Upelių tyrimai ( dalis II iš III)

Upelių tyrimai ( dalis II iš III)

Kuoja (Rutilus rutilus L.)

Kuojos pailgos, jų nugara tamsiai melsva, jaunų žuvų šonai melsvai sidabrinės, didesnių – gelsvos spalvos, pilvas balkšvas. Akys gelsvos, rausvos, jų viršutinėje dalyje yra po raudoną dėmę. Krūtinės pelekai rausvi ar raudoni, nugaros ir uodegos – pilki. Kuojų žiotys nukreiptos į apačią, pritaikytos maitintis dugno organizmais. Akių rainelė paprastai būna geltonos, oranžinės ar raudonos spalvos. Iš pirmo žvilgsnio kuoją sunku atskirti nuo raudės, nes jos daug kuo panašios, bet iš tikrųjų šias žuvis skiria daugelis požymių.


Kuojos užauga iki 1,5 – 1,8 kg svorio ir 50 cm ilgio. Neršia balandžio – gegužės mėn., pasirinkdamos seklias pakrantes, kuriose gausu povandeninės augalijos, nendrynų, nuskendusių augalų.
Po neršto kuojos leidžiasi į gilesnes vietas. Ten jos gaudo įvairiausius smulkius gyvūnėlius nuo povandeninių augalų ir nuo dugno. Šios žuvys mėgsta dugninius vėžiagyvius, vabzdžius, apsiuvų, lašalų, trūklių lervas, smulkučius vandens sliekučius, įvairius moliuskus. Nevengia jos ir siūlinių žaliųjų dumblių ar kitų augalų. Tiek mažos, tiek ir suaugusios kuojos mėgsta būriuotis. Dažnai galima pastebėti, kad būrelius sudaro įvairaus amžiaus žuvys. Jos laikosi netoli vandens augalijos, arčiau pakrančių. Jų mėgstamos vietos, – 1,5 – 2,5 m giluma, smėlėtas ar žvyringas dugnas ir rami tėkmė. Kai rudenį vanduo atšąla, kuojos iš pakrančių pasitraukia į gilesnes vietas. Sočių kuojų būreliai lėtai plaukioja įvairiuose vandens sluoksniuose, tačiau į paviršių retai teiškyla. Išalkusios kuojos esti labai smalsios ir nuolat siuva iš vienos vietos į kitą, ieškodamos maisto. Tokių kuojų labai dažnai galima pamatyti netoli kranto ir pavilioti, metant į vandenį molio gniužulus.
Kuoja – atspari žuvis. Ją galima pamatyti ir upėse, netoli nuo tų vietų, kuriose įteka nešvarūs vandenys, atnešantieji maisto.

Paprastoji aukšlė (Alburnus alburnus L.)

Tai nedidelė, šviesą ir šilumą mėgstanti žuvelė. Jos kūnas pailgas, siauras, iš šonų plokščias su labai plonais sidabriniais žvynais, kurie smunka vos paliesti. (Iš žvynuose esančių guanino kristalų gaminami dirbtiniai perlai.) Aukšlės nugara pilkai žalia, šonai ir pilvas – žvilgančios sidabrinės spalvos. Nugarinis ir uodeginis pelekai būna pilki, kiti pelekai – šviesūs, akys – pilkos.
Aukšlės gyvena upėse, šiltuose upeliuose, ežeruose, pratakiuose tvenkiniuose. Vengia vandens, kuris vasarą nebūna šiltesnis kaip 15 – 16 laipsnių šilumos. Aukšlės visą laiką juda, taigi yra savotiškos sportininkės. Jos moka atsigulti ant šono, sulenkti kūną, atsispirti uodega, iššokti virš vandens. Stipriam vėjui pučiant, aukšlės ieško prieglobsčio netoli kranto tarp augalijos. Paprastosios aukšlės – labai baikščios ir smalsios žuvys: pajutusios mažiausią pavojų, jos vikriai išsislapsto, bet tuoj grįžta pažiūrėti, kas jas išbaidė.


Aukšlės yra trumpaamžės 7 – 15 cm žuvytės. Jos neršia nuo gegužės pabaigos iki liepos pradžios ežerų pakraščiuose, įlankose, upių žiotyse, ant povandeninės augalijos, rečiau – ant akmenuoto grunto. Pirmiausia neršia didesnės aukšlės. Nerštas vyksta triukšmingai, žuvys darosi neatsargios ir jas lengvai galima pagauti su samteliu. Kartais neršiančios aukšlės iššoka ant sausumos ir žūva.
Aukšlių jaunikliai minta vėžiagyviais ir smulkiomis vabzdžių lervomis. Paūgėjusios ir suaugusios aukšlės esti gana rajos ir maitinasi skraidančiais vabzdžiais, kuriuos čiumpa ne tiktai nuo vandens paviršiaus, bet taip pat gaudo juos iššokdamos iš vandens, ypač rytais, vakarais arba prieš lietų. Taip pat minta vėžiagyviais, uodų lervomis. Vėlų rudenį renka maistą nuo dugno. Paprastųjų aukšlių daug išgaudo lydekos, sterkai, vėgėlės, ešeriai ir vandeniniai paukščiai.

