Upelių tyrimai ( dalis III iš III)

Upelių tyrimai ( dalis III iš III)

Lašalų (Ephemeroptera) būrys

Suaugę vabzdžiai būna 0,4 – 5,0 cm dydžio, labai ilgomis priekinėmis kojomis. Sparnai plėviški, tankiai gysloti, priekiniai gerokai didesni už užpakalinius (pastarųjų gali ir visai nebūti). Pilvelio gale yra trys (kartais du) ilgi uodegos cerkai – siūliškos ataugos kūno gale. Skraido vakarais ar naktį netoli vandens. Suaugę lašalai nesimaitina, gyvena labai trumpai – nuo kelių valandų iki kelių dienų, tiek, kiek reikia laiko kiaušiniams padėti. Didžiąją gyvenimo dalį – iki trejų metų – praleidžia vandenyje, lervos stadijoje.
Lervų kūno forma labai įvairi, priklauso nuo gyvenimo sąlygų ir būdo. Srauniose upėse gyvenantys lašalai – plokšti, dumble gyvenančios ar laisvai plaukiojančios ramesnėse vietose lervos – cilindriškos. Kvėpuoja lapelių, siūlelių ar kitokio pavidalo žiaunomis. Nuo kitų vandenyje gyvenančių panašių lervų lengvai skiriasi tuo, jog kūno gale, kaip ir suaugę lašalai, turi tris siūlo pavidalo ataugas – cerkus. Lašalų lervų galime aptikti tiek upėse, tiek ir ežeruose. Labiau mėgsta švarius vandenis ir todėl yra geras užterštumo rodiklis. Lašalų lervos minta dumbliais, organinės medžiagos liekanomis, pasitaiko ir plėšrių. Antra vertus, pačios lašalų lervos yra geras maisto šaltinis kitiems vandens gyvūnams. Lietuvoje galime aptikti apie 70 lašalų rūšių.

Kai kurių lašalų (Ephemeroptera) šeimų nustatymo pagal jų lervas lentelė:
1. Trachėjinės žiaunos plunksniškos, dvigubos.
Trachėjinės žiaunos dvigubos ar viengubos, bet ne plunksniškos.

2. Viršutiniai žandai trumpesni už galvą.

Upelių lašalų (Potamanthidae) šeima


Vienintelis šios šeimos atstovas geltonasis lašalas – Potamanthus luteus. Jo lervų aptinkama švariose didelėse upėse po akmenimis, dažniau vasarą. Gelsvos spalvos su rudu tinklišku raštu. Turi šešias poras žiaunų. Žiaunos dvišakės, apaugę plaukeliais. Šių lervų dydis 10 – 12 mm.
Viršutiniai žandai (13 pav.) ilgesni už galvą.
3. Viršutiniai žandai ilgi, su mažais danteliais (13 pav, a.).
Pakrančių lašalų (Polymytarcidae) šeima
Šios šeimos atstovas lakys (Polymytarcis virgo). Aptinkamas stambių upių molingose pakrantėse.
Viršutiniai žandai be dantelių (13 pav. b)
Tikrųjų lašalų (Ephemeridae) šeima

Nedaug rūšių turinti šeima, apimanti tik vieną gentį – Ephemera. Suaugusių lašalų kūno ilgis siekia 16 – 24 mm, ištiesti sparnai – 30 – 45 mm. Aptinkami nuo gegužės iki liepos mėn. Suaugę vabzdžiai nesimaitina.
Lervos cilindriškos, balsvos ar gelsvos, viršutinėje pusėje turi piešinį iš dėmių ir brūkšnių. Kojos trumpos, tvirtos, žiaunos dvigubos, plunksniškos, dengia viršutinę pilvelio pusę. Aptinkamos švariuose upeliuose ir upėse, rečiau ežeruose, kur gyvena įsiraususios į smėlį. Minta detritu. Vandenyje gyvena apie dvejus metus.
4. Šoniniai cerkai iš vidaus padengti ilgais šereliais .
Šereliai iš abiejų cerko pusių vienodo ilgio.
5. Priekinės kojos padengtos labai ilgais plaukeliais. Jų ilgis beveik lygus blauzdos ilgiui. Galvos apačioje prie apatinių žandų yra žiaunų kuokšteliai. Mažagyslių lašalų (Oligoneuridae) šeima
Suaugę vabzdžiai siekia iki 15 mm dydžio. Sparnai balsvi ar pilkšvi, jų gyslotumas menkas, nuo ko ir kilęs šeimos pavadinimas. Skraido vėlai vasarą ar rudens pradžioje.
Šios šeimos lašalų lervų aptinkama didelių upių srauniose vietose. Nuo kitų lašalų lervų lengvai skiriasi tuo, kad apatinėje galvos pusėje turi krūmiškas žiaunas, be to, priekinė kojų pora apaugusi labai ilgais šereliais.
Plaukeliai trumpi, nežymūs.

6. Paskutinių kūno narelių užpakaliniai kampai turi plokščias dyglio pavidalo ataugas .

Ilgakojų lašalų (Siphlonuridae) šeima
Suaugę lašalai – tai vidutinio dydžio, iki 15 mm, vabzdžiai. Su dviem uodegos siūlais. Skraido gegužės – liepos mėnesiais. Išgyvena 4 – 5 dienas. Lervos 10 – 15 mm ilgio, kūnas cilindriškas, gyvena tiek švariose upėse bei upeliuose, tiek ir stovinčiuose vandenyse. Gerai plaukioja.
Ataugų ant paskutinių kūno narelių nėra.
Dviuodegių lašalų (Baetidae) šeima
Kaip matyti iš šeimos pavadinimo, suaugę lašalai turi dvi siūliškas ataugas kūno gale. Tai maži lašalai, 6 – 10 mm dydžio, retai didesni. Užpakalinių sparnų pora labai mažytė, vos pastebima. Priekiniai sparnai palyginti dideli, skaidrūs. Gausiai aptinkami nuo gegužės iki spalio mėnesio ir vėliau. Gyvena iki 3 dienų.
Lervos irgi nedidelės, iki 10 mm. Labai gausiai randamos visų tipų upėse ir upeliuose, kartais net ir gana užterštuose. Minta dumbliais ir detritu.

7. Kūnas, o ypač galva, plokščias. Akys galvos viršuje. Žiaunos – tai lapeliai ir kuokštas laisvų šerelių (šerelių gali ir nebūti).
Septyndienės (Heptageniidae) šeima
Šios šeimos lašalų lervos – 10 – 20 mm dydžio. Kūnas plokščias, šonuose septynios poros žiaunų. Žiaunos iš dviejų dalių: viršutinės – lapelio pavidalo ir apatinės – krūmiškos. Jau iš kūno formos matyti, kad šių lašalų lervos mėgsta sraunius vandenis, nors yra rūšių, kurios aptinkamos ir lėtesnėse upėse.
Kūnas ne visai plokščias. Akys galvos šonuose. Žiaunos kitokios sandaros.
8. Žiaunų lapeliai, esantys ant antro ar ketvirto pilvelio narelio, dengia visas kitas žiaunas.
Visos žiaunos matosi gerai ar bent iš dalies.
9. Ant antro ir trečio pilvelio narelių žiaunų nėra. Ant ketvirto pilvelio narelio esantys žiaunų lapeliai nesiliečia tarpusavyje.
Kibiakojės (dalis) (Ephemerellidae) šeima
Iš šios šeimos labai dažnai visų tipų vandenyse aptinkame paprastąją kibiakoję – Ephemerella ignita. Suaugęs vabzdys nedidelis: 6 – 10 mm ilgio, su trimis cerkais. Randamas visą vasarą nuo gegužės iki rugsėjo mėn. Lervos 8 – 15 mm dydžio, kibiomis kojomis, penkiomis poromis žiaunų, išsidėsčiusių viršutinėje pilvelio pusėje, pradedant nuo trečiojo pilvelio narelio. Gyvena tarp augalų ar ant dugno; sąnašose. Žiaunos yra ir ant antrojo segmento. Žiaunų lapeliai susiliečia.
Purvamėgių lašalų (Caenidae) šeima
Nedidelės gelsvos spalvos 5 – 8 mm dydžio lervos. Cerkai daug didesni už kūną. Nuo kitų lašalų skiriasi žiaunomis. Žiaunų lapeliai, esantys ant antrojo pilvelio narelio, tarsi dangtelis dengia visas kitas žiaunas ir saugo jas. Gyvena lėtai tekančių upių dumble (14 pav.).
10. Žiaunos išdėstytos taip, kad viršuje esantis žiaunų lapelis dengia dalį apačioje esančių žiaunų lapelių (kaip stogo čerpės).
Kibiakojės (dalis) (Ephemerellidae) šeima
Žiaunos dvigubos ir viengubos, šakotos, išsidėstę pilvelio šonuose. Plonagyslių lašalų (Leptophlebidae) šeima
Šių lašalų lervų kūnas verpstiškas, 18 – 20 mm dydžio. Pilvelio šonuose – 7 poros krūmiškų žiaunų. Cerkai ilgi. Dažniausiai gyvena daugiau stovinčiuose ar silpnai tekančiuose vandenyse, srauniuose upeliuose aptinkamos rečiau.

