(ATNAUJINTA, FAKTAI) Prasidėjo VALSTYBĖS SAUGUMO TARNYBOS ŽUDYMAI VARDAN TYLOS: pirma auka – Lietuvos Respublikos gynybos atašė pulkininko leitenanto Virginijaus Vilkelio motina (sekantys, galimai, jo vaikai)

Prasidėjo VALSTYBĖS SAUGUMO TARNYBOS ŽUDYMAI VARDAN TYLOS: pirma auka – Lietuvos Respublikos gynybos atašė pulkininko leitenanto Virginijaus Vilkelio motina (sekantys, galimai, jo vaikai)

Nu va, tyla brangiai kainuoja, todėl garantuoti jai reikėtų palaidoti vieną kitą artimą nario iš nusikalstamos grupuotės  veikiančioje VSD sistemoje.

Taigi, net nereikėjo laukti vasaros, “sezonas” atidarytas…


Skaitymui: a) lrytas.lt b) delfi.lt

Daugiau apie VSD nusikaltimus..


Kas nužudė Jurą Abromavičių?
Ilgai ėję nusikaltimo pėdsakais prokurorai nuleido rankas
Dienraštis “Lietuvos rytas”, 2007 01 27
„Lietuvos rytas“ pateikia nuo visuomenės slepiamą Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą dėl Juro Abromavičiaus nužudymo. Nutarimas buvo priimtas 2006 metų rugsėjo 7 dieną.
* * *
1997 01 31 Kauno apygardos prokuratūroje pagal LR BK 105 str. 4 p. buvo iškelta baudžiamoji byla Nr.20-9-002-97 dėl Juro Abromavičiaus tyčinio nužudymo. (…)
2006 02 02 Jonui Zajančkauskui įteiktas pranešimas apie tai, kad jis įtariamas tuo, jog veikdamas su bendrininkų grupe nužudė kitą žmogų kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu, o būtent: 1997 m. sausio mėnesį Algirdui Petrusevičiui organizavus šią nusikalstamą veiką – nurodžius nužudyti J.Abromavičių, parodžius pastarojo darbovietę bei automobilį, jis 1997 01 31 Kaune, Kuršių g. prie namo Nr.4, kartu su V.Grybausku prie automobilio „VW Passat“ (valstybinis Nr. EKO 335) magnetu pritvirtino savadarbį sprogstamąjį heksogeno užtaisą, kuriam apie 20 val. 30 min. sprogus po Kuršių gatve važiuojančiu automobiliu, buvo nužudytas J.Abromavičius, t.y. J.Zajančkauskui pranešta apie įtarimą padarius nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 129 str. 2 d. 7 p. (…)
2006 03 01 Algirdui Petrusevičiui įteiktas pranešimas apie tai, kad jis įtariamas tuo, jog veikdamas bendrininkų grupėje organizavo kito žmogaus nužudymą kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu, o būtent: 1997 m. sausio mėnesį Kaune parengė šią nusikalstamą veiką – nurodė J.Zajančkauskui ir V.Grybauskui nužudyti J.Abromavičių, parodė pastarojo darbovietę bei automobilį, po ko 1997 01 31 Kaune, Kuršių g. prie namo Nr.4, J.Zajančkauskas kartu su V.Grybausku prie automobilio „VW Passat“ (valstybinis Nr. EKO 335) magnetu pritvirtino savadarbį sprogstamąjį heksogeno užtaisą, kuriam apie 20 val. 30 min. sprogus po Kuršių gatve važiuojančiu automobiliu, buvo nužudytas J.Abromavičius, t.y. A.Petrusevičiui pranešta apie įtarimą padarius nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 24 str. 4 d. ir 129 str. 2 d. 7 p. (…)
Vladui Grybauskui pranešimas apie įtarimą neįteiktas, jis įtariamuoju neapklaustas, nes 1997 12 10 rastas negyvas savo gyvenamojo namo rūsyje. (…)
* * *
(…) J.Abromavičius, gim. 1959 11 24, Kauno politechnikos institute 1982 m. įgijo radijo inžinieriaus specialybę, 1982-1989 m. dirbo Lietuvos žemės ūkio akademijos Elektrifikacijos fakultete, 1990 m. rugsėjo mėn.-1993 m. spalio mėn. tarnavo Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos (toliau – SKAT) Kauno rinktinėje, paskutiniu metu buvo šios rinktinės štabo viršininkas. 1994 m. balandžio mėn.-1996 m. spalio mėn. jis dirbo Valstybės saugumo departamento (toliau – VSD) Kauno skyriuje inspektoriumi. Vėliau, iki nužudymo, J.Abromavičius dirbo UAB „Asita“ direktoriumi. VSD pateiktoje J.Abromavičiaus charakteristikoje jis apibūdintas kaip iniciatyvus, sumanus, pareigingas, šaltakraujis, neprarandantis orientacijos darbuotojas.
Jis dalyvavo tiriant Lietuvos geležinkeliuose įvykdytus diversinius aktus, korupciją neteisėtai privatizuojant valstybei priklausantį nekilnojamąjį turtą Kauno mieste, savo iniciatyva rinko medžiagą apie korumpuotus įvairių struktūrų darbuotojus, kurie, jo nuomone, kenkė nepriklausomos Lietuvos kūrimui. Ir išėjęs iš SKAT J.Abromavičius domėjosi kariškių darbu ir buities problemomis, stengėsi savo kompetencijos ribose patarti ir padėti SKAT pareigūnams, nors dalis jų tokiems jo veiksmams nepritarė. Nesutampant J.Abromavičiaus ir VSD Kauno apygardos skyriaus l.e. viršininko p. R.Bajorino nuomonėms dėl kai kurių klausimų sprendimo, J.Abromavičius iš VSD buvo atleistas jo paties prašymu.