Gružlys (Gobio gobio L.)

Šios nedidelės žuvies kūnas pailgas, apvalus, prie galvos truputį storesnis, prie uodegos šiek tiek suplotas. Gružlio nugara pilkai žalia, šonai šviesūs su ryškiomis mėlynomis dėmėmis, papilvė gelsvai balta. Jo akys gana didelės, judrios. Gružlio kūnas padengtas didokais plonais, silpnai besilaikančiais žvynais. Jo snukio apačioje yra plačios žiotys su mėsingomis lūpomis. Žiočių kampuose yra po vieną ūselį, kurie siekia akių apačią.

Nugarinis gružlio pelekas aukštas, uodeginis pelekas iškirptas. Patinėlių krūtinės pelekai yra ilgi ir beveik siekia pilvinių pelekų pagrindą, patelių krūtinės pelekai būna kur kas trumpesni. Gružlio dydis, spalva, ūselių ilgis labai priklauso nuo gyvenamosios vietos. Gružlys gyvena šiltesniuose, srauniuose upeliuose, upėse, ežeruose, kur švarus vanduo ir smėlėtas, žvirgždėtas arba akmenuotas dugnas. Gružliai yra dugninės žuvys, nuolat gyvenančios būreliais prie dugno ir pakylančios aukščiau tik retais atvejais (prieš lietų arba patekusios į gilias vietas su joms netinkamu dugnu). Iš savo pamėgtų vietų gružliai retai toli pasitraukia. Nors pagal spalvą jie labai prisitaikę prie gyvenamosios vietos, tačiau dažnai gružlių būrelius galima pastebėti prie upės ar upelio kranto, ant dugno prigludusius ir lėtai judančius, atkreiptomis prieš srovę galvomis. Pabaidyti gružliai vikriai plaukia pasroviui, o po kurio laiko vėl pamažu visu būreliu grįžta atgal. Jie taip pat kolektyviai, visu būriu metasi prie grobio, kurį čiumpa labai staigiai ir energingai, jeigu tik įstengia apžioti. Vandeniui atšalus ir žiemą gružliai tūno gilesnėse upių ir ežerų vietose.
Gružlys – lėtai auganti žuvis. Suaugęs gružlys esti 50 – 100 g svorio ir 15 – 18 cm ilgio. Susitelkę dideliais pulkais, neršia gegužės – birželio mėnesiais seklesnėse vietose, kur yra vandeninių augalų bei akmenų. Neršto metu patinai patamsėja, jų kūną išberia nerštaspuogiai.
Jauni gružliai, plaukiodami dideliais pulkais, minta zooplanktonu, vėliau – smulkiais dugniniais bestuburiais. Suaugusios žuvytės, susimetusios į nedidelius būrius, minta vabzdžių vikšrais, kirmėlėmis, vėžiagyviais, žuvų ikrais. Gružlius lengva vilioti įbridus, sukėlus kojomis dumblą ar išjudinus smėlį.

Rainė (Phoxinus phoxinus L.)

Nedidelės mažuose upeliuose, upių aukštupiuose gyvenančios žuvys. Atskirti galima gana nesunkiai, nes kitų, panašių į raines, žuvelių upėse yra nedaug. Spalva šiek tiek įvairuoja atsižvelgiant į upės dugną, vandens spalvą bei vandens augmeniją. Mėgsta ramesnes vietas sraunumose, paprastai laikosi netoli kranto bei kitų tinkamų slėptis vietų. Mėgsta gyventi būriais, nes tai palengvina apsisaugoti nuo priešų (lydekų, upėtakių, vėgėlių).
Kūnas yra margas, šonai žalsvai gelsvi, pilvas baltas, spalvos ypač paryškėja neršto metu. Auga lėtai, gyvena apie penkerius metus. Užauga iki 10 cm ilgio, bet dažniausiai aptinkama 4 – 8 cm ilgio žuvelių. Neršia pavasarį, balandžio – gegužės mėnesiais, ant žvirgždėto grunto. Maitinasi, kaip ir kitos upių aukštupiuose gyvenančios žuvys, vandens bestuburiais bei vabzdžiais, patenkančiais į vandenį iš sausumos.
Einant upelio pakrante galima stebėti didelius šių žuvelių būrius, ramiai plaukiojančius vandenyje. Pabaidytos išsisklaido į pašalius, bet po kelių minučių vėl susirenka į būrį. Kur vanduo labiau teršiamas ar daug plėšrūnų, šių žuvų beveik nepamatysime: kur nešvaru, jos negyvena, o kur daug plėšrūnų, – slepiasi pakrantėje, vandens augmenijos sąžalynuose ar tarp dugno akmenų.