Ankstyvių (Plecoptera) būrys

Skirtingai nei lašalų, abi poros ankstyvių sparnų beveik vienodo dydžio, be to, jie gali susikloti ant nugaros. Kai kurie patinai sparnų neturi iš viso. Kūno gale visuomet tik dvi siūlo pavidalo ataugos – cerkai. Suaugę vabzdžiai pradeda skraidyti anksti pavasarį, dar esant ledonešiui, iš to ir kilęs būrio pavadinimas.

Kaip ir lašalai, ankstyvės didžiąją gyvenimo dalį praleidžia vandenyje lervos stadijoje. Kai kurios rūšys gyvena ten net iki trejų metų. Ankstyvių lervos šiek tiek primena lašalų lervas, bet kūno gale, kaip ir suaugę vabzdžiai, turi tik dvi siūlines ataugas. Dalis lervų turi išorines pirštiškas trachėjines žiaunas. Minta organinės medžiagos liekanomis, dumbliais, kaip ir lašalų lervos, jomis mielai maitinasi žuvys ir kiti vandens gyvūnai. Beveik visos ankstyvės mėgsta sraunias, labai švarias upes, todėl, kaip ir lašalai, yra geras vandens kokybės rodiklis.

Lietuvos upėse aptinkama daugiau kaip 30 ankstyvių rūšių, kurias apibūdinti iki rūšies, ypač smulkesnes, nelengva.

Kai kurių ankstyvių (Plecoptera) šeimų nustatymo pagal lervas lentelė:
1. Kūno gale esantys cerkai gerokai trumpesni už užpakalines kojas ir daugiau kaip du kartus trumpesni už pilvelį.


Trumpauodegių ankstyvių (Capniidae) šeima
Šios šeimos ankstyvių lervų aptinkama didesniuose upeliuose ir upėse, kur vanduo šaltas ir švarus. Suaugusios ankstyvės pasirodo jau kovo mėn. ir skraido iki rugpjūčio mėn. Kai kurių rūšių suaugę patinai neturi sparnų ir neskraido.
Kūno gale esantys cerkai ne trumpesni už užpakalines kojas, ilgesni ar vos trumpesni už pilvelį.

2. Turi išorines žiaunas krūtinės narelių šonuose ar visų kojų pamatuose.
Žiaunų nėra arba jos tik apatinėje prieškrūtinės pusėje netoli kaklo.
3. Visų trijų krūtinės narelių šonuose išsivystę išorinės žiaunos. Kartais jos yra ir krūtinės apačioje bei pilvelio gale.

Tikrųjų ankstyvių (Perlidae) šeima
Tai palyginti stambios apsiuvos. Suaugę patinai siekia 20 mm, patelės – net 25 mm. Skraido gegužės – rugpjūčio mėn. netoli sraunių upių. Lervos irgi stambios, iki 25 mm dydžio. Gyvena srauniuose didesniuose upeliuose ir upėse su akmenuotu dugnu. Vandenyje vystosi trejus metus. Labai jautrios vandens kokybei. Suaugusios ankstyvės nesimaitina, lervos plėšrios, minta vandens bestuburiais, ypač lašalų lervomis.
Prie visų kojų pamatų yra trinarės žiaunos. Krūtinės šonuose žiaunų nėra .

Juostasparnių ankstyvių (Taeniopterygidae) šeima
7 – 16 mm dydžio ankstyvių šeima. Suaugę vabzdžiai palieka vandenį anksti pavasarį, dar neištirpus ledui. Lervos nedidelės, 8 – 10 mm dydžio. Gyvena nedideliuose, srauniuose šaltiniuotuose upeliuose, po akmenimis. Minta detritu.
4. Trečias letenėlės narelis du – penkis kartus ilgesnis už pirmąjį ir antrąjį kartu paėmus. Išorinių žiaunų neturi.
Trečias letenėlės narelis trumpesnis ar tik nedaug ilgesnis už pirmąjį ir antrąjį kartu paėmus. Paprastai prieškrūtinės viršutinėje dalyje, netoli kaklo, turi išorines žiaunas. Priešnugarės skydelis elipsinis ar kvadrato formos .

Nemūrų (Nemouridae) šeima
Šių ankstyvių lervos 6 – 9 mm dydžio. Vandenyje vystosi beveik metus. Virsta suaugėlėm ir palieka vandenį anksti pavasarį, kovo – balandžio mėn. Dažniau aptinkamos švariuose mažuose upeliuose, jų randama ir vasarą džiūstančiuose upeliuose, gali pasitaikyti ir švariuose ežeruose. Minta augaliniu maistu ar detritu.
5. Kūnas siauras ilgas, kojos trumpos. Sparnų užuomazgų išoriniai kraštai lygiagretūs kūnui. Antrasis letenėlės narelis labai mažas arba jo visai nėra. Baltasparnių ankstyvių (Leuctridae) šeima
Šios šeimos apsiuvų upeliuose aptinkama dažnai. Skirtingai nei kitos ankstyvės, kai kurios jų rūšys nėra tokios jautrios vandens kokybei. Lervos nedidelės, iki 8 mm dydžio, šviesiai gelsvos ar rusvos. Suaugusių vabzdžių aptinkama balandžio – spalio mėn.
Žalsvųjų ankstyvių (Chloroperlidae) šeima
Žalsvosios ankstyvės – tai nedideli, apie 10 mm ilgio, purvinos žalsvos spalvos vabzdžiai. Skraido nuo gegužės iki rugpjūčio mėn. Lervos gyvena švariuose tekančiuose akmenuotu dugnu upeliuose ir upėse.
Lervos stambios (18 – 20 mm). Perlodidai (Perlodidae)
Lervos 18 – 20 mm dydžio. Plėšrios. Aptinkamos švariuose srauniuose upeliuose akmenuotu dugnu. Suaugę vabzdžiai irgi panašaus dydžio, pastebimi gegužes – birželio mėn.

Blakių (Hemiptera) būrys

Šio būrio vabzdžių galime rasti tiek sausumoje, tiek ir vandenyje. Kūnas plokščias iš viršaus į apačią, burnos aparatas siurbiamasis, apatinėje galvos pusėje turi nariuotą siurbtuką, kartais nelabai pastebimą. Viršutinės sparnų poros priekinė dalis sukietėjusi, chitinizuota, užpakalinė – plėvinė. Dauguma jų minta augalų sultimis, bet yra ir plėšrių ar parazituojančių rūšių. Lietuvos vandenyse aptinkama 6 blakių šeimų atstovai. Dauguma jų laikosi vandens paviršiuje ar vandens plote. Tai visiems mums matyti ir pažįstami vandens čiuožikai, nugarplaukės, bet yra ir dugne gyvenančių blakių.
Kai kurių blakių šeimų nustatymo lentelė:
1. Ūseliai labai trumpi, trumpesni už galvą, beveik nepastebimi žiūrint iš viršaus. Gyvena vandens plote.
Ūseliai ilgesni už galvą, gerai matomi žiūrint iš viršaus (kartais gali būti paslėpti). Gyvena sausumoje ar ant vandens paviršiaus .
2. Pilvelio gale ilgas dviejų dalių kvėpavimo vamzdelis. Kūno dydis – 18 mm ir daugiau .Vandens skorpionai (Nepidae)


Vandeninis skorpionas (Nepa cinerea). Tai vienas iš šios šeimos atstovų, stambiausia iš mūsų vandenyse gyvenančių blakių. Jos kūno ilgis gali siekti 25 mm (ir tai be ilgo kvėpuojamojo vamzdelio). Ši blakė taip pavadinta kaip tik dėl šiaudelio pavidalo kvėptuko, pro kurį kvėpuoja atmosferos oru. Kūnas plokščias, primena lapelį. Plėšri, jos priekinės kojos pritaikytos aukai sugriebti. Straubliukas trumpas, nukreiptas į priekį. Ši blakė aptinkama stovinčiuose vandenyse, ramiuose ir uždumblėjusiuose upių užutekiuose tarp vandens augalų ar prie dugno. Nereikli vandens kokybei.

Pilvelio gale kvėpuojamojo vamzdelio nėra. Kūnas trumpesnis nei 17 mm.

3. Kūnas plokščias, plaukioja nugara į viršų.
Kūnas suspaustas iš šonų, aukštas, panašus į apverstą valtį. Plaukioja nugara į apačią.

Nugarplaukų (Notonectidae) šeima
Palyginti stambios, 13 – 18 mm dydžio, blakės. Geros plaukikės. Labai plėšrios, puola buožgalvius, mažas žuvytes, vabzdžius ir jų lervas. Plaukioja aukštielninkos, nuo ko ir kilo jų pavadinimas. Atitinkamai tam prisitaikė ir kūno spalva, – jų pilvelis tamsesnis nei nugara. Lietuvoje aptinkama tik vienos genties Notonecta atstovų.

4. Galva tokio pat pločio kaip ir priešnugarė, šiek tiek gaubia ją lanku, arba priešnugarės užpakalinis kraštas trikampis ir dengia skydelį, arba jų kūno dydis neviršija 3 mm.