Liudytoja Jūratė Abromavičienė vyrą charakterizavo kaip išsilavinusį, gerai besiorientavusį psichologijoje, lengvai bendravusį su kitais asmenimis. 1993 m. rudenį SKAT Kauno rinktinės savanoriams pasitraukus į mišką, vyras nepritarė šiam žingsniui ir liudytojai sakė, kad J.Dusevičius ir S.Adamonis sudarė pogrindinį štabą, nors į minėtą akciją aktyviai nesikišo. J.Abromavičiaus teigimu, liudytojai J.Dusevičius ir S.Adamonis dėl girtavimo, ginklo demonstravimo viešoje vietoje neverti būti SKAT. J.Abromavičiui 1993 m. rudenį išėjus iš SKAT į atsargą, iki 1997 m. pradžios nebuvo išduotas savanorio kūrėjo pažymėjimas, nors jis žinojo, kad toks dokumentas seniai paruoštas. Tuometinis Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas A.Pangonis delsė tai padaryti. 1997 m. sausio pradžioje nurodytą pažymėjimą vyrui išdavė moteris, vardu Eleonora. Į VSD jos vyras nuėjo dirbti norėdamas ir toliau padėti kurti SKAT bei neleisti patekti į vadovaujamus postus, jo manymu, netinkamiems asmenims. VSD jis dirbo nuo 1993 m. pabaigos, pradžioje vadinamojoje priedangoje, o nuo 1996 m. kovo mėn. iki spalio mėn. – oficialiai. 1996 m. pradžioje ji su J.Abromavičiumi važiavo į Panevėžiuką, kur vyras diktofonu įrašė pokalbį su kažkokiu savanoriu, galėjusiu suteikti informaciją apie geležinkelio tilto per Bražuolės upelį sprogdinimą.
Vėliau jai J.Abromavičius pasakė, kad geležinkelį sprogdinti žmones verbavo A.Pangonis. J.Abromavičius liudytojai ne kartą sakė, kad dėl Bražuolės tilto sprogdinimo surinktą medžiagą ir garso įrašus perdavė VSD Kauno skyriaus viršininkui R.Bajorinui. Vėliau vyras jai sakė, kad VSD Kauno skyriaus vadovybė jo pateiktai medžiagai nedavė tolesnės eigos. 1996 m. vasarą J.Abromavičius jai pasakė, jog dingo jo pateikti garso įrašai. Iš VSD vyras pasitraukė motyvuodamas tuo, kad jam nebuvo laisvės vykdyti tyrimus. J.Abromavičius pasakojo, kad jo viršininkas R.Bajorinas glaudžiai bendravo su J.Dusevičiumi, nes šis kažką žinojo apie jo – R.Bajorino praeitį ir tuo naudojosi. 1994 metais po publikuoto straipsnio apie J.Dusevičių „Statutas ir erotika“ buvo padegtos Abromavičių buto durys. Buvo atvykusi policija, tačiau įvykio niekas neįformino. Ji grasinimų negirdėjusi, o vyras jai apie tai taip pat nieko nepasakojo.
1997 m. J.Abromavičius kandidatavo jaunalietuvių partijos sąraše į Kauno miesto tarybą. 1997 01 31 vyras buvo darbe, iš kur į namus grįžo apie 19 val. 25-35 min.
Būdamas geros nuotaikos pažiūrėjo dalį „Panoramos“ ir išvažiavo iš treniruotės paimti sūnaus, pakeliui ketindamas užsukti į parduotuvę. Liudytoja apie 20 val. 16-30 min. paskambino į vyro mobiliojo ryšio telefoną (8-299) 2 03 15, išgirdo jį atsiliepiant „klausau“ ir tuo metu ryšys nutrūko. Paskambinus dar kartą, atsiliepė paš to balsas. Į kitą skambutį atsiliepęs nepažįstamas vyriškis pasakė liudytojai, kad Kuršių g. prie namo Nr.2 jos vyrui atsitiko nelaimė.
Liudytoja Kristina Sudžienė teigė, kad J.Abromavičių pažinojo 7 metus, kartu dirbo keliose darbovietėse, draugavo su jo šeima. Ji žino, kad J.Abromavičius buvo surinkęs daug medžiagos dėl Kauno savanorių išėjimo 1993 m. rudenį į mišką, dėl geležinkelio tilto per Bražuolę sprogdinimo.
1996 m. vasarą J.Abromavičius liudytojai buvo davęs paklausyti mikrokasetę su jo ir vieno savanorio pokalbio garso įrašu. Ji išklausiusi įrašo dalį: jame buvo kalbama apie tai, kaip tą savanorį A.Pangonis „verbavo“ susprogdinti geležinkelį. Įraše minimas ir sprogimas netoli Kazlų Rūdos.
J.Abromavičius jai sakė, kad dar yra pokalbio apie tą patį su kitu savanoriu garso įrašas. Taip pat jis sakė, kad mikrokasetes su garso įrašais ir savo ataskaita perdavė R.Bajorinui, o vėliau šio darbo kabinete stalo stalčiuje matęs savo tarnybinius pranešimus, bet be garso įrašų kasečių. J.Abromavičius išgyveno, kad jo surinkta informacija buvo nenaudojama. Todėl nusprendė veikti su jaunalietuvių partijos pagalba, buvo šios partijos sąraše ir ketino balotiruotis rinkimuose į Kauno m. tarybą.
Jai yra žinoma, kad VSD Kauno skyriaus viršininkas R.Bajorinas neleido J.Abromavičiui kažkokios medžiagos perduoti aukščiau pagal instanciją.
Jos teigimu, J.Abromavičius konfliktavo su R.Bajorinu. Liudytoja teigia, kad J.Abromavičius turėjo daug medžiagos apie A.Stašaičio, kuris vadovavo organizacijai, pasivadinusiai „Juodaisiais varnais“ ar „Juodaisiais angelais“, nusikalstamą veiklą. Jos teigimu, J.Abromavičius turėjo duomenų apie tai, kad J.Dusevičius prekiavo ginklais.
1994 m. pabaigoje spaudoje pasirodžius straipsniui apie J.Dusevičiaus elgesį su moterimis, buvo padegtos J.Abromavičiaus buto durys. Liudytojos teigimu, J.Abromavičius buvo prisidėjęs prie straipsnio išspausdinimo. Liudytoja nežino, kad J.Abromavičiui kas nors būtų grasinęs.