Dėl gana gražių spalvų prieš nerštą ir neršto metu mažo dydžio rainės gali būti laikomos akvariume. Mėgėjai praleisti laiką prie upių su meškere kartais pagauna šių žuvelių. Bet kadangi jos nėra didelės, niekas jų maistui nevartoja. Kartais jos yra naudojamos kaip masalas kitoms plėšrioms žuvims, ypač upėtakiams ir lydekoms, gaudyti.
Kadangi rainės mėgsta švarų vandenį, stebint šių žuvelių skaičiaus kitimą upėje, galima pasakyti, ar vandens kokybė upelyje gerėja ar blogėja.

Šližys (Noemacheilus barbatulus L.)

Šios žuvytės kūnas yra cigaro formos, nugara tamsiai ruda, šonai tamsiai geltoni, išmarginti neryškiomis rudomis dėmelėmis. Išilgai šonų tęsiasi dvi siauros šviesesnės juostelės. Smulkūs žvyneliai dengia tik šonus. Uodegos pelekas lyg nukirstas. Aplink žiotis yra 6 ūseliai.
Lietuvoje šližiai paplitę daugelyje upių ir upelių su smėlėtu ir akmenuotu gruntu. Tai dugninės, sėslios žuvys. Didžiąją gyvenimo dalį praleidžia slėptuvėse, tarp akmenų, kerplėšų ar augalų. Slėptuvės ir margas kūnas gelbsti juos nuo priešų. Nepalankiomis aplinkos sąlygomis (išdžiūvus ar įšalus upeliui) gali įsirausti į dumblą ir ilgai išlikti gyvi. Jaučia oro permainas. Krentant atmosferos slėgiui, jie dažnai išplaukia į vandens paviršių, įkvepia oro ir lėtai neria žemyn.
Šližiai užauga iki 15 cm ilgio, retai iki 15 – 20 g. Neršia pavasarį, gegužės – birželio mėn. Minta dugno bestuburiais, detritu.

Kirtiklis (Cobitis taenia L.)

Kirtiklio kūnas pailgas, plokščias iš šonų, nugara ir šonai žalsvai rudi arba pilki, dėmėti, pilvas gelsvas arba balsvas. Ant viršutinės lūpos yra keturios, žiočių kampuose – dvi poros trumpų ūselių. Išilgai kūno tęsiasi kelios juodai rudų dėmelių eilės. Žvyneliai labai maži, jais padengtas visas kūnas. Galva apvali, akys mažos. Šalia akių yra po aštrų spyglį, kurį gali iškišti arba paslėpti odos raukšlėje.
šližys
Kirtikliai gyvena ežeruose, upeliuose. Išgąsdinti įsirausia į smėlį, iškiša tik galvą. Tai sėslios dugninės žuvelės, gyvenančios pavieniui. Dieną dažniausiai slepiasi. Aktyviai ieško maisto lietingu oru ir prieblandoje.
Tai mažos žuvelės. Užauga iki 13 cm ir sveria apie 10 g. Neršia ant augalų, jų šaknų, smėlio. Minta detritu, dugno bestuburiais.

Ešerys (Perca fluviatilis L.)

Kiek kuprotas ir iš šonų suspaustas ešerio kūnas padengtas smulkiais, kietais, stipriai besilaikančiais žvynais. Nugara tamsiai žalia, šonai žali, žalsvai gelsvi, jaunų žuvų žalsvai melsvi, su keliomis skersinėmis tamsiomis dėmėmis. Pilvas balkšvas, akių rainelė geltona.


