnazijoje zurinti lotynų kalbą, žinoti muziką ir t.t., ir šitie dėstomi dalykai žmogaus sielą, savimonę, jo dvasinę kultūrą. Negalima nieko sukurti padoraus valstybėje, jeigu nėra dvasinės kultūros. O tos dvasinės kultūros pas mus nėra. Nei valdžioje, nei pas parlamentarus…

Dabar toks materializmas, kad net baisu darosi. Bet reikia atsiminti, kad pinigų karta laikina. Toks vystymosi tarpsnis sugrius. Nes tai yra nuostolinga visuomenei, tautai ir gamtai. Gamta nepriima šito. Nes tas „naujo lietuvio“, „naujo ruso“ pinigas dirba ne tam, kad išliktų tauta, o kad tik jis pats galėtų girtuokliauti, Kanaruose ilsėtis… Nėra ryšio tarp tautos ir „naujų lietuvių“. Ir juos niekaip inteligentais negalim pavadinti. Tai tas pats „elitas“.

Ir dar – „autoritetas“ – šis žodis yra priimtas šiandien tik nusikalstamame pasaulyje.

– Sėdim pas Jus kabinete: visur prirašyti lapai, lapai ir lapai…Užtaisyta mašinėlė… Matyti, kad Jūs labai aktyviai apie kažką rašote. Negalėtumėte papasakoti mūsų skaitytojams, kokia knyga gimsta šiame kabinete?

– Va, aš kaip tik dabar noriu apie ką jūs mane klausinėjote ir parašyti. Knyga greičiausiai vadinsis „Išaukštintieji ir prakeiktieji“. Visais istoriniais tarpsniais pas mus vieni būna išaukštinti, kiti – prakeikti. Ir kaip taisyklė – išaukštintieji paskui pasirodo niekas, o prakeiktieji yra tautos kultūros, tautos pratęsimo atstovai. Tai aš ir rašau apie tuos prakeiktuosius, kurie 50 metų kūrė Lietuvos kultūrą, kuri tapo viena iš geriausių ne tik Tarybų Sąjungoje, bet ir pasaulyje. Ir dabar valdžia juos visus nori ištrinti iš istorijos vien dėl to, kad galėtų įsitvirtinti atėję į valdžią nemokšos, vidutinybės. Neduosiu to padaryti. Neduosiu!

– Ačiū už pokalbį.

Kalbėjosi Algirdas Plukis

Vilnius – Birštonas
Kodėlčiaus dvaras

0 komentarų

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s