Ji mano, kad J.Abromavičius buvo nužudytas todėl, kad turėjo daug medžiagos apie geležinkelio tilto per Bražuolę sprogdinimo, sprogimo P.Vaitiekūno automobilyje aplinkybes, apie karinio dalinio Juozapavičiaus prospekte sklypo neoficialų pardavimą „LUKoil“, ginkluotės, įrangos pirkimą aviacijos tarnybai, apie tai, ko VSD nepadarė.
J.Abromavičius šiais klausimais intensyviai dirbo ir paskutinėmis dienomis: susitikdavo su kažkuo iš prokuratūros, karinės kontržvalgybos, Seimo nariu S.Buškevičiumi, bendravo su žurnalistais. Liudytoja teigia, kad mėnuo iki nužudymo J.Abromavičius jai sakė, jog jam liko nedaug gyventi ir jis norįs užbaigti darbus. Paskutiniu metu jis buvo irzlus ir uždaras.
Liudytojas Virginijus Vilkelis, 1997 m. dirbęs Antrojo operatyvinių tarnybų departamento prie Krašto apsaugos ministerijos 2 skyriaus viršininku, parodė, kad J.Abromavičių pažinojo nuo 1990 metų, kai dirbo Krašto apsaugos departamento Kauno zonos instruktoriumi. J.Abromavičius tuomet buvo aktyvus savanoris. 1993 m. pradžioje V.Vilkelis buvo paskirtas SKAT Kauno rinktinės vadu, o J.Abromavičius – štabo vadu.
Dėl to, kad jis ir J.Abromavičius 1993 m. „miško įvykių“ metu netoleravo savanorių savavališkų veiksmų, o vėliau dėl to, kad kaltininkai liko nenubausti, turėjo pasitraukti iš SKAT: jis buvo perkeltas į KAM Vilniuje, o J.Abromavičius – į atsargą.
Dėl „miško įvykių“ buvo įtempti J.Abromavičiaus santykiai su S.Adomoniu, J.Dusevičiumi, A.Pangoniu, J.Maskvyčiu. V.Vilkelis paskutinį kartą su J.Abromavičiumi buvo susitikęs 1997 01 27 ar 28 d. apie 14 val.-14 val. 30 min. Vilniuje. Iš paskutinių pokalbių su J.Abromavičiumi supratęs, kad jis domisi netvarka SKAT, KAM, VSD. Jie buvo susitarę 1997 02 01 susitikti Vilniuje ir detaliau pakalbėti apie situaciją nurodytose struktūrose.
1997 m. sausio mėnesį V.Vilkelis departamento direktoriaus M.Ravinsko nurodymu pagal turimą operatyvinę informaciją paruošė bendro pobūdžio analitinę pažymą apie krašto apsaugos sistemoje tarnaujančių ar tarnavusių asmenų ryšius su sprogimais. Tokia pažyma 1997 01 21 buvo pateikta krašto apsaugos ministrui Č.Stankevičiui.
Liudytojui J.Abromavičius buvo perdavęs pareiškimo kopiją, kur rašoma apie tai, jog A.Pangonis ragino kitus asmenis dalyvauti geležinkelio sprogdinime, kas būtų nukreipta prieš Rusijos kariuomenės tranzitą per Lietuvą. Apie minėtą pareiškimą liudytojui J.Abromavičius buvo sakęs žodžiu ir anksčiau. V.Vilkelis mano, kad J.Abromavičius buvo nužudytas dėl geležinkelio tilto per Bražuolę sprogdinimo aktyvaus tyrimo. (…)
1997 01 29 apie 18 val. J.Abromavičius iš savo darbovietės Kaune, Panerių g. 151, į Generalinę prokuratūrą perdavė faksogramą, kurioje nurodė, jog Krašto apsaugos ministerijos kontržvalgybos skyrius 1997 m. pradžioje KA ministrui pateikė analitinę pažymą apie SKAT štabo ir SKAT Kauno rinktinės pareigūnų nusižengimus ir nusikalstamą veiklą 1994-1996 m. laikotarpiu.
Faksogramoje J.Abromavičius rekomendavo, kad, norint gauti pateiktą pažymą oficialiu būdu, patartina veikti tiesiai per ministrą, labai ryžtingai ir parodant užsispyrimą, nesuteikiant laiko svarstymams, konsultacijoms ir pasitarimams. (…)
Liudytojas Stanislovas Buškevičius parodė: J.Abromavičius, kurį pažinojo nuo 1990 m., dar 1996 m. vasarą VSD Kauno skyriaus patalpose minėjo, jog nusivylęs darbu, nes jam valdžia trukdo savarankiškai dirbti, ir jis norįs ateiti į Jaunosios Lietuvos partiją. Kas konkrečiai trukdė dirbti, J.Abromavičius nenurodė.
Kitą kartą su J.Abromavičiumi bendravo telefonu 1996 m. gruodžio pabaigoje jau būdamas Lietuvos Respublikos Seimo Nacionalinio saugumo komiteto narys. Susitikus J.Abromavičius papasakojo, kad VSD buvo atsakingas už kariuomenę; tyrė geležinkelio tilto per Bražuolę sprogdinimą. Jo apklausti žmonės jam davė svarių įrodymų apie tai, tačiau vadovybė pareiškusi, jog jo tyrimas neperspektyvus, ir toliau nedavė tirti.
Konkrečių pavardžių ir šio pokalbio metu J.Abromavičius nenurodė. Po šio pokalbio J.Abromavičius tapo pastoviu jaunalietuvių susirinkimų dalyviu. 1997 01 29 į jaunalietuvių susirinkimą J.Abromavičius atsinešė prašymą priimti jį į šią partiją. 1997 01 30 liudytojui jo padėjėjas A.Skimborauskas pasakė, kad J.Abromavičius nori susitikti 1997 02 01, nes bijo, jog kontražvalgybos surinktai medžiagai, pagal kurią, jo vertinimu, krašto apsaugos sistemoje dirbantiems asmenims galima iškelti apie 10 bylų, ministras Č.Stankevičius neduos eigos.