Ešeriai retai būna ilgesni kaip 50 cm ir sunkesni negu 3 kg. Nors jie yra gana judrūs bei vikrūs ir intensyviai maitinasi, auga nesparčiai. Neršia balandžio – gegužės mėnesį. Neršto metu ešeriai keliauja į upių aukštupius, o gyvenantys ežeruose traukia prie pakrančių ir seklumų. Neršia ant vandeninių augalų, žagarų, akmenų, nugrimzdusių medžių ir kitų daiktų.
Ešerio jaunikliai laikosi litoralėje, maitinasi zooplanktonu, bentosiniais organizmais, žuvų ikrais bei žuvytėmis, kurias pajėgia nugalėti. Ešerius labai vilioja išsinėrę vėžiai. Suaugęs ešerys yra plėšrus, ryja kuojas, aukšles, pūgžlius, dygles, stintas. Grobį ešeriai medžioja gana vikriai. Keletą kartų iššokę iš vandens, ešeriai mėgsta sustoti ir nejudėdami laikytis prigludę prie žolių ar akmenų. Iš tokių vietų jie staigiais judesiais puola praplaukiančias žuvis. Jeigu iš karto laimikio nenugali, tai jį persekioja, neretai iššokdami iš vandens arba įplaukdami į seklumas. Ešerys yra labai godi žuvis ir grobį visuomet čiumpa labai energingai.
Ešeriai mėgsta švarų ir daug deguonies turintį vandenį: jie laikosi nesrauniose upėse, ežeruose, tvenkiniuose, netgi durpinguose miškų ežerėliuose, kur didelis vandens rūgštingumas, taip pat sūrokuose vandenyse, pavyzdžiui, Baltijos jūroje ties upių deltomis, kai kuriuose dideliuose ežeruose. Ešeriai mėgsta pulkuotis, sudarydami maždaug vienodo dydžio būrius. Tiktai stambūs vienetai nesudaro didelių būrių. Ešeriai labiau mėgsta vandenis su akmenuotu, žvyringu bei žvirgždėtu dugnu. Dažnai didelius ešerių būrius galima aptikti gilių ežerų seklumose. Žiemą ešeriai paprastai praleidžia gilumose.

Devynspyglė dyglė (Pungitius pungitius L.)

Maža žuvis, kūnas pailgas, verpstės formos, su plonu uodegos stiebeliu ir smailu snukiu. Galva maža, žiotys didelės, viršutinės. Žvynų nėra, bet išilgai uodegos stiebo driekiasi mažų kaulinių plokštelių eilė, sudarydama aštrią briauną. Prieš nugaros peleką yra 6 – 9 aštrūs, palinkę į šonus spygliai. Nugara melsvai žalsva, šonai išmarginti mažomis tamsiomis dėmėmis, pilvas sidabriškas.


Devynspyglės dyglės dažniausiai užauga iki 5 – 6 cm ilgio ir 1 – 2 g svorio, retai iki 9 cm. Neršia gegužės – rugpjūčio mėn. Neršto metu dyglių patinų šonai ir pilvas pajuosta, o spygliai – pabąla, patelės yra ne tokios ryškios. Prieš nerštą patinėlis stato lizdą iš augalų, juos sutvirtindamas išskiriamomis iš kūno šonų gleivėmis. Lizdelius pritvirtina prie žolių stiebelių ar šakelių. Patinėlis vaiko pateles tol, kol įgena į lizdą.
Jaunikliai telkiasi į būrelius vandens telkinių pakrantėse. Minta planktonu, smulkiais bentosiniais gyvūnais ir žuvų ikrais.

Trispyglė dyglė (Gasterosteus aculeatus L.)

Maža žuvis, kūnas pailgas, verpstės formos, plokščias iš šonų, su plonu ir trumpu uodegos stiebeliu ir smailu snukiu. Žiotys didelės, viršutinės. Žvynų nėra, bet kūno šonus dengia daugiau kaip 20 stambių skersinių kaulinių plokštelių. Prieš nugaros peleką yra 3 aštrūs spygliai, todėl ji ir vadinama trispygle dygle. Nugara pilkai žalsva, šonai gelsvi ar sidabriški. Jaunesni individai būna šviesesni.


Trispyglė dyglė yra daug dažniau aptinkama už devynspyglę. Jos dažniausiai būna iki 4 – 5 cm ilgio ir 1 – 2 g svorio, gali užaugti ir iki 10 cm. Neršia gegužės – liepos mėn. Neršto metu patinai labai pagražėja: sutviska aukso, raudona, melsva spalvomis. O ant patelių šonų atsiranda tamsios dėmės, papilvė gelsva. Prieš nerštą patinėliai stato lizdą iš augalų, juos sutvirtindami savo gleivėmis. Skirtingai negu devynspyglių, trispyglių dyglių lizdai būna ne ant žolių, bet ant dugno. Ir šis patinėlis vaiko pateles tol, kol įgena po vieną į lizdą.
Dyglės prisitaikė gyventi švariuose ežeruose ir upėse, aptinkamos ir šaltuose upeliuose, ir šiltose upių senvagėse. Dyglių maistas – planktonas, smulkūs dugno gyvūnai, įvairių vabzdžių lervos, vėžiagyviai, žuvų ikrai ir kiti smulkūs organizmai.

Paprastasis kūjagalvis (Cottus gobio L.)

Kūjagalvinių šeimai priklausantis paprastasis kūjagalvis yra tipiška dugno žuvis. Jos kūnas pilkas arba šviesiai rudas, nusėtas tamsiomis dėmelėmis. Pilvas šviesus, pelekai dėmėti. Galvos šonuose, prie žiaunadangčių, yra labai trumpi dygleliai. Akys didelės, išsidėsčiusios viršutinėje kūno dalyje, arti viena kitos, tamsiai rudos.