Corixidae šeima
Tai gana daug rūšių turinti vandeninių blakių šeima. Aptinkamos jos visų tipų vandens telkiniuose, nors stipresnių srovių vengia. Tai ne visai plėšrūnės, dažnai minta jau negyva organine medžiaga ar dumblių sultimis. Jų dydis įvairuoja nuo 2 iki 14 mm ilgio.
Galva gerokai siauresnė nei priekinis priešnugarės kraštas ir lyg įstatyta į ją. Priešnugarės užpakalinis kraštas lygus, skydelis aiškiai matomas, didelis. Ne mažesnės nei 8 mm.

5. Galva beveik dvigubai didesnė į plotį nei į ilgį. Straubliukas siekia tik priekinių kojų pamatus. Priekinių kojų šlaunys labai plačios.

Plūkių (Naucoridae) šeima
Vienintelė šios šeimos atstovė – plūkė (Ilycornis cimicoides), aptinkama stovinčiuose vandenyse, tarp augalų. Tai gana didelis vabzdys, iki 16 mm dydžio. Plėšrus. Dauginasi kaip ir kitos blakės pavasarį. Lerva neriasi 5 kartus, kol virsta suaugusia blake. Nors ir turi gerai išvystytus sparnus, bet neskraido, nes skraidymo raumenys redukavęsi.
Galva tokio pat ilgio ir pločio. Straubliukas siekia net apatinių kojų pamatus. Priekinės šlaunys ne tokios storos.

Besparnių blakių (Aphelocheiridae) šeima
Lietuvoje aptinkama vienintelė šios šeimos atstovė – vandeninė besparnė blakė (Aphelocheirus aestivalis). Kūno forma prisitaikiusi gyventi sraunumose. Nedidelė, iki 10 mm blakutė. Apvali, plokščia iš viršaus į apačią, visos kojos panašios. Priešingai negu vandens skorpionas, mėgsta sraunias, švarias upes ir upelius su akmenuotu ar smėlėtu dugnu. Nekyla į paviršių kvėpuoti atmosferos oru. Minta bestuburiais, daugiausia lašalų ir apsiuvų lervomis.
6. Galva ištęsta. Jos ilgis daug kartų viršija plotį. Akys ne galvos priekyje, o viduryje. Kūnas palyginti ilgas.
Matininkų (Hydrometridae) šeima

Lietuvoje aptinkamos tik vienos genties – Hydrometra – blakės. Tai 7 – 13 mm ilgio blakės, ilgais ūseliais ir kojomis. Jų randama tiek stovinčiuose, tiek ir tekančiuose vandenyse ant jo paviršiaus, dažnai ir ant kranto. Minta smulkių vabzdžių ir jų lervų sultimis. Per metus išaugina dvi generacijas. Žiemoja imago stadijoje po akmenimis, tarp samanų ar nukritusių lapų.

Galvos ilgis ne didesnis už plotį. Akys galvos priekinėje dalyje.
7. Smulkios rūšys iki 3,5 mm. Kojos prisitvirtinę apatinės krūtinės dalies segmentų viduryje. Letenėlės trinarės.

Mesoveliidae šeima
Vienintelis šios šeimos atstovas – Mesovelia furcata – gausiai aptinkamas stovinčiuose vandenyse, daugiausia ant plūduriuojančių vandens augalų lapų.
Kūno ilgis – 6 – 18 mm, jei kūnas trumpesnis, tai neturi akių, o ūseliai keturnariai (kai kurių Vellidae rūšių) .
8. Vidurinės kojos prisitvirtinusios maždaug viduryje tarp priekinių ir užpakalinių. Užpakalinių kojų šlaunys nesiekia pilvelio galo. Vidurinės ir užpakalinės kojos šiek tiek ilgesnės už priekines.

Vellidae šeima
Kūno ilgis iki 8 mm. Sutinkamos tiek tekančiuose, tiek ir stovinčiuose vandenyse.
Vidurinės kojos prisitvirtinę gerokai arčiau užpakalinių. Užpakalinių kojų šlaunys, jas prilenkus prie pilvelio, daug ilgesnės už pastarąjį. Vidurinės ir užpakalinės kojos daug ilgesnės už priekines.

Čiuožikų (Geridae) šeima
Šioje šeimoje yra 12 rūšių, kurių dydis 6 – 20 mm. Dažnai būriais bėgioja stovinčio vandens paviršiumi.


Vabalų (Coleoptera) būrys

Vabalai – tai daugiausiai rūšių turintis Lietuvos vabzdžių būrys. Daug jų prisitaikę gyventi ir vandenyje ar prie vandens. Vandenyje aptinkama tiek suaugusių vabalų, tiek ir jų lervų. Dauguma vabalų lervų, gyvenančių vandenyje, yra plėšrios, didele galva ir stipriais žandais. Tiek suaugėliai, tiek ir jų lervos, nors ir gyvena vandenyje, tačiau dauguma jų kvėpuoja atmosferos oru ir vandens kokybei nereiklūs. Iš visos gausybės vabalų mes paminėsime keletą šeimų, kurios dažniau aptinkamos tyrinėjant upelius.

Sukučių (Gyrinidae) šeima. Suaugę sukučiai dažnai aptinkami švarių, stovinčių ar lėtai tekančių vandens telkinių paviršiuje. Šiltomis dienomis jie būriais labai greitai sukasi vandens paviršiuje, nuo ko ir kilo šios šeimos pavadinimas. Pabaidyti jie neria po vandeniu ir slepiasi. Minta smulkiais vabzdžiais ar kitais nugaišusiais smulkiais gyvūnėliais, plūduriuojančiais vandens paviršiuje. Jų lervos gyvena dugne, labiau mėgsta stovinčio vandens telkinius. Užauga iki 12 – 15 mm ilgio. Galva nukreipta į priekį, kūnas ilgas, siauras. Ant 1 – 8 pilvo segmentų turi po porą siūlo pavidalo žiaunų, 9ajame segmente tokių žiaunų yra dvi poros. Kūno gale – 4 kabliukai. Minta vandens bestuburiais.

Dusių (Dytiscidae) šeima. Šiai šeimai Lietuvoje priklauso apie 100 rūšių vabalų. Tai įvairaus dydžio vabalai nuo 40 mm ir didesnių tikrųjų dusių (Dytiscus) genties atstovų iki labai smulkių vabaliukų, siekiančių vos 2 – 3 mm. Dusių aptinkama visų tipų vandens telkiniuose. Kūnas ovalus, laivelio pavidalo, užpakalinės kojos plaukiojamojo tipo. Kvėpuoja trachėjomis atmosferos oru, laikydamos oro atsargas po antsparniais. Upeliuose dažniau aptinkamos vidutinio dydžio dusių lervos (5 – 10 mm). Jų kūnas verpstės formos, gale dažnai du neilgi cerkai, todėl neatidus stebėtojas gali jas sumaišyti su ankstyvių lervomis. Lervų galva palyginti didelė, su stambiais žandikauliais. Dusios – tai aktyvūs plėšrūnai. Stambių dusių lervos puola net mažytes žuveles.

Dumbliavabalių (Haliplidae) šeima. Dumbliavabaliai (Haliplus sp.) – tai labai maži, iki 3 mm dydžio vabaliukai. Kūnas kiaušiniškas, į galą smailėjantis, daugiausia gelsvos spalvos, su tamsiomis dėmėmis. Lervos – iki 8 mm ilgio. Visi pilvelio nareliai su tamsesniais chitininiais žiedais viršutinėje dalyje. Kojos trumpos. Tai nelabai judrūs, mintantys dumblu dugno gyventojai.
Be to, upeliuose neretai pasitaiko labai mažų kabliavabalių (Helmidae) šeimos vabalų. Jų dydis vos 1,5 – 2,5 mm. Kūnas juodas, blizgantis. Antenos ir kojos rausvos. Lervos 3 – 4 mm dydžio, stipriai suspaustos iš viršaus į apačią. Galva labai mažytė. Vandenyje lerva vystosi iki dvejų metų. Mėgsta švarius ir sraunius upelius.

Kabasparnių (Megaloptera) būrys

Paprastasis kabasparnis (Sialis lutaria). Jo lervų gana dažnai aptinkama įvairiuose Lietuvos vandenyse. Suaugęs vabzdys primena tinklasparnius, turi keturis plėvinius sparnus. Laikosi netoli vandens balandžio – birželio mėnesiais ant krante augančių augalų, skraido nerangiai.

Lervos vystosi vandenyje. Jų dydis svyruoja nuo 15 iki 20 mm. Nuo kitų vandenyje gyvenančių lervų jas lengva atskirti iš to, kad jos ant pilvelio turi 7 poras nariuotų ilgų ataugų – trachėjinių žiaunų ir vieną neporinę kūno gale. Lervos laikosi tarp augalų ar sąnašų prie dugno. Plėšrios. Minta įvairiais vandens bestuburiais. Vandenyje gyvena iki dvejų metų.

Dvisparnių (Diptera) būrys

Šiam būriui priklauso gerai visiems žinomi vabzdžiai – musės ir uodai. Dvisparniai nuo kitų vabzdžių skiriasi tuo, kad, kaip ir sako būrio pavadinimas, turi tik vieną porą sparnų. Vietoje antros poros išsivystę vadinamieji dūzgiai, padedantys išlaikyti pusiausvyrą skrendant. Kai kurie dvisparniai sparnų visiškai neturi. Iš gausybės dvisparnių rūšių nemažai tokių, kurių gyvenimas lervos stadijoje artimai susijęs su vandenų ekosistemomis. Žemiau pateikiama lentelė kai kurioms svarbesnėms dvisparnių šeimoms, dažniau aptinkamoms vandenyje.