Liudytojas Rimantas Bajorinas, 1997 01 31 dirbęs VSD Kauno skyriaus viršininku, J.Abromavičių charakterizavo kaip pasitikintį savimi, kruopštų, turėjusį savo nuomonę, ne visada pripažinusį savo klaidas, maniusį, kad VSD darbuotojui viskas galima, neturėjusį operatyvinio darbo patirties.
Liudytojas teigia, kad J.Abromavičiui dėl jo charakterio savybių, kaip nesugebančiam įvykdyti nurodymų, jis ir poskyrio viršininkas A.Kalašnikas pasiūlė išeiti iš tarnybos VSD. Liudytojas teigė prisimenąs J.Abromavičiaus gautą informaciją apie tai, kad kažkas kažkam siūlė sprogdinti geležinkelį. Jis pavedė J.Abromavičiui ištirti tai, tačiau apie rezultatus nežino. Apie šią informaciją prokuratūrai nepranešė, nes reikėjo papildomo patikrinimo.
Liudytojas teigė neprisimenąs, ar J.Abromavičius perdavė jam garso įrašus apie tilto per Bražuolės upelį sprogdinimą.
Liudytojas Algimantas Kalašnikas, dirbęs VSD Kauno apygardos skyriuje, J.Abromavičių apibūdino kaip rimtą, patriotišką, perspektyvų, blaiviai mąstantį, tačiau tuo pat metu kartais karštakošį, sureikšminantį gautą informaciją, manantį, kad vieno kito pranešimo pakanka baudžiamajai bylai pradėti. Liudytojas pamena konfliktinę situaciją, kai J.Abromavičius be skyriaus viršininko žinios buvo nuvykęs pas VSD generalinį direktorių ir ten sutiko R.Bajoriną, kuris buvo už griežtą subordinaciją skyriuje. Pats liudytojas taip pat buvo kalbėjęs su J.Abromavičiumi apie tai, kad kaip vadovas turįs žinoti apie pavaldinių vykdomas užduotis, tačiau šis paaiškinęs, kad ne viską galįs pasakoti. (…)
Dar prieš tai R.Bajorinas buvo gavęs fotonuotrauką, kur J.Abromavičius buvo užfiksuotas su savanoriais pratybų metu. J.Abromavičiui dar iki to buvo patarta darbo VSD metu sustabdyti savo narystę SKAT, tačiau jis į tai nereagavo. J.Abromavičiui buvo pranešta, kad už subordinacijos pažeidimus bus sprendžiama dėl drausminės nuobaudos skyrimo. Dėl to J.Abromavičius užsigavo, pareiškė išeisiąs iš VSD, nes turi kitą pragyvenimo šaltinį. Liudytojas teigia, kad jam J.Abromavičius nesiskundė, jog R.Bajorinas trukdęs tirti tilto per Bražuolę sprogdinimo aplinkybes. Jis mano, kad J.Abromavičiaus nužudymo priežastis buvo jo veikla SKAT, tačiau įrodymų tam neturįs.
Liudytojas Juozas Liuberskis parodė: su J.Abromavičiumi susipažino 1991 m. pradžioje dirbdamas Kauno radijo matavimo technikos mokslinio tyrimo institute. 1992 m. pavasarį J.Abromavičiaus pasiūlymu liudytojas pradėjo dirbti SKAT Kauno rinktinės ryšių tarnybos viršininku, kuriuo buvo iki 1993 m. rudens. Liudytojo teigimu, J.Abromavičius gerbė įstatymus, priesaiką, todėl Kauno savanorių išėjimą į mišką 1993 m. rudenį vertino kaip priesaikos sulaužymą.
Jis teigia, kad 1994 metais R.Petraitis jam pasakojo, jog S.Adamonis „miško įvykių“ metu buvo liepęs nuvesti J.Abromavičių į rūsį ir nušauti. Apie tai žinojo ir J.Abromavičius. J.Liuberskis parodė, kad S.Adamonis bendravo su J.Dusevičiumi, kuris J.Abromavičiui siūlė Rumšiškėse įkurti greitojo reagavimo kuopą. J.Abromavičius teigdavo, kad pirmiau reikia sukurti tokios kuopos statutą, o tik vėliau ją pačią. Liudytojas teigia, kad apie 1992 metus J.Abromavičius nepatenkino S.Adamonio prašymo įforminti kaip labdarą pinigus, kuriuos kaip kyšį gavo apsaugos kuopoje dirbęs jo sūnus už tai, kad iš Jonavos trąšų gamyklos „Azotas“ išleido vagoną su trąšomis. Už tai S.Adamonio sūnus buvo teisiamas. J.Liuberskis J.Abromavičių vertina kaip šaltakraujį, mąstantį, tačiau per greitai atsiveriantį mažai pažįstamiems asmenims, neįsitikinantį, ar per tuos asmenis nenutekės informacija.
Liudytojas teigia, kad J.Abromavičius iš VSD išėjo nesusipykęs su kolektyvu. Jo manymu, J.Abromavičius nelabai tiko darbui VSD. Jis nurodė, kad buvo kalbėjęs su R.Bajorinu apie A.Pangonio vaidmenį sprogdinant tiltą per Bražuolės upelį. Liudytojas mano, kad pokalbiuose su juo R.Bajorinas nebuvo visai atviras. Kartu liudytojas pažymėjo, kad R.Bajorinas apie A.Pangonį buvo geros nuomonės. Liudytojas pamena, kad J.Abromavičius sakęs, jog byloje dėl geležinkelio tilto per Bražuolę sprogdinimo trūksta kai kurių jo pateiktų garso įrašų. O R.Bajorinas apie surinktą medžiagą sakė, kad ten tik žodžiai ir nieko svaresnio nėra.