Paprastieji kūjagalviai gyvena švariose, srauniose upėse ir upeliuose, kuriuose yra akmenuotas gruntas. Gyvena pavieniui, dėl kūno margumo sunkiai pastebimi. Kūjagalviai jautrūs deguonies trūkumui, todėl vengia stovinčio vandens, ežeruose jų aptinkama retai, dažniausiai gyvena protakose.

Šios žuvys dažniausiai yra 6 – 8 cm, rečiau 10 – 12 cm ilgio ir 8 – 20 g svorio. Neršia balandžio – gegužės mėnesiais po akmenimis ant apatinės jų pusės. Patinas smėlyje padaro duobutę ir saugo patelės padėtus ikrelius.
Kūjagalviai minta smulkiąja dugno gyvūnija, ypač vabzdžių lervomis, vėžiagyviais. Ėda žuvų ikrus ir jauniklius.

Vėgėlė (Lota lota L.)

Vėgėlė priklauso menkinių žuvų šeimai. Tai vienintelė gėlavandenė šios šeimos žuvis. Jos kūnas apvalus, uodega iš šonų suplota, į galą laibėjanti, galva plati, iš viršaus priplota. Žiotys plačios; jose gausu neaštrių dantų, apatinis žandas kiek trumpesnis negu viršutinis. Vėgėlės oda minkšta, stora, gana slidi. Šonuose yra daug vos matomų plonų žvynų. Nugara ir šonai pilkai žali su juodai rusvomis dėmelėmis ir juostomis. Nugaroje turi du pelekus. Jaunos vėgėlės tamsios, beveik juodos. Pažandėje yra vienas ilgas, šalia šnervių – du trumpi ūseliai.


Vėgėlės mėgsta švarų, šaltą vandenį, akmenuotą ir dumblotą dugną, stačius krantus. Jos gyvena po akmenimis, urvuose, po kerplėšomis ir kitose landynėse, kuriose dienomis slapstosi ir kurias apleidžia tiktai naktį, vykdomos ieškoti grobio. Kartais vėgėlės ramiai tūno dugne. Vasarą, kai vanduo esti šiltas, vėgėlės pasislepia ir nesimaitina. Išbaidyta iš slėptuvės vėgėlė vėl netrukus grįžta atgal. Mažesnių vėgėlių galima aptikti arčiau krantų, o stambios paprastai slepiasi gilumose.
Vėgėlės gali užaugti iki 60 – 80 cm ilgio ir net iki 10 – 12 kg svorio. Neršia vėlai rudenį ar net žiemą ant smėlio, žvirgždėto grunto. Jaunos vėgėlės yra bentofagai, minta zoobentosu, kitų žuvų ikrais, mailiumi. Suaugusios yra plėšrios: minta žuvimis (pūgžliais, dyglėmis, ešeriais), varlėmis, vėžiais, žuvų ikrais. Kartais jos puola ir stambų grobį, kurio neįstengia įveikti. Būta net atvejų, kai jos medžioja įvairaus amžiaus vėgėles.

Be žuvų, upėse dar galima aptikti ir žinduolių, bet jie nėra tikri vandens gyvūnai, nors nemaža jų gyvenimo dalis yra susijusi su vandens aplinka. Žinomiausi yra ūdra (retas gyvūnas, įrašytas į Lietuvos Raudonąją knygą), bebras ir ondatra. Aprašant upelių aplinką bus įdomu stebėti šiuos gyvūnus, nors stebėjimai reikalauja daug kantrybės. Tačiau bebrų namelių ir užtvankų statybos, jų šeimos gyvenimas gali suteikti daug malonių akimirkų stebėtojui.