Kai kurių dvisparnių (Diptera) lervų šeimų nustatymo lentelė:
1. Galvos kapsulė gerai išsivysčiusi, neįtraukta į priešnugarę (pirmą krūtinės narelį). Pobūris Ilgaūsiai (Nematocera).
Galvos kapsulės nėra, arba ji sudaryta iš atskirų plokštelių ir beveik visiškai įtraukta į priešnugarę.
Pobūris Trumpaūsiai (Brachycera).

2. Kūno galas ištįsęs į ilgą elastingą kvėpavimo vamzdelį.

Šeima Ptichopteros (Ptychopteridae)
Šios šeimos lervos vidutinio dydžio, 10 – 20 mm. Daugiausia tai pelkynų gyventojai, bet pasitaiko ir upeliuose. Gyvena sąnašose, dumble.
Kūno galas neištįsęs į vamzdelį arba šis vamzdelis trumpas, neelastingas
3. Krūtinės nareliai susilieję į vientisą kompleksą

Krūtinėlė aiškiai sudaryta iš kelių narelių.

4. Krūtinė platesnė už pilvelį. Aštuntajame pilvelio narelyje yra piltuvėlio formos kvėpavimo sifonas

Tikrųjų uodų (Culicidae) šeima
Suaugę šios šeimos uodai žinomi visiems, tai būtent tie uodai, kurie mums taip įkyri vasaros vakarais. Kraują siurbia tik šių uodų patelės, patinai minta žiedų sultimis. Šiai šeimai priklauso ir pavojingų ligų, tokių kaip maliarija, pernešėjai. Savotiškos tikrųjų uodų lervos mėgsta lėtai tekančius ar stovinčius vandens telkinius. Laikosi daugiau vandens plote ir dugne neaptinkamos. Minta smulkiais vandens bestuburiais ir pakibusiomis vandenyje detrito dalelėmis.
Krūtinė ne platesnė už pilvelį.
5. Ketvirtame – penktame ir aštuntame – devintame (kartais ir dešimtame) pilvelio nareliuose turi porines netikrąsias kojeles. Paskutinis pilvelio narelis ištįsęs į trumpą, tvirtą vamzdelį.

Dixidae šeima
Šios šeimos atstovų lervos laikosi vandens paviršiuje prie įvairių kyšančių iš vandens daiktų. Joms būdingas kūno išsirietimas, primenantis raidę “U”. Galva laikosi vandenyje, užpakalinis kūno galas vandens paviršiuje, o viduriniai kūno nareliai ilsisi ant kyšančių iš vandens daiktų, virš vandens. Labiau mėgsta stovinčius ir lėtai tekančius vandens telkinius.
– Kūno gale yra prisitvirtinimo siurbtukas. Prieškrūtinės apatinėje dalyje yra neporinė netikroji kojelė.

Mašalų (Simulidae) šeima
Mašalai – tai labai smulkūs uodeliai, didžiuliais būriais aptinkami drėgnose vietose, pelkėse. Kaip ir tikrieji uodai, siurbia kraują. Lervos gyvena kolonijomis. Kūnas maišelio pavidalo, iki 10 mm ilgio. Gyvena prisitvirtinę prie augalų ar akmenų. Priekiniame kūno gale, ant galvos, yra vėduoklė iš plaukelių. Ji sulaiko smulkias maisto daleles ir taip mašalų lervos minta, todėl nenuostabu, jog mašalai gyvena išimtinai tekančiuose vandenyse, kur vandens srovė gali plauti šias vėduokles, atnešdama kartu ir maisto medžiagas. Drumstuose, uždumblėjusiuose upeliuose mašalų lervų neaptinkama, nes ten jų vėduoklė greitai užnešama ir lervos žūsta.
6. Lervos plokščios. Užpakalinėje kūno dalyje esantys kvėptukai – stigmos, išsidėstę ant trumpo neelastingo vamzdelio.

Stratiomijų (Stratyomyidae) šeima
Šių lervų galva siaura, konuso formos. Kūno nareliai kieti be raukšlių, vietomis su šereliais. Ilgis – 10 – 30 mm. Kūno gale, ant trumpo kvėpavimo vamzdelio, du nedideli kvėptukai, apaugę šereliais. Aptinkamos lervos tvenkiniuose, kūdrose užterštame vandenyje.

Lervos cilindriškos. Užpakalinėje kūno dalyje kvėpuojamojo vamzdelio nėra.

Smulkiųjų mašalų (Ceratopogonidae) šeima
Tai nedidelės 6 – 7 mm dydžio lervos, su gerai išsivysčiusia galvos kapsule. Aptinkamos įvairiuose, taip pat ir laikinuose, vandens telkiniuose. Suaugę uodai – kraujasiurbiai ir kai kurių ligų nešiotojai.
Lervos į galus nesmailėjančios. Priekiniame, o dažnai ir užpakaliniame kūno gale yra netikros pseudokojelės.

Uodotrūklio (Chironomidae) šeima
Uodo trūklio lervos retai būna ilgesnės nei 15 mm. Šviesios, persišviečiančios ar raudonos, geltonos, žalios spalvos. Galva palyginti stambi, su 1 – 3 akelių taškeliais kiekvienoje pusėje. Kūnas su netikromis kojelėmis abiejuose kūno galuose. Paskutiniame kūno narelyje – kuokštas šerelių. Minta pūvančia organine medžiaga, augalų audiniais arba yra plėšrios. Uodo trūklio lervos – tai geras maistas kitiems vandens gyvūnams. Mėgsta užterštą organinėmis medžiagomis vandenį, gyvena dugno dumble ar sąnašose.
8. Kūno gale elastingas kvėpavimo vamzdelis. Kūno ilgis (be vamzdelio) – 18 – 24 mm.

Žiedmusių (Syrphidae) šeima
Lervos gali gyventi net ir labai stipriai užterštuose vandenyse, kuriuose kiti gyvūnai jau nebegyvena. Kvėpuoja ilgu kvėpavimo vamzdeliu atmosferos oru. Lervos ilgis – iki 20 mm. Purvinos baltos spalvos. Apatinėje pilvo pusėje – septynios poros šliaužiojamųjų kauburėlių. Šiek tiek smailėjantis kūno galas pereina į teleskopinį trijų dalių kvėpavimo vamzdelį, kuris, visas išstumtas, gali siekti net 10 cm ilgio. Jo gale esančią kvėpavimo angą supa šerelių vainikėlis.
Kvėpavimo vamzdelio kūno gale neturi arba jis labai trumpas ir neelastingas.
9. Kūno nareliai turi dvi šonines ir dvi nugarines ataugas, palinkusias atgal. Kūno apačioje yra porinės netikrosios kojelės.

Šakotauodegių (Rhagyonidae) šeima
Dažnai aptinkama mūsų vandenyse šios šeimos atstovė – šakotauodegė (Atherix ibis). Tai žalsvos spalvos lerva. Jos kūnas į priekį aiškiai smailėja. Ilgis apie 20 mm. Galvos kapsulė neišsivysčiusi, labai mažytė. Ant pilvo narelių turi septynias poras netikrųjų cilindrinių kojelių, besibaigiančių smulkių kabliukų vainikėliais. Paskutiniame narelyje yra neporinė kojelė ir dvi stambios plaukuotos ataugos. Aptinkama švariuose upeliuose ir upėse, labiau mėgsta sraunias vietas su akmenuotu ar žvirgždėtu gruntu. Plėšrios.
– Kūno nareliai be išaugų, kūno gale ataugų taip pat nėra.
10. Kūno gale 2 – 6 ilgokos pirštiškos ataugos, supančios stambias esančias kūno gale, kvėpavimo angeles. Galvos kapsulė išsivysčiusi gerai .
Galva įtraukta į priešnugarę. Kūno nareliai apjuosti žiedais raumeningų volelių, skirtų judėti. Jų aštuoni (rečiau šeši). Kūnas į galus smailėja. Kvėptukai kūno gale neapsupti jokiomis ataugomis.

Sparvų (Tabanidae) šeima
Lervos dažniau aptinkamos sausumoje, bet yra rūšių, kurių lervos gyvena vandenyje, netoli kranto, tarp augalų. Plėšrios, minta vandens bestuburiais, siekia 30 mm dydžio. Suaugę akliai minta šiltakraujų gyvūnų krauju, patinai – nektaru.
11. Kūnas, išskyrus paskutinius narelius, neturi jokių ataugų, tik kūno gale esančius kvėptukus supa šešios pirštiškos ataugos.

Ilgakojų uodų (Tipulidae) šeima
Suaugę uodai – vidutinio dydžio ir stambūs. Kūno ilgis 27 – 40 mm. Ilgomis, trapiomis kojomis. Skraido gegužės – liepos mėnesiais vakarais prie vandens. Dienomis slapstosi tamsiuose plyšiuose. Minta nektaru. Lervos – iki 50 mm ilgio, šviesiai pilkos ar gelsvos spalvos. Kūnas cilindro formos. Galvos kapsulė neišsivysčiusi. Užpakaliniame kūno gale dvi kvėpavimo angelės – stigmos, apsuptos šešių pirštiškų ataugų. Gyvena drėgnose vietose, šaltiniuotuose upeliuose, tarp sąnašų. Minta pūvančių augalų liekanomis.
Kūno gale esančias kvėpavimo angeles supa ne daugiau kaip penkios ataugos.