Liudytojas Jonas Maskvytis parodė: J.Abromavičių jis pažinojo nuo 1990 metų. Tarpusavio santykius liudytojas vertina kaip ypač gerus. Liudytojo teigimu, jie „šiek tiek“ buvo susipykę „miško įvykių“ metu, nes J.Abromavičius „labai laikėsi įstatymų“. Tačiau ir tuo metu jie rasdavę bendrą kalbą. Jo vertinimu, J.Abromavičius buvo uždaras, informacija nesidalindavo. Liudytojui iš kitų asmenų buvo žinoma, kad J.Abromavičius dirbo VSD, iš kur buvo atleistas, nes be vadovų sutikimo naudojosi VSD kompiuterio duomenų baze. 1996 metais, datos tiksliau neprisimena, pats J.Abromavičius jam sakė, jog buvo aptiktas besinaudojantis VSD kompiuterio duomenimis, ir spėliojo, „kas dabar bus“.
Liudytojas teigia žinąs, kad VSD vadovybė J.Abromavičiui trukdė tirti kontrabandos ir pan. bylas. Jo nuomone, J.Abromavičius nužudytas, nes per daug žinojo apie VSD vadovybę. J.Maskvytis nurodė, kad „iš senų laikų“ pažįsta J.Zajančkauską, santykiai su juo normalūs, tačiau jo nemėgstąs. Jo teigimu, J.Zajančkauskas, nors ir dirbo SKAT Kauno rinktinėje, nepritapo prie savanorių.
Liudytojas Stanislovas Adamonis J.Abromavičių, kurį pažinojo nuo 1991 metų, charakterizavo kaip išsilavinusį, išmaniusį psichologiją, sugebėjusį įsiteikti žemesnio intelekto asmenims, komunikabilų, turėjusį aplink save ištikimų žmonių, besidomintį SKAT vidiniu gyvenimu. Jis mano, kad J.Abromavičius buvo susijęs su SSRS KGB, nes girdėjęs apie jo kritiškus pasisakymus 1985-1987 metais apie SSRS kariuomenę Afganistane, kurie pasibaigdavę be reakcijos, tuo tarpu kitiems asmenims už panašias mintis tekdavę aiškintis.
Liudytojui A.Stašaitis yra sakęs, kad 1991 metų sausio mėn. J.Abromavičius kelioms paroms buvo dingęs per patį įvykių įkarštį. S.Adamonis teigia, kad kol ginklai buvo saugomi pas kiekvieną savanorį, nepasitaikė jų praradimo. O J.Abromavičiui tapus SKAT Kauno rinktinės vadu ir pakeitus anksčiau buvusią tvarką: ginklus laikant centralizuotai kuopavietėse, ginklai dingdavo ir nebuvo nustatyti kalti asmenys.
Liudytojo vertinimu, už tai buvo atsakingas J.Abromavičius, kuris nepasirūpino reikiama ginklų apsauga.
Be to, jis vertina, kad, 1993 09 22 savanoriams užėmus štabo patalpas, J.Abromavičius neturėjo teisės skelbti ypatingos padėties, ir nors tai padarė, nebuvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn.
1992-1993 m. už SBA koncerno naftos produktų transportavimo apsaugą, kurią skyrė J.Abromavičius, liudytojo manymu, turėjo būti gauta apie 50 000 dolerių, tačiau šių pinigų nebuvo.
Be to, iš SKAT dingo kompiuteris, į kurį J.Abromavičius su K.Sudžiene suvesdavę informaciją apie rinktinę. Liudytojo teigimu, informaciją apie rinktinę J.Abromavičius panaudodavo savanorių kiršinimui, gandų skleidimui.
Šios aplinkybės taip pat turėjo įtakos, kad liudytojas vertino J.Abromavičių kaip susijusį su SSRS KGB. S.Adamonis tvirtina, kad nei R.Petraičiui, nei kitiems asmenims neliepė žudyti J.Abromavičiaus. Jis tik viešai išsakė savo nuomonę apie J.Abromavičiaus veiksmus.
Apie jo nužudymą liudytojas sužinojo 1997 01 31 vakare iš TV laidos. Kas tai padarė, jis nežino, tačiau mano, kad nužudymas susijęs su 1993 09 16-22 pakaunės įvykiais, nes J.Abromavičius buvo pagrindinis vykdytojas, o užsakovai kiti – nežinomi asmenys. (…)
Liudytoja Fausta Grybauskienė parodė, kad po geležinkelio tilto per Bražuolės upelį sprogdinimo jos vyras Vladas Grybauskas piktinosi, jog galėjo žūti daug žmonių, o kai buvo pranešta dėl J.Abromavičiaus nužudymo, reagavo visiškai abejingai. Kelios dienos po to laikraštyje buvo J.Abromavičiaus šeimos nuotrauka.
Kai 1996 metais Kaune buvo nužudytas Sigitas Čiapas, liudytojos vyras Vladas sakė nesuprantąs – „liko trys vaikai, jeigu ir buvo kokios sąskaitos, tai galima buvo ir be aukų“. O dėl J.Abromavičiaus pasakęs, kad ta nuotrauka vaizduoja idealią šeimą, nors jie toli gražu nebuvo ideali šeima. Į liudytojos klausimą, iš kur jis tai žino, vyras paaiškinęs, jog tai jam sakė Algirdas Petrusevičius. Vėliau liudytojai su vyru važiuojant Kaune, Švenčionių gatve, pro greitojo reagavimo rinktinės „Aras“ bazę, jis pasakęs, kad iš J.Zajančkausko žinąs, jog susprogdintas J.Abromavičiaus automobilis yra jos teritorijoje.