Upės baseino samprata

Kaip jau buvo minėta, upės, upeliai, ežerai ir pelkės reprezentuoja apie 0,03% visos Žemės paviršiaus sausumos vandens. Šis vanduo yra būtinas vandens telkinio baseino sistemos funkcionavimui. Ežerai, upeliai ir pelkės yra tik dalis vandens telkinio baseino sistemos tinkle. Šiose dalyse stebima didelė fizinių, cheminių ir biologinių sąlygų įvairovė. Vienas pagrindinių veiksnių, kuris formuoja ežerų, upelių ir pelkių ekosistemas, yra nuotėkio režimas, arba didelis vandens kiekio judėjimas ekosistemoje.
Vandens telkinio baseinas (upės baseinas) yra žemės paviršiaus plotas, apribotas takoskyros. Iš jo vanduo teka į upelius, ežerus ir pelkes. Takoskyra dažniausiai eina per aukštesnes žemės paviršiaus vietas (dažniausiai per kalnus ar aukštumas) ir skiria gretimus upių baseinus. Yra besijungiančių baseinų – vanduo tada teka tai į vieną, tai į kitą upę. Upelių sistema, kuria keliauja vanduo, nešmenys ar kitos fizikinės, cheminės bei biologinės medžiagos (dalelės), yra vadinama, kaip jau buvo minėta anksčiau, hidrografiniu tinklu. Pagrindinės upės baseino dalys yra:
• pagrindinė upė,
• intakai,
• upės slėnis,
• takoskyros (vandenskyros topografinė riba),
• žmogaus padarytos užtvankos, tiltai, kanalai ir t.t.
Vienas iš svarbesnių veiksnių upės baseino sistemoje yra klimatiniai procesai, kurie lemia nutekančio vandens tūrį, nuotėkį, erozinius procesus ir kt. Nuolydis ir erozija kuria topografines reljefo variacijas upės baseine. Krituliai suformuoja upes ir upelius, kuriais tekėdamas vanduo perneša mažas dirvos daleles ir kitą nuosėdinę medžiagą. Dirvožemio struktūra upės baseine lemia augalų bendrijos sudėtį ir struktūrą, dirvos eroziją, paviršinio nuotėkio dydį.
Kitas labai svarbus komponentas yra augalija, kuri lemia transpiracijos dydį (augalų išgarinamo vandens kiekį), reguliuoja maistmedžiagių (azoto ir fosforo) srautus, formuoja ir kuria buveines, kurios sudaro pagrindą gyvybės formų įvairovei upės baseine.
Kaip buvo minėta anksčiau, upės, upeliai, ežerai ir pelkės sukuria vieną upės baseino sistemą. Koks yra skirtumas tarp šių dalių?
Ežerams, tvenkiniams ir pelkėms būdinga tai, kad vanduo čia teka labai lėtai arba yra stovintis. Tokio tipo ekosistemos vadinamos lentinėmis (netekančio vandens). Pelkės yra tarsi pereinamoji zona tarp sausumos ir vandens. Jų vaidmuo upės baseinui labai svarbus: reguliuoja potvynio vandens nutekėjimą laike bei nešmenų srautus, sulaiko teršalus, kuria naujas buveines ir papildo upės nuotėkį sausuoju metų laiku. Ežerai ir tvenkiniai yra taip pat svarbūs: jie taip pat sukuria naujas buveines, sulaiko teršalus ir kartu yra vandens saugykla.

Kaip buvo minėta, upės ir upeliai yra tekančio vandens ekosistemos, kurios vadinamos lotinėmis sistemomis. Upeliai dažniausiai yra klasifikuojami pagal jų ilgį. Leisdamiesi upe žemyn, mes matysime vis besikeičiantį vaizdą, o tai reiškia, kad upės ilgyje keičiasi ir upės savybės.
Upės kontinuumo sąvoka išreiškia sisteminį požiūrį į tekančio vandens ekosistemas ir suprantama kaip tęstinė geografiškai fizikinių gradientų ir su jais susijusios biotos visuma. Taigi upės baseinas yra pagrindinis upių ir upelių tyrimų vienetas.
Dabartiniu metu upės baseino sistemos funkcionavimui vis didesnę įtaką turi žmogaus ūkinė veikla. Žmonės naudoja vandenį įvairiems tikslams:
• fiziologiniams poreikiams tenkinti (niekas geriau nenumalšina troškulio kaip švarus ir tyras vanduo),
• maisto gamybai,
• buičiai,
• įvairiems kroviniams gabenti (tai yra savotiški vandens keliai),
• pramonei,
• žemės ūkiui,
• žvejybai,
• rekreacijai.
Žmonių naudojimosi žeme ir vandeniu upės baseino ekologinėje sistemoje rezultatas yra vandens kokybės ir kiekybės keitimasis bei natūralių buveinių sunaikinimas. Kai kurie pasikeitimai turi teigiamus, kai kurie – neigiamus efektus.
Melioracija, užtvankų ir dambų statymas, kelių tiesimas ir tiltų statyba neišvengiamai keičia upės fizinę aplinką: tiesinamos upių vagos, keičiamas natūralus nuotėkio pasiskirstymas tiek upės baseino teritorijoje (t.y. geografiškai), tiek ir per metus (t.y. laike). Tai sukelia natūralių buveinių degradaciją ir biologinės įvairovės mažėjimą. Ne veltui nemažoje dalyje šalių (JAV, Danija, Vokietija ir kt.) vis intensyvėja upių atkūrimo darbai.
Miškų kirtimas, pievų pavertimas ariamąja žeme, žemės drėkinimas ir vandens saugyklų suformavimas veikia ir hidrologinį ciklą, nes mažėja augalijos transpiracinės galimybės bei bendras nuotėkio dydis, kadangi dalis vandens tiesiog prarandama.
Vandens naudojimas ir jo išleidimas atgal į vandens telkinius labai veikia vandens kokybę, ypač upių sistemose. Tarša pažeidžia natūralią gamtinę upėje gyvenančių gyvų organizmų aplinką, dėl to dalis augalų ir gyvūnų išnyksta. Tai lemia nuodingų teršiančių medžiagų veikimas bei deguonies sunaudojimas organinei medžiagai skaidyti.
Mažų upelių ekosistemos taršos požiūriu labai kenčia nuo spartėjančių eutrofikacijos procesų. Eutrofikacija – tai upės ar kito vandens telkinio trofiškumo lygio kitimas. Jam būdinga didėjantis pirminės produkcijos kiekis, besikeičiantis upės vandens hidrocheminis režimas (lokaliai besiformuojanti bedeguonė aplinka) ir biologinės įvairovės mažėjimas vėlesnėse eutrofikacijos proceso fazėse.
Šio reiškinio esmė yra natūraliai vykstantys fotosintezės ir kvėpavimo procesai gyvų organizmų ląstelėse:

Ši lygtis rodo, kokią didelę reikšmę turi fosforas. Kiekvienas P atomas (PO42 pavidalu) padeda fiksuoti 106 anglies atomus, o kai ta organinė medžiaga nusėda ir pradedama skaidytis, ji tampa potencialiu 138 deguonies molekulių vartotoju. Kol vandens aplinkoje yra laisvo deguonies, bendras kvėpavimo ir organinės medžiagos skaidymo rezultatas yra atvirkščias fotosintezei, t.y. kiek organinės medžiagos pagaminama fotosintezės metu bendros pirminės produkcijos pavidalu, tiek jos ir gali būti suskaidyta ir sunaudota ląstelinio kvėpavimo metu. Ir kuo daugiau jo bus sunaudojama organinės medžiagos skaidymo metu, tuo mažiau deguonies liks augalų ir gyvūnų poreikiams tenkinti (ląsteliniam kvėpavimui).

Tačiau jei molekulinio O2 nėra arba jis išnaudotas, tai organinės medžiagos ardymas (skaidymas) vyksta pagal keletą kitų reakcijų:
1) denitrifikacija

2) amino rūgščių skaidymas

3) fermentacija

Visos šios reakcijos vyksta dalyvaujant bakterijoms, kurios šias reakcijas naudoja kaip reikalingos jų gyvybei palaikyti energijos gavimo būdą. Pirmiausia naudojamos tos reakcijos, iš kurių bakterijos gauna daugiausia energijos. Taigi ir bedeguonėje aplinkoje gali egzistuoti gyvybė, tačiau ar mums patiktų gyventi tik tokioje aplinkoje (žinoma, jeigu išgyventume)?
Upėse beveik niekada nesusidaro bedeguonė aplinka, išskyrus tuos atvejus, kai išleidžiamose nuotėkose yra bedeguonė aplinka ir jų tūris viršija upės nuotėkį išleidimo vietoje. Vykstant skiedimo procesams, kurie didėja tolstant nuo išleidimo vietos ir prisijungiant naujiems intakams, upės vandens kokybė vėl pagerėja.
Kai vandenyje yra daug maistmedžiagių, stebimas vandens “žydėjimo” reiškinys, – tai yra masinis ir staigus dumblių dauginimasis, o kartu ir biomasės didėjimas. Vėliau tie gyvi organizmai žūva, ir vykstant sparčiam organinės medžiagos ardymui staiga ima mažėti deguonies, dėl to gali pradėti žūti vandens gyvūnai. Nemuno vandens žydėjimas buvo aprašytas jau 1922 ir 1936 m. Dabar kiekvienais metais, esant šiltai vasarai, galima stebėti vandens žydėjimą Kuršių mariose ir Baltijos jūros paplūdimiuose, kur jaučiamas Kuršių marių vandens poveikis. Vandens žydėjimas būdingas ir kai kurioms labiausiai teršiamoms mūsų upėms (Nemunui, Nevėžiui, AkmenaiDangei ir kitoms).

Vandens kokybė

Prieikime prie vieno iš upelių arčiau, įdėmiai įsižiūrėkime į vandenį ar upelio dugną ir pamatysime, kad upelis – tai ne tik vanduo. Štai paviršiumi prabėgo vandens čiuožikas, tarp lapų šmėkštelėjo vandeninis vabalas ar dugnu nurėpliojo akmenukais pasidabinusi apsiuvos lerva. Net ir labiausiai užterštame upelyje galima aptikti kokį nors gyvūnėlį. Kodėl vienuose upeliuose jų daug, kituose ne?
Panagrinėkime iš arčiau, kaip keičiasi vandens kokybė natūraliame, žmogaus veiklos dar nepaliestame upelyje ar upėje.