Vandenmusių (Limonidae) šeima
Šios šeimos lervų aptinkama upelių dugno sąnašose ar dumble. Pilvelio apatinėje pusėje penkios poros vaikščiojamųjų kauburėlių. Plėšrios, daugiausia maitinasi mažašerėmis kirmėlėmis. Kūno ilgis – iki 40 mm. Aplink stigmas yra 2 – 4, rečiau 5 ataugos.

Apsiuvų (Trichoptera) būrys

Kas nematė vandenyje ropojančių akmenukais, smiltelėmis ar pagaliukais apsikarsčiusių gyvūnėlių? Tai apsiuvų lervos. Suaugę vabzdžiai giminingi drugiams, tik jų sparnai apaugę plaukeliais, o ne žvyneliais, kaip drugių, ir ne tokie spalvingi, o blyškūs – pilkų, rusvų spalvų. Apsiuvos skraido netoli vandens vakare ar naktimis, dieną praleidžia pasislėpusios tarp augalų ar po akmenimis. Suaugusios apsiuvos nesimaitina, burnos aparatas sunykęs, todėl gyvena neilgai – iki keturių savaičių. Lervos aptinkamos tik vandenyje, gyvena jos daug ilgiau, kartais kelerius metus. Apsiuvų lervos labai įvairios tiek savo dydžiu, išvaizda, tiek ir savo gyvenimo būdu. Šiam būriui būdingos dviejų tipų lervos: vienos jų gyvena įvairiuose nameliuose, kitos – laisvai. Kvėpuoja žiaunomis, minta vandens bestuburiais ar detritu, pačios yra mėgstamas kitų stambesnių vandens gyvūnų maistas. Aptinkamos įvairiuose vandens telkiniuose tiek ežeruose, tvenkiniuose, tiek ir srauniuose upeliuose. Lietuvoje randama apie 150 apsiuvų rūšių iš 16 šeimų.

Apsiuvų lervų šeimų nustatymo lentelė:
1. Kūnas kiek plokščias, su aiškiais persmaugimais tarp narelių. Galva nukreipta į priekį. Pirmas pilvelio narelis be kauburėlių. Lervos gyvena laisvai, namelių nestato. Tik labai smulkios rūšys gyvena nameliuose iš smulkių smiltelių ar siūlinių dumblių, sutvirtintų gleivėmis.
Kūnas cilindriškas, nariuotumas ne toks ryškus. Galva nukreipta burnos organais žemyn. Pirmas pilvo narelis turi šoninius ar nugarinius kauburėlius. Gyvena nameliuose.
2. Visus tris krūtinės narelius iš viršaus dengia chitininiai skydeliai.
Skydelis dengia tik pirmąjį krūtinės narelį – priešnugarę.
3. Ant pilvo narelių išsidėstę krūmiškos žiaunos. Kūno gale dvi dvinarės kojelės su nageliais ir šerelių vainikėliu ant pirmojo narelio.

Hidropsichidžių (Hydropsychidae) šeima


Tai ilgos, šiek tiek plokščios 14 – 20 mm ilgio apsiuvos. Namelių nestato, bet mezga gaudomuosius tinklus. Daugiausia plėšrios, minta vandens bestuburiais, pakliūvančiais į šiuos tinklus. Gyvena upėse ir upeliuose ant tvirto akmenuoto dugno ar nuskendusių medžių liekanų.
Ant kūno narelių žiaunų nėra. Kūno gale esančios kojelės trumpos, vienanarės, jei dvinarės, tai be šerelių vainikėlio.
4. Lervos gyvena nameliuose iš siūlinių dumblių, labai smulkių smiltelių ar specialių liaukų išskirtų gleivių. Kojelės kūno gale trumpos, vienanarės.

Storapilvių apsiuvų (Hydroptilidae) šeima
Tai labai smulkios apsiuvų lervos, tik 2,5 – 5,5 mm dydžio. Jų krūtinėlė siaura, pilvelis išsipūtęs, lyg maišelis, daug platesnis už krūtinėlę. Suaugusios lervos stato namelius, jaunos gyvena laisvai. Labiau mėgsta stovinčio vandens telkinius.
Lervos gyvena laisvai. Kūno gale esančios ilgos kojelės susideda iš kelių narelių

Eknomidų (Ecnomidae) šeima


Dažnai aptinkamas šios šeimos atstovas – švelnusis eknomas (Ecnomus tenellus). Šios apsiuvos lervų ilgis – 8 – 10 mm. Gyvena ežeruose ar lėtai tekančiose upėse, vandens saugyklose, tarp augmenijos.
6. Lervos gyvena nameliuose. Kūno gale turi trumpas netikrąsias kojeles, skirtas prisitvirtinti

Glososomų (Glossosomatidae) šeima
Šios šeimos apsiuvų lervos mėgsta šaltą sraunių upių ir upelių vandenį. Namelis iš grubokų smiltelių, abiejuose galuose atviras. Angų kraštai iškloti smulkesnėmis smiltelėmis. Namelis – apie 8 mm ilgio ir 5 mm pločio.
Lervos gyvena laisvai. Kojelės kūno gale ilgos, judrios.

7. Viršutinė lūpa minkšta, šviesi, trapecijos formos, gali būti įtraukta į galvą.

Pakrančių apsiuvų (Philopotamidae) šeima
Lervos 7,5 – 22 mm dydžio. Kūnas ilgas, siauras. Galva kiek plokščia. Kūno gale – penkios analinės žiaunos. Gyvena po akmenimis srauniuose vėsiuose upeliuose.

Viršutinė lūpa tvirta, apvaliu kraštu, neįsitraukianti.
8. Apatinėje galvos pusėje, ties viduriu, yra smaila yliška atauga.

Psichėjų (Psychomyidae) šeima


Šios šeimos apsiuvų lervos užauga iki 11 mm dydžio. Priekinės kojos masyvesnės ir ilgesnės už užpakalines ir vidurines. Gyvena ant akmenų ir kitų kietų paviršių tuneliuose iš padrikų gleivių siūlų. Mėgsta stovinčio vandens telkinius, apaugusius dumbliais ir samanomis.
Yliškos ataugos neturi. Kojelės prisitvirtinti kūno gale ilgos, trinarės, tankiai padengtos plaukeliais. Krūtinės kojos padengtos ilgais plaukeliais, nageliai beveik tiesūs.

Apsiuvų – verpėjų (Polycentropodidae) šeima
Palyginti stambios, iki 22 mm dydžio lervos. Labiau mėgsta upelius, bet aptinkamos ir plačiose upėse bei ežeruose. Stato gaudomuosius tinklus.
9. Prieškrūtinės (pirmojo krūtinėlės narelio) apačioje, tarp priekinių kojų, yra šerelio pavidalo raginė atauga.
Raginės ataugos tarp priekinių kojų nėra.
10. Priešnugarės skydelio viršutiniai kraštai užaštrėję ir ištempti į priekį. Lervos gyvena nameliuose iš smiltelių su pritvirtintais prie šonų plokščiais akmenėliais.

Sparnuotųjų apsiuvų (Goeridae) šeima
Tai iki 15 mm dydžio lervos. Kūnas kiek išlenktas, žiaunos ant 2 – 7 pilvo narelių iš 2 – 4 (daugiausia 3) siūlų. Vienos jų (gentis Silo) mėgsta sraunius upelius su smėlėtu ar akmenuotu dugnu, kitos (gentis Goera) dažniau aptinkamos lėtesnėse upėse ir ežeruose.

Priekiniai priešnugarės skydelio kraštai suapvalėję.
11. Pirmas pilvelio narelis – tik su dviem šoniniais kauburėliais. Nugarinio kauburėlio nėra. Nameliai ketursieniai.

Žvyniaburnės apsiuvos (Lepidostomatidae).
Apsiuvų iš šios šeimos aptinkama augalais apaugusiose upėse. Užauga iki 20 mm ilgio. Nameliai ketursieniai iš taisyklingos formos lapų gabalėlių.
– Pirmas pilvelio narelis, be šoninių kauburėlių, turi ir didoką kauburėlį ant nugaros.

12. Pirmas krūtinės narelis padengtas chitininiu skydeliu. Užpakalinės kojos gerokai ilgesnės už vidurines. Nameliai – iš spirališkai išdėstytų augalinės kilmės gabaliukų

Frigenų (Phryganeidae) šeima
Palyginti stambios lervos, nuo 15 iki 45 mm dydžio. Gyvos lervos žalsvos ar geltonos su rausvu atspalviu. Pirmas pilvo narelis trumpesnis už kitus. Nugarinis kauburėlis smailėjantis, šoninių galuose – dygliukai. Žiaunos ant 1 – 7 pilvo narelių siūlinės, išsidėsčiusios po vieną. Namelis didelis, kartais iki 7 cm dydžio, iš augalinės kilmės fragmentų, išdėstytų spirale, lygus. Kartais namelį atstoja nendrės stiebo gabaliukas. Aptinkamos lėtai tekančiose upėse, ežeruose tarp augalų. Plėšrios.
Skydeliai dengia pirmą ir antrą krūtinės narelius. Užpakalinės kojos – ne ilgesnės už vidurines. Nameliai labai įvairūs.