F.Grybauskienė parodė, kad po vyro laidotuvių, maždaug gruodžio 15 d., iš Vilniaus paskambinusi duktė Snieguolė pasakė, kad į butą atėjęs J.Zajančkauskas iš lizdo ištraukė telefono laidą ir piktai jai įsakė, jei kas klaus, nesakyti, kad pažįsta A.Petrusevičių ir jį patį. Liudytojai telefonu pakvietus J.Zajančkauską, šis atvyko ir teisinosi dėl elgesio su jos dukra, sakydamas, jog „yra žmonių, kurie galvoja, kad tiltą per Bražuolę susprogdino Petrusevičius“. J.Zajančkauskas neigė, jog iš liudytojos dukros reikalavo sakyti, esą ši nepažįstanti ir jo, bet kartu ir liudytojos prašė nesakyti apie A.Petrusevičių. Liudytoja teigia, jog po vyro žūties sudegino jam A.Petrusevičiaus dovanotą žalios spalvos karišką striukę, nes ji buvo kruvina. Striukėje liudytoja nepastebėjusi jokių virvelių. Jos teigimu, vyras ištraukdavo iš rūbų virveles, nes jos jį nervindavo.
Liudytoja Snieguolė Grybauskaitė parodė, kad J.Zajančkauskas labai dažnai būdavo pas jos tėvą. A.Petrusevičių ji pas tėvą matydavo kartu su J.Zajančkausku. Ji matydavo, kad jie visi trys nusileisdavo į rūsį, kur tėvas buvo įsirengęs dirbtuves. 1997 m. vasarą Vilniuje pas liudytoją bute buvo tėvas, motina, J.Zajančkauskas, o netrukus atėjo ir A.Petrusevičius. Po trumpo pokalbio virtuvėje, kuriame dalyvavo tėvas, J.Zajančkauskas ir A.Petrusevičius, pastarasis išėjo. Liudytoja matė tėvo pagarbą A.Petrusevičiui, jai susidarė įspūdis, kad jų santykiai buvo kaip vyresniojo ir žemesniojo. Tėvas visiems pataikaudavo, nemokėjo atsakyti, padarydavo darbą ir pinigų neimdavo. Pas tėvą liudytoja mačiusi tik vienvamzdį ar dvivamzdį medžioklinį šautuvą.
1997 12 14 liudytojai vos grįžus po tėvo laidotuvių į butą Vilniuje, beveik iš paskos įėjęs J.Zajančkauskas ištraukė bute esančio telefono laidą ir griežtai liepė nepasakoti, kad ji matydavo A.Petrusevičių, kad tėvo žuvimas tik pradžia, o sakyti, kad nematė sprogmenų, jei pasakys, gali būti konfiskuotas motinos namas, o ji pati „išlėkti“ iš akademijos. Apie tai liudytoja telefonu pasakė mamai.
Liudytojas Albertas Miceika 2006 01 25 parodė, kad 2005 m. balandžio mėn. Kauno autobusų stotyje jis A.Petrusevičiui, kurį pažįsta maždaug nuo 1990 m., pasakė apie automobilio susprogdinimo galimą būdą – po jo degalų baku pritaisius granatą, nuo kurios žiedo virvutę pririšus prie tvoros, automobiliui pavažiavus keletą metrų įvyktų sprogimas.
A.Petrusevičius pasakė, kad reikia daryti ne taip, o išbandytu būdu, „kaip mes padarėme Abromavičiui“, t.y. „prie automobilio dugno po vairuotojo sėdyne pritvirtinti plastitą su granata, o jos detonatoriaus žiedą virvele pritvirtinti prie kardano. Pavažiavęs keletą metrų jis išlėkė į orą su visais savo įrodymais“. A.Petrusevičius sakė, kad „problema tame, jog sprogmenį pagaminęs specas netyčia susisprogdino savo name gamindamas kitą sprogmenį“. Taip pat jis pasakė, kad J.Abromavičių susprogdino du žmonės – „tas, kuris žuvo, ir dar vienas žmogus, su kuriuo dabar jo santykiai atšalę“. Apie šį pokalbį liudytojas informavo VSD pareigūnus, kurie pasiūlė, pasitaikius progai, ta tema dar pakalbėti su A.Petrusevičiumi. Vėliau liudytojas keletą kartų A.Petrusevičiui užsimindavęs apie sprogdinimą, tačiau šis apie J.Abromavičių daugiau nieko nepasakojo. Iš ikiteisminio tyrimo metu surinktų duomenų galima spręsti, kad A.Petrusevičius, teigdamas, kad jo „specas netyčia susisprogdino savo name gamindamas kitą sprogmenį“, turi omenyje V.Grybauską.
1997 02 18 Algirdas Petrusevičius, apklaustas liudytoju, parodė, jog jam žinoma, kad LKKSS Kauno apskrities pirmininkas buvo gavęs skundų, jog dėl padarytų prasižengimų J.Abromavičius negali būti LKKSS narys. Tą klausimą turėjo spręsti Garbės teismas. Skundų turinio liudytojas nekomentavo, nes gerai neprisimenąs jų teksto, tačiau neabejojo, kad juose parašyta tiesa, kadangi juos rašė „jo žmonės“, kuriuos jis žinąs, – S.Adamonis ir A.Stašaitis. Garbės teismas skundų nesprendė, nes juose buvo rašoma ne moralės klausimais, o apie materialinių vertybių pasisavinimo aplinkybes. Liudytojui žinoma, kad vėliau LKKSS Kauno apskrities vadovų sprendimu J.Abromavičiui LKK savanorio pažymėjimas buvo išduotas.
Apie J.Abromavičiaus nužudymą jis girdėjęs (aplinkybių A.Petrusevičius nedetalizavo). Apie Antrojo operatyvinių tarnybų departamento prie KAM pažymą jis sužinojęs tik Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto posėdyje, kuris įvyko po J.Abromavičiaus nužudymo. Liudytojas teigė, kad dėl A.Pangoniui 1996 11 15 iškeltos baudžiamosios bylos dėl brakonieriavimo jis oficialiai kreipęsis į vidaus reikalų ministrą V.Žiemelį, prašydamas atsižvelgti į A.Pangonio nuopelnus.(…)
2006 02 02-03 A.Petrusevičius baudžiamojoje byloje Nr.20-9-002-97 papildomai apklaustas liudytoju. Jis parodė, kad J.Zajančkauską pažinojo nuo 1991 m., o V.Grybauską maždaug nuo 1992 m. Pas V.Grybauską lankydavosi maždaug kartą per mėnesį, kalbėdavo įvairiom temom, apie tremtį, rezistenciją, sovietinę okupaciją, Atgimimą, „stribus“, „KGB-istus“, piktindavosi, kad jų neteisia, kad juos reikia šaudyti, kaip kad jie šaudė. Kartais pokalbiuose dalyvaudavo J.Zajančkauskas, kuris pritardavo jų nuomonei.