Upių aukštupiai – tai daug mažyčių upokšnių, ištekančių dažniausiai iš šlapių, šaltiniuotų, miškais apaugusių vietovių. Šių upokšnių vanduo, panašiai kaip ir šaltinių, pasižymi švarumu. Čia net ir vasarą vanduo išlieka šaltas ir skaidrus. Ištirpusių mineralinių medžiagų jame mažai, ir tik nukritę medžių lapai dažnai būna vienintelis ten gyvenančių dugno gyvūnų maisto šaltinis. Todėl nenuostabu, kad stambesnių gyvūnų tokiuose upokšniuose daug neaptiksime. Čia galime rasti tik labai švarius ir sraunius vandenis mėgstančių kai kurių ankstyvių lervų ar vieną kitą plokščiųjų kirmėlių rūšį. Tokiuose vandenyse labai daug galima rasti nebent šoniplaukų, kurių vienas iš pagrindinių maisto šaltinių ir yra nukritę lapai bei ant jų įsikūrę bakterijos ar mikroskopiniai grybai.
Vėliau upokšniai jungiasi vienas su kitu, platėja. Srovė lėtėja, vanduo dažnai teka per lygumas, upių pakrantėse mažiau medžių, todėl vanduo, ypač vasarą, daug šiltesnis. Maisto medžiagų daugėja – tai ir yrantys medžių lapai, srovės atnešti iš aukštupių, ir žuvusių vandens gyvūnų liekanos. Padidėjęs maisto kiekis, šiltesnis vanduo ir saulės šviesa skatina dumblių vystymąsi, o tai, savo ruožtu, dar labiau didina maistui tinkamų medžiagų kiekį vandenyje, todėl gyvūnų vis daugėja. Tiesa, čia jau nebeaptiksime šaltamėgių, labai jautrių vandens kokybei gyvūnų, juos išstumia kitos gyvūnų rūšys, kurios nėra tokios jautrios vandens kokybei. Tokiame vandenyje aptinkame daug apsiuvų, dvisparnių lervų, dėlių, moliuskų bei vėžiagyvių.
Kuo arčiau upės žiotys, tuo daugiau vandenyje ištirpusių organinių ir mineralinių medžiagų. Atitinkamai dėl padidėjusio organinės medžiagos kiekio gausėja ir ja mintančių vandens organizmų: mažašerių kirmėlių, uodo trūklio lervų, bakterijų. Organinėms medžiagoms skaidyti reikia deguonies, jei organinių medžiagų susikaupia daug, deguonies gali nebeužtekti, ir tada organinės medžiagos ardymas vyksta anaerobinėmis sąlygomis, dažnai išsiskiriant toksinėms medžiagoms. Jautresnių gyvūnų rūšių dėl deguonies stokos, padidėjusios pavojingų medžiagų koncentracijos ar uždumblėjimo čia nebeaptinkama. Tokiame vandenyje išlieka tik labai atsparios vandens kokybės pablogėjimui rūšys, tokios kaip jau minėtosios mažašerės kirmėlės, ypač tubificidai, uodo trūklio lervos ir panašiai.
Taip natūraliai nuo ištakų iki žiočių keičiasi vandens kokybė žmogaus veiklos dar nepaliestoje natūralioje upėje. Šis procesas – maisto medžiagų ir organinės medžiagos vandenyje gausėjimas ir su tuo susiję pakitimai vandens ekosistemose – vadinamas eutrofikacija. Kitas procesas, nuolat vykstantis upėje, – tai savaiminis vandens apsivalymas. Jo esmė ta, jog vandenyje esančias mineralines ir organines medžiagas įsisavina vandenyje augantys augalai, gyvūnai bei mikroorganizmai. Šiomis medžiagomis jie minta, naudoja jas savo kūno statybai, tuo sumažindami jų koncentraciją vandenyje ir taip apvalydami vandenį.
Dėl žmonių veiklos upeliuose vykstantys eutrofikacijos procesai greitėja, savaiminio apsivalymo galimybės mažėja ir vandens kokybė blogėja.
Pagal teršimo pobūdį galime išskirti du žmogaus veiklos įtakos upių ir upelių vandens kokybei būdus: tai upių fizinės aplinkos pakeitimas ir tiesioginis vandens teršimas įvairiais cheminiais junginiais, esančiais buitiniuose ir pramoniniuose nutekamuosiuose vandenyse.
Upės fizinės aplinkos degradacija pasireiškia keičiant upės ar upelio fizinius ir hidrologinius parametrus. Tai, pavyzdžiui, miškų prie upės kirtimas, ypač upelių aukštupiuose. Iškirtus miškus labiau įšyla vanduo ir mažiau ištirpsta deguonies, be to, intensyvėja dumblių ir kitų aukštesniųjų vandens augalų augimas, dėl ko didėja organinės medžiagos kiekis vandenyje ir greitėja vandens eutrofikacija.
Kitas pavyzdys galėtų