Medvėžių (Limnephilidae) šeima
Šioje šeimoje gausiausia rūšių. Aptinkama visur: ir upėse, ir ežeruose. Namelių forma ir dydis labai įvairūs, kartais net tos pačios rūšies apsiuvos, atsižvelgiant į vietines sąlygas, statosi skirtingus namelius. Lervos užauga nuo 10 iki 35 mm dydžio. Žiaunos susideda iš 1 – 3 siūlų. Kai kurias rūšis atskirti labai sunku.
13. Pirmas pilvo narelis neturi jokių kauburėlių. Lervos gyvena ketursieniuose nameliuose iš detrito arba apvaliuose – iš smiltelių

Medgraužių (Brachycentridae) šeima
Nedidelės lervos, iki 10 mm dydžio. Darosi tinklus. Aptinkamos įvairaus tipo tekančiuose vandenyse.
Kauburėliai pirmame pilvo narelyje yra.
14. Vidurinių ir užpakalinių kojų šlaunys skersine siūle padalytos į dvi dalis. Namelis konusinis, paprastai iš smiltelių.

Plonaūsių apsiuvų (Leptoceridae) šeima
Tai 5 – 14 mm dydžio lervos, gyvenančios šiek tiek lenktuose konusiniuose nameliuose iš smėlio ir liaukų išskiriamų gleivių, retai iš augalinio detrito. Būdingos ilgos vidurinės ir užpakalinės kojos, kurių šlaunys ir blauzdos, o kartais ir letenėlės padalytos į dvi dalis. Turi raukšlės pavidalo šoninę liniją. Žiaunos siūlinės, išsidėsčiusios pavieniui ar kuokštais. Labiau mėgsta stovinčius ar lėtai tekančius vandens telkinius, apaugusius augalais.
Vidurinių kojų (dažnai ir užpakalinių) šlaunys neperskirtos į dvi dalis .
15. Skydelis ant antrojo krūtinės narelio (vidukrūtinės) gerai išsivystęs.

Skydnešių (Mollanidae) šeima
Nedidelės, iki 18 mm dydžio. Gyvena savotiškuose su sparneliais nameliuose iš smiltelių ar detrito. Priekinių kojų blauzdos prie pamato turi būdingą dygliuką. Žiaunos iš 1 – 4 siūlų, išsidėstę ant 1 – 7 pilvelio narelių. Dažniau aptinkamos lėtuose smėlėtuose upeliuose ir ežeruose.
Antrojo krūtinės narelio viršuje skydelis neišsivystęs. Nebent gali būti keli atskiri ploteliai, padengti chitinu.

Šilkaburnių apsiuvų (Sericostomatidae) šeima
Tai iki 12 mm dydžio lervos. Kūnas laibas, galva tamsi, ruda su rausvu atspalviu, turi piešinį. Žiaunos išsidėstę kuokštais. Lervos gyvena lygiuose rago pavidalo nameliuose iš smiltelių, kurių užpakalinis galas nukirstas tiesiai. Jų randama švariuose srauniuose upeliuose.

Moliuskų (Mollusca) tipas

Moliuskai ar minkštakūniai – tai daugiausia vandens gyvūnai, aptinkami tiek gėluose, tiek ir sūriuose vandenyse, nemažai jų aptinkama ir mūsų upeliuose bei upėse. Čia mes galime aptikti dviejų didelių moliuskų klasių atstovus – tai dvigeldžiai ir pilvakojai moliuskai.
Dvigeldžių moliuskų (Bivalvia) klasė. Šiems moliuskams būdinga tai, kad jų kriauklė sudaryta iš dviejų geldelių, kurias jungia ligamentas.

Bedančių (Unionidae) šeimai priklauso dideli moliuskai iki 20 cm ilgio ir 12 cm pločio. Dažniau jų aptinkama lėtose, didelėse lygumų upėse, ežeruose. Taip pat dideliuose ežeruose ir saugyklose dažnai randama ir ateivių iš tolimų kraštų Dreissena polymorpha iš Dreissenidae šeimos. Jie užauga iki 40 mm ilgio ir 20 mm pločio. Gyvena kolonijomis, prisitvirtinę siūlais prie akmenų.

Iš mažesnių dvigeldžių moliuskų dažnai aptinkama sferinukių (Sphaerium sp.) ir žirnučių (Pisidium sp.) iš Sphaeridae šeimos. Sferinukės būna 8 – 15 mm skersmens, labiau mėgsta stovinčius ir lėtai tekančius vandens telkinius, žirnutės paprastai mažesnės, iki 10 mm, labiau mėgsta švaresnius, tekančius upelius. Atskirti sferinukes nuo žirnučių galima pagal viršūnės padėtį. Jei sferinukių geldelių viršūnė paprastai būna užpakalinio geldelės krašto viduryje, tai žirnučių ji daugiau pasislinkusi į vieną kraštą.
Pilvakojų moliuskų (Gastropoda) klasė. Šių moliuskų kriauklė susukta spirale, kūgiška, asimetriška. Angą kartais gali dengti dangtelis. Stovinčiuose ar lėtai tekančiuose vandenyse dažnos kūdrinukių (Lymneidae) šeimos rūšys. Jų dydis įvairus. Nuo 15 iki 60 mm ilgio siekia didžiosios kūdrinukės (Lymnea stagnalis), dažniau gyvenančios stovinčiuose vandenyse. Kiti šios šeimos atstovai taip pat mėgsta užžėlusius, stovinčius ar lėtai tekančius vandens telkinius. Nejautrios taršai.
Priešingai nuo minėtųjų moliuskų, fyzų (Physidae) šeimos moliuskai, nors ir gyvena nesrauniuose ar stovinčiuose vandenyse, tačiau mėgsta švaresnį vandenį. Šios šeimos atstovai dangtelio neturi ir iš pirmo žvilgsnio yra labai panašūs į kūdrinukes, tačiau atskirti vienus nuo kitų visai nesunku. Fyzų sraigių spiralė sukasi visai į kitą pusę nei kūdrinukių, todėl, jei kriauklę laikysime smaigaliu į viršų, tai jų anga būna kairėje pusėje. Panašūs į kūdrinukes yra ir bitinijų (Bythinidae) šeimos moliuskai, tik jų angą dengia dangtelis.

Yra moliuskų, gyvenančių plokščiose kriauklėse. Tai ritinukių (Planorbidae) šeimos moliuskai. Šių moliuskų irgi dažnai pasitaiko lėtai tekančiose upėse ar ramiuose, apžėlusiuose augalais užutekiuose.
Iš pilvakojų moliuskų, mėgstančių sraunų švarų vandenį, galime paminėti upinį ancylių (Ancyllus fluviatilis). Tai vienintelis Ancylidae šeimos atstovas. Nedidelis, iki 7 mm ilgio ir 5 mm pločio moliuskas, su kriaukle, primenančia nykštuko kepurę nulinkusia atgal viršūne. Gyvena ant akmenų švariuose srauniuose upeliuose.

Dugno gyvūnų rinkimas

Yra daug būdų, kaip rinkti dugno gyvūnėlius. Vieni jų kiekybiniai (kai bandome suskaičiuoti ir pasverti, kiek gyvūnų gyvena tam tikrame dugno ploto vienete), kiti – kokybiniai (kai didžiausias dėmesys skiriamas gyvūnų rūšinei sudėčiai). Upeliuose dėl labai įvairių gyvenimo sąlygų populiaresni yra būtent kokybiniai metodai. Tyrimų metu tyrėjas stengiasi tam tikroje upelio atkarpoje rasti kuo daugiau skirtingų gyvūnų rūšių.
Įranga kokybinei upelių faunos sudėčiai įvertinti labai paprasta. Darbui pakanka turėti samtelį, kurį nesunku pasigaminti ir patiems. Samtelio rėmą darome iš storos tvirtos vielos, “D” raidės pavidalo ar trikampį, kurio priekinis platusis kraštas yra apie 25 – 30 cm ilgio. Prie jo pritvirtiname apie 1,5 m ilgio kotą. Rėmą aptraukiame tvirtu tinkleliu, kurio akys – apie 0,5 mm skersmens. Toks samtelis ypač patogus smėlio ar dumblo grunte. Gerai jis tinka ir žvyru ar smulkia skalda padengtame dugne. Dar reikia turėti vonelę, pageidautina baltą ar šviesią, rastiems gyvūnams rinkti ir rūšiuoti, keletą plastmasinių sandariai uždaromų indelių gyvūnams transportuoti, pincetą ir patogius dirbti prie vandens drabužius.
Renkantysis atsistoja prieš srovę, prispaudžia samtelio pagrindą prie dugno ir, purendamas samtelio priekyje dugną koja ar ranka, juda prieš srovę. Išjudintas gruntas kartu su gyvūnais patenka į pasroviui laikomą tinklelį, iš kurio juos paskui kruopščiai pincetu išrenkame. Renkame apie 20 min. skirtinguose biotopuose, kad pakliūtų kuo daugiau ir kuo įvairesnių organizmų. Be to, norint tiksliau įvertinti pasirinktos tyrimams upelio vietos vandens kokybę, papildomai pageidautina iškelti iš vandens ir apžiūrėti keletą akmenų ar medžio gabalų. Apaugusiose vietose, iškėlus iš vandens, reikia apžiūrėti ir augalus. Prie jų taip pat gali būti prisitvirtinusių gyvūnėlių rūšių, kurios nepakliuvo į samtelį.