Viename tokių pokalbių 1996 m. lapkričio mėn. J.Zajančkauskas užsiminė apie J.Abromavičių kaip „svoločių“, apgavusį savanorius atsiskaitant už tranzitinių krovinių palydą, minėjo, jog savanoriai keikia J.Abromavičių dėl vadinamųjų pakaunės („miško“) įvykių 1993 m. rudenį. A.Petrusevičius pasakęs, kad ir jis turi skundų dėl J.Abromavičiaus veiksmų. Jis prisiminė, kad Kaune, Karininkų ramovėje, jam kalbant su LKKSS skyriaus vadu A.Pangoniu, priėjęs vyriškis, kaip vėliau paaiškėjo – J.Abromavičius, šiurkščiai užsipuolė pastarąjį dėl to, jog jam neišduodamas LKKSS pažymėjimas ir ženklas.
Į tai A.Pangonis atsakė, kad J.Abromavičius nevertas pažymėjimo ir ženklo. Tada J.Abromavičius šiurkščiai kreipėsi į liudytoją, reikalaudamas, kad šis įsakytų A.Pangoniui patenkinti jo reikalavimą. A.Petrusevičius pažadėjo išsiaiškinti. Po kurio laiko susipažinęs su A.Pangonio, S.Adamonio, A.Stašaičio ir dar vieno savanorio skundais dėl J.Abromavičiaus, jis nurodė juos perduoti Garbės teismo Kauno skyriui. Vėliau A.Petrusevičius skundus perdavė Centro valdybos Garbės teismui, kuris nusprendė, jog dėl juose nurodytų finansinių pažeidimų tyrimą turi atlikti prokuratūra. A.Petrusevičius skundus pasidėjo į seifą ir atsiminė juos kalbėdamas su V.Grybausku ir J.Zajančkausku.
Jam apie tai paminėjus, V.Grybauskas pasakė, kad J.Abromavičių reikia „užversti“. A.Petrusevičius paprieštaravo, kad už tokius dalykus reikia „išmalti snukį“, o ne imtis drastiškų priemonių. Po to dar kelių pokalbių metu, kuriuose ne visada dalyvaudavo J.Zajančkauskas, buvo kalbama apie finansinius pažeidimus, pakaunės įvykius ir V.Grybauskas vis sakydavo, kad nereikia terliotis, reikia „versti“ ir pan. Liudytojas tokių kalbų rimtai nevertino, nes jie ne kartą kalbėdavo, kad reikia naikinti „stribus“, „KGB-istus“, tačiau realių veiksmų nebuvo imamasi. J.Zajančkauskas pokalbių apie J.Abromavičių metu, kai V.Grybauskas sakydavęs, jog šį reikia „užversti“, buvo neutralus, skirtingai nei jis, t.y. A.Petrusevičius, neprieštaraudavo. Apie J.Abromavičiaus nužudymą A.Petrusevičiui telefonu pranešė Karo policijos Kauno vadas Balceris. Šis pranešimas jį šokiravo.
Po kelių dienų A.Petrusevičiui esant pas V.Grybauską, apie J.Abromavičiaus nužudymą V.Grybauskas vienaskaita pasakęs, kad „tą mūsų priešą jis užvertė“. V.Grybauskas jam paaiškinęs, kad prie mašinos dugno pritvirtino apie 500 g „jūros mišinio“ su granatos mechanizmu ir nuo jo žiedo virvelės vieną galą pritvirtino prie mašinos pusašės. A.Petrusevičius neprisimena, ar tuomet pas V.Grybauską buvo ir J.Zajančkauskas. Dar po kurio laiko detaliau kalbant V.Grybauskas pasakė, kad buvo kartu su J.Zajančkausku, bet jo vaidmens nedetalizavo. V.Grybauskas minėjo, kad buvo palindęs po J.Abromavičiaus automobiliu.
Po šio pokalbio praėjus 2-3 dienoms, A.Petrusevičiaus susitiktam J.Zajančkauskui papriekaištavus, kodėl jie susprogdino J.Abromavičių, J.Zajančkauskas atsakė, kad tai, jog reikia susprogdinti, sakė V.Grybauskas, pripažino, kad dalyvavo sprogdinime, kad pasidavė V.Grybausko įtakai, kad viską darė V.Grybauskas, o jis tik stovėjo, sprogimo nematė, nes iš įvykio vietos nuvažiavo kartu su V.Grybausku.
2006 03 01 A.Petrusevičius, apklaustas įtariamuoju dėl J.Abromavičiaus nužudymo, parodė, kad apie V.Grybausko ir J.Zajančkausko dalyvavimą J.Abromavičiaus nužudyme parodymus davė dėl VSD pareigūnų daryto psichologinio spaudimo, apie šį nusikaltimą žino tik iš spaudos, o apie sprogdinimo mechanizmą jis, kaip specialistas, iš spaudos, taip pat kaip buvęs Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto narys, žinodamas įvykio aplinkybes bei tai, kad surasta granatos svirtis, kažkam buvo išsakęs prielaidą, kaip galėjo būti įvykdytas sprogimas.