Reikia atsiminti, kad smėlėtose ar dumblėtose vietose paprastai gyvena palyginti nedaug gyvūnų rūšių, ir tai gali netiksliai rodyti vandens kokybę šiame taške. Todėl tokiose vietose stebėjimams patartina naudoti vadinamuosius dirbtinius substratus. Be to, gilesnėse upių vietose rinkti dugno gyvūnų samteliu dažnai neįmanoma, tada irgi galime naudoti dirbtinius substratus. Tam tikslui naudojami tinkliniai maišeliai – vidutiniškai 30 cm ilgio, 20 cm pločio ir 5 – 10 cm aukščio, tokie, kad juose tilptų apie keturiasdešimt 4 – 12 cm dydžio akmenukų. Akmenis reikia parinkti tokius, kurių paviršius grublėtas. Tam geriausiai tinka granitinė skalda, naudojama geležinkelių pylimams ir kelių tiesimui. Tris – penkis tokius maišelius dedame į upelio vidurį, kur didžiausia srovė, stengdamiesi, kad jie būtų visai apsemti vandens, bet nevisai panirtų į dumblą. Patartina juos pritvirtinti ir pasižymėti jų buvimo vietą, kad paskui lengviau būtų juos rasti. Praėjus 4 savaitėms, maišelius atsargiai, pakišę po apačia iš pasrovinės pusės samtelį, išimame ir perpilame jų turinį į kokį nors indą. Vėliau pincetu išrenkame ten esančius organizmus. Kiekvieną maišelį su dirbtiniu substratu išrenkame ir nagrinėjame atskirai. Dirbtinių substratų naudojimas įgalina ne tik įvertinti upelio faunos kokybinę sudėtį, bet ir leidžia palyginti atskirus tyrimų taškus, kadangi dugno faunos rinkimo sąlygos šiuo atveju bus gana vienodos, nepriklausančios nuo abiotinių sąlygų tiriamame taške.

Tiek samteliu, tiek iš maišelių ar papildomai surinktus gyvūnus dedame į vonelę, apžiūrime ir nustatome, kokioms grupėms jie priklauso. Paskui galime juos paleisti atgal į vandenį. Jei mes norime tiksliau apibūdinti sugautus gyvūnėlius ir to negalime atlikti tyrimų vietoje, tai tolesnei analizei surinktus gyvūnėlius dedame į sandariai uždaromus indus (geriau plastmasinius, kad nesudužtų) ir užpilame 4% formalino ar 70% spirito tirpalu. Ant indo turi būti etiketė, kurioje pažymima rinkimo vieta, laikas ir kitos pastabos, kurios jums atrodys svarbios ar įdomios.
Apibūdinti surinktus gyvūnus, nustatyti jų rūšį nėra lengva. Tam reikia binokuliarinio mikroskopo, išmanyti gyvūno kūno sandarą ir apsišarvuoti kantrybe. Todėl šiame leidinėlyje ir apsiribota tik kai kurių šeimų nustatymo lentelėmis bei aprašyti tik kai kurie gyvūnai. Norint tiksliau gyvūnus apibūdinti reikia specialių apibūdintojų.

Tyrimų vietos ir laiko pasirinkimas

Vieta, kurioje atliekame tyrimus, turi būti tinkamai parinkta. Ji turi būti tipiška tam upeliui, bet kartu reikia stengtis, kad tiriamoje vietoje būtų kuo įvairesnis biotopas: plotai apžėlę augmenija ir be jos; sraunumėlė ir rami, be srovės vieta; kiek galima įvairesnis gruntas. Tokioje vietoje paprastai ir būna didžiausia rūšių įvairovė, iš kurios mes galime tiksliai įvertinti upelio vandenį.
Jeigu nepavyksta rasti negilios, sraunios vietos ar žvirgždėto dugno, kuriame natūraliai gyvena dauguma jautrių taršai rūšių, galime papildomai naudoti jau minėtus dirbtinius substratus. Juose per 4 – 6 savaites apsigyvens tos gyvūnų rūšys, kurioms upelio vanduo tinkamas gyventi, bet galbūt nėra tinkamo grunto.
Jeigu norime įvertinti kokio nors intako ar griovio įtaką tiriamam upeliui, turime tyrimams pasirinkti bent dvi vietas, iš kurių viena būtų aukščiau intako prieš srovę, o kita – 30 – 40 m žemiau įtekėjimo. Tuomet, lygindami gyvūnus, rastus abiejose tyrimų vietose, galime daryti išvadas, kaip vandens pasipildymas veikia tiriamą upelį.
Kadangi vandens gyvūnų rūšinė sudėtis priklauso ne tik nuo vandens kokybės, bet ir nuo gyvenimo sąlygų tinkamumo, svarbu pasižymėti tyrimams pasirinktos vietos pagrindines charakteristikas. Tai srovės greitis, upelio plotis, vidutinis gylis, grunto sudėtis, jo apaugimo augalais laipsnis, pakrančių būklė. Šios pastabos vėliau, vertinant vandens kokybę, padės paaiškinti gautus rezultatus ir juos pakoreguoti. Be to, tyrimų vietos aprašymas prireikus leidžia tiksliau palyginti duomenis, gautus iš atskirų stebėtojų ar skirtingų vietų.
Pradedantiesiems upelių dugno gyvūnijos tyrinėtojams patogiausia susipažinti su bentosiniais organizmais ankstyvą pavasarį ar net žiemą, kai galima aptikti daugiau paskutinių stadijų ir todėl atitinkamai didesnių lervų. Vėliau dauguma jų virsta suaugusiais vabzdžiais ir palieka vandens telkinius. Vandenyje lieka tik jaunesnės, o kartu ir mažesnės bei sunkiau atpažįstamos vabzdžių lervos. Be to, kai kuriuos gyvūnus, kurie turi įsitraukiančias kūno dalis (kai kurie dvisparniai, plokščiosios kirmėlės ar dėlės), geriau bandyti atpažinti, kol jie dar gyvi.
Šiaip atliekant nuolatinius upelių būklės stebėjimus, geriausia dugno gyvūnus rinkti kartą per metų sezoną, nors pakanka ir dviejų kartų per metus. Vieną kartą turėtų būti renkama balandžio – gegužės mėn., kada sąlygos dugno faunai yra palankiausios, o antrą – pačioje vasaros pabaigoje, kada vandens lygis būna pats žemiausias, todėl net ir nedideli teršalų kiekiai, patekę šiuo metu į vandenį, stipriai keičia jo kokybę.

Gautų duomenų apibūdinimas ir įvertinimas

Detalus surinktų organizmų apibūdinimas iki rūšies reikalauja atitinkamo pasirengimo ir yra gana sudėtingas, bet mums tai nėra būtina. Ir štai kodėl: dabartiniu metu, siekiant supaprastinti vandens būklės stebėjimus, padaryti juos prieinamus moksleiviams, studentams ir visiems gamtos bičiuliams, o ne tik specialistams hidrobiologams, yra sukurta daugelis gana paprastų vandens kokybės įvertinimo metodų, kurie nereikalauja detalaus organizmų apibūdinimo iki rūšies ir atitinkamos kvalifikacijos. Šiame leidinyje detaliau aprašomi trys biologinio vandens kokybės įvertinimo metodai, kurių vienas visiškai paprastas, tinkamas net ir jaunesniųjų klasių moksleiviams ir dėl to naudojamas GREEN projekte įvairiose pasaulio šalyse tiriant upelių dugno gyvūnus. Antras iš siūlomų metodų yra sudėtingesnis, bet kartu tikslesnis, reikalaujantis šiek tiek kruopštesnio pasirengimo – tai biotinio indekso nustatymas. Jis naudojamas daugelyje šalių , ypač Europos, norint įvertinti esamą upelių būklę ir stebėti, kaip ji kinta. Trečiasis metodas – tai patobulintas antrojo metodo variantas, kur vandens kokybės įvertinimas remiasi ne tik gana abstraktaus biotinio indekso nustatymu, bet labiau akcentuojama ir upelių dugno faunos rūšinė įvairovė, ko negalima padaryti, naudojant biotinį indeksą. Šie du metodai, ypač trečiasis, jau reikalauja iš tyrėjų gerokai didesnio pasirengimo ir geresnių biologijos žinių, tačiau jie yra daug tikslesni ir naudojami daugelyje pasaulio šalių vertinant upelių būklę.
Pastarieji du metodai paremti tuo, kad, kaip jau buvo minėta, blogėjant vandens kokybei (eutrofikacija, teršimas, fizinės aplinkos keitimas) iš bendrijų pirmiausia išstumiamos tos rūšys ar gyvūnų grupės, kurios yra jautriausios aplinkos pasikeitimams. Iš pradžių mažėja ankstyvių, lašalų rūšių, vėliau tarša paveikia ir apsiuvas, lieka tik atspariausios esamai taršai gyvūnų grupės.