Įtariamasis A.Petrusevičius neneigė, kad pas V.Grybauską matė ginklus, sprogmenis, kad kalbėdavo apie „stribus“, tačiau tvirtino, jog apie J.Abromavičių nekalbėjo. Įtariamasis A.Petrusevičius mano, kad liudytojas A.Miceika, kurio parodymai jam žinomi iš teismo nutarties, taip parodė įkalbėtas saugumo darbuotojų, ir tvirtina, kad su juo niekada apie tai nekalbėjo.(…)
2006 02 01 įtariamasis J.Zajančkauskas, apklaustas dėl įtarimo dalyvavus nužudant J.Abromavičių, kategoriškai neigė dalyvavęs nurodytame nusikaltime ir teigė nežinąs, kas ir kodėl jį įvykdė. Įtariamasis parodė, kad J.Abromavičių pažinojo nuo 1991-1992 m., kai kartu dirbo SKAT Kauno rinktinėje, vertino jį kaip pareigingą, patriotišką. Apie jo nužudymą sužinojo kitą dieną. Jis parodė, kad 1997 01 31 su V.Grybausku nebuvo susitikęs, ir pateikė savo nekategorišką alibi, t.y. kad J.Abromavičiaus nužudymo metu jis galimai buvo su asmeniu, vardu Almantas, kuris jį samdė savo apsaugai.
J.Zajančkauskas teigė, kad pas V.Grybauską esant jam, A.Petrusevičiui, būdavo kalbama apie okupaciją, rezistenciją, „stribus“, „KGB-istus“, kad jie bylinėjasi, kad neva nekalti, tačiau tokių kalbų metu jis negirdėjęs, kad tokius asmenis būtų buvę siūloma naikinti. Jis neprisimena, iš ko konkrečiai, tačiau girdėjo apie tai, kad J.Abromavičius apgavo savanorius atsiskaitant už tranzitinių geležinkelio krovinių apsaugą, apie jo neteisingą elgesį vadinamųjų pakaunės („miško“) įvykių 1993 m. metu. J.Zajančkauskas neprisimena, kad apie tai buvo kalbama pas V.Grybauską. Įtariamasis vertina, kad su A.Petrusevičiumi jo santykiai normalūs, gerbė jį kaip Seimo narį.
Tačiau J.Zajančkauskas mano, kad sulaikytas A.Petrusevičius galėjo jį apkalbėti kaip V.Grybausko draugą. Jis tvirtino nieko nežinąs apie tai, kad V.Grybauskas padėjo sprogmenis po J.Abromavičiaus automobiliu. (…)
2006 02 22, 2006 02 23 ir 2006 05 09 techninių priemonių panaudojimo protokoluose yra užfiksuoti pokalbiai tarp VSD pareigūnų ir J.Zajančkausko.
J.Zajančkauskas pokalbių metu teigė, kad 1997 m. sausio mėn. pradžioje V.Grybausko kvietimu po darbo atvažiavęs pas V.Grybauską (Kaune, Gudų g. 4-1) svetainėje rado A.Petrusevičių; kad tarp jų vykusio pokalbio metu J.Abromavičius paminėtas, kad „gali būt, lygtai agentas“; kad, siekiant užkirsti kelią galimam kompromituojančios medžiagos, kurią jis (J.Abromavičius) turėjo, paviešinimui, buvo nutarta J.Abromavičių „neutralizuot, likviduot“, kad A.Petrusevičius nuvežęs parodė, kur dirba J.Abromavičius; kad V.Grybauskas kelis kartus sekė J.Abromavičių; kad jis (V.Grybauskas) prie J.Abromavičiaus namų po jo automobiliu „pakišo“ sprogmenis ir apie tai pasakė J.Zajančkauskui, jog nežino, kaip bus; kad reikia sugalvoti alibi; kad vėliau A.Petrusevičius pagyrė V.Grybauską kaip gerą specialistą. Šie duomenys patvirtina liudytojo A.Miceikos parodymus.
Įtariamasis A.Petrusevičius, susipažinęs su nurodytų operatyvinių veiksmų protokolais ir išklausęs VSD pareigūnų ir J.Zajančkausko pokalbių garso įrašus, atsisakė juos komentuoti, pareikšdamas, kad J.Zajančkauskas „ką norėjo, tą kalbėjo“, jo (A.Petrusevičiaus) atžvilgiu – neteisingai, o ką darė V.Grybauskas ir J.Zajančkauskas – jis nežino. Jis teigė nieko nežinąs, ar J.Abromavičius galėjo turėti savanorius kompromituojančius dokumentus. (…)
Aptarti ikiteisminio tyrimo duomenys vertintini pakankamais pagrįsti V.Grybausko kaltę dėl J.Abromavičiaus nužudymo kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu, dėl pilietinės pareigos vykdymo ir dėl neteisėto disponavimo sprogmenimis, t.y. nusikaltimų, numatytų LR BK 129 str. 2 d. 7 p., 10 p. ir 253 str. 2 d., padarymo. Tačiau V.Grybauskui 1997 12 10 nusižudžius, ikiteisminis tyrimas dėl šių nusikaltimų prieš jį nutrauktinas vadovaujantis LR BPK 3 str. 1 d. 7 p.
Aptarti ikiteisminio tyrimo duomenys dėl J.Zajančkausko ir A.Petrusevičiaus vertintini pakankamais juos įtarti (buvus V.Grybausko bendrininkais, jam…) bendrininkavus V.Grybauskui nužudant J.Abromavičių. Ikiteisminio tyrimo metu kompleksiškai taikant tiek baudžiamajame procese, tiek operatyvinės veiklos įstatyme numatytus veiksmus negauta jokių duomenų, kad J.Abromavičių nužudė kiti asmenys kitais motyvais.
Tačiau nesant galimybės atlikti procesinių veiksmų su V.Grybausku, J.Zajančkauskui ir A.Petrusevičiui neigiant įtarimą dalyvavus padarant nurodytą nusikaltimą, išnaudojus visas įmanomas galimybes surinkti papildomus tyrimui reikšmingus duomenis, šiuo metu surinkti ikiteisminio tyrimo duomenys pagal baudžiamojo proceso reikalavimus vertintini kaip nepakankami pagrįsti šių įtariamųjų kaltę dėl bendrininkavimo V.Grybauskui nužudant J.Abromavičių. Todėl ikiteisminis tyrimas dėl J.Abromavičiaus nužudymo prieš J.Zajančkauską ir A.Petrusevičių nutrauktinas vadovaujantis LR BPK 212 str. 2 p., t.y. nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių jų kaltę dėl šios nusikalstamos veikos padarymo.

0 komentarų

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s