Vandens kokybės vertinimas

Pirmasis metodas, kurį mes jums siūlome, – tai metodas, kuris naudojamas tarptautiniame GREEN projekte (Global River Environmental Education Network). Šio projekto darbe dalyvauja moksleivių grupės ar ištisos klasės, tyrinėjančios šalia mokyklų tekančius vandenis ir jų aplinką, taip pat ir Lietuvoje. Šis metodas yra gana paprastas ir įveikiamas kiekvienam, net ir pradedantiesiems savo kaip “upelių tyrinėtojų” veiklą. Smulkiai jis aprašytas brošiūrėlėje “Upės šalia mūsų”, kurią 1996 metais išleido Klaipėdos universitetas kartu su žaliųjų klubu “Žvejonė”. Šiuo atveju tyrimų metu rastus gyvūnus išrenkame ir suskirstome į grupes, naudodamiesi pačiomis paprasčiausiomis apibūdinimo lentelėmis ar piešiniais. Norint nustatyti biologinę vandens kokybės klasę, gauti duomenys įrašomi į žemiau pateiktą lentelę.


Tarkime, kad mūsų pasirinktoje upelio atkarpoje mes radome šiuos gyvūnus: ankstyvę, pora aiškiai skirtingų lašalų (jei gyvūnai atrodo labai panašūs ir jūs abejojate, ar tai skirtingos rūšys, geriau laikykite juos tos pačios rūšies atstovais), dvi apsiuvų rūšis, pora vabalų lervų, žirgelio lervą ir pora pilvakojų moliuskų rūšių. Tuomet užpildyta lentelė atrodys taip:

Šis metodas yra labai paprastas, todėl gali būti gera pradžia upelių vandens būklės stebėjimo programoje. Suvokus jį ir įgijus patirties, bus galima lengviau pereiti prie kitų, tobulesnių, vandens kokybės vertinimo metodų.

Biotinio indekso (BI) nustatymas

Kitas iš siūlomų vandens kokybės nustatymo metodų – tai šiek tiek supaprastintas biotinio indekso nustatymas. Šis metodas dar ir dabar naudojamas daugelyje Europos šalių oficialiai stebint vandens kokybės pasikeitimus ir sudarant vandens kokybės žemėlapius. Pirmą kartą vandens kokybės įvertinimas, nustatant biotinį indeksą, buvo taikytas anglų mokslininko Vudiviso tiriant Trento upės baseiną Anglijoje. Vėliau, kiek pakeistas, šis metodas pradėtas taikyti Prancūzijoje, Belgijoje ir kitose šalyse.
Pagal šį metodą, organizmai apibūdinami jau tiksliau, iki skirtingo lygio sisteminių grupių. Apibūdinę surinktus organizmus ir sužinoję esamų grupių skaičių, pagal žemiau pateiktą lentelę, lengvai rasime tiriamo upelio biotinį indeksą. Apibūdinti, kurioms grupėms priklauso rasti vandens gyvūnai, iš pradžių gana sunku, bet laikui bėgant įgijus patirties, šios problemos išnyks. Čia jums siūlomas kiek supaprastintas grupių sąrašas BI nustatyti. Atskirą gyvūnų grupę sudaro:
1. Kiekviena atskira plokščiųjų kirmėlių (Plathelminthes) tipo rūšis;
2. Mažašerių kirmėlių (Oligochaeta) visa klasė apskritai;
3. Dėlių (Hirudinea) klasės atskiros šeimos;
4. Moliuskų (Mollusca) tipo atskiros šeimos;
5. Vėžiagyvių (Crustacea) klasės atskiros rūšys;
6. Vandeninės erkės (Hydracarina) bendrai;
7. Žirgelių (Odonata) būrio pobūriai;
8. Lašalų (Ephemeroptera) būrio atskiros šeimos;
9. Ankstyvių (Plecoptera) būrio atskiros šeimos;
10. Kabasparnių (Megaloptera) būrys;
11. Blakių (Hemiptera) būrio atskiros šeimos;
12. Vabalų (Coleoptera) būrio atskiros šeimos;
13. Dvisparnių (Diptera) būrio atskiros šeimos;
14. Apsiuvų (Trichoptera) būrio atskiros šeimos.
Pagal šį supaprastintą sąrašą suskirstyti gyvūnus sudėtingiau, bet nustatytas biotinis indeksas ir vandens kokybės klasė praktiškai leidžia gana neblogai palyginti atskirus upelius ar jų atkarpas ir įvertinti, kaip kinta vandens būklė jose. Apibūdinus surinktus organizmus, BI nustatomas naudojantis žemiau pateikta lentele.

Biotinio indekso nustatymas, naudojantis šia lentele, irgi labai nesudėtingas.Tarkime mes radome 12 gyvūnų grupių, tarp jų buvo kelios ankstyvių šeimos. Tuomet žiūrime pirmą eilutę, jei ankstyvių šeimų aiškiai ne viena, ties susikirtimu su 12 grupę atitinkančiu stulpeliu (11 – 15) randame biotinį indeksą. Šiuo atveju jis bus lygus 9. Jei nebuvo rasta ankstyvių, o tik, tarkim, apsiuvų ir tik viena jų rūšis, tai BI bus tik 6.
Iš pradžių, kol nėra įgūdžių, rūšis, gentis ar šeimas pakanka skirti “iš akies”, bet jei organizmai labai panašūs, geriau daryti prielaidą, kad tai ta pati rūšis. (Paprastai dauguma rūšių, o ypač šeimos, gerokai skiriasi viena nuo kitos, gal tik smulkesnes rūšis atskirti sunku, ypač ankstyvių būrio). Geriau jau sumažinti biotinį indeksą, o ne atvirkščiai.
Pagal šią lentelę nustatant biotinį indeksą, svarbu atsižvelgti tik į viršutinę eilutę ir joje pažymėtas rastas grupes. Pavyzdžiui, jei mes turime pora ankstyvių grupių, tai jau nebesvarbu, kiek rūšių yra lašalų ir net ar iš viso jų yra, svarbu tik bendras grupių skaičius.
Nustatę biotinį indeksą, galime nustatyti ir vandens kokybės klasę, kurios reikės sudarant vandens kokybės žemėlapius. Tai atliekama pagal šią lentelę:

Biotinis indeksas, aišku, turi trūkumų, bet dėl savo paprastumo, kaip jau minėta, šis metodas ar jo modifikacijos daug kur taikomas. Vandens kokybės nustatymas pagal šį metodą yra labai ekonomiškas, todėl taikant jį galima nuolat stebėti vandens būklę daugelyje taškų, tam pasitelkiant ir vietinius gyventojus bei moksleivius, išsamesnius ir daug brangesnius tyrimus atliekant tik ten, kur pastebimas didesnis vandens kokybės pasikeitimas.

BMWP balų sistema

Biotinio indekso metodo trūkumas yra tas, kad šiuo metodu vertinant vandens kokybę nėra atsižvelgiama, jog ne visos nustatomų grupių šeimos ar pavieniai individai yra vienodai jautrūs tam tikrai taršai. Netgi ir tokių gana jautrų taršai ankstyvių būryje yra šeimų, gana tolerantiškų vandens užterštumui, tą patį galime pasakyti ir kalbėdami apie lašalus bei kitas dugno gyvūnų grupes. Be to, kaip jau minėjome, gyvūnams gyventi, be vandens kokybės, dar reikia ir papildomų sąlygų (tinkamo biotopo, slėptuvių ir panašiai). Pavyzdžiui, jei nepavyksta aptikti jautrių taršai ankstyvių, tai dar nereiškia, kad tam netinka upelio vanduo. Ankstyvėms reikia šalto, prisotinto deguonies vandens, akmenuoto dugno, stiprios srovės, o tai net ir švariuose lygumų upeliuose aptinkama nedažnai.
Šiems trūkumams ištaisyti buvo pasiūlyta balų sumos apskaičiavimo metodika. Pirmą kartą ji buvo pateikta 1978 m.

vykusiame biologinio monitoringo darbiniame seminare. Iš čia ir supaprastintas šio metodo pavadinimas – BMWP (Biological Monitoring Working Party) balų suma arba tiesiog BMWP. Metodo esmė ta, kad pabandyta kiek galima tiksliau įvertinti kiekvienos dažniau aptinkamos šeimos tolerantiškumą balais. Kuo jautresnė vandens gyvūnų šeima, tuo didesnis balas, kuris svyruoja nuo 1 iki 10. Šeimų lygis pasirinktas neatsitiktinai. Įvertinti kiekvienos galinčios pasitaikyti rūšies tolerantiškumą praktiškai neįmanoma, be to, tuomet būtų prarastas pagrindinis tokių metodų privalumas – jo prieinamumas net ir neturintiems specialaus išsilavinimo žmonėms.
Taikant šį metodą, gyvūnai apibūdinami iki šeimos lygio. Rastų šeimų balai sumuojami (atskirų šeimų balai pateikti lentelėje). Gauta suma ir rodo tiriamo vandens telkinio būklę. Kuo didesnė gautoji balų suma, tuo geresnės kokybės tiriamas vandens telkinys.

Tyrimai, taikant šį metodą, parodė, kad silpnai užterštuose upeliuose BMWP balų suma viršija 100, o labai švariuose – net ir 150. Norint nustatyti vandens kokybės klases (to reikia norint sudaryti vandens kokybės žemėlapius) galima pasinaudoti žemiau pateikta lentele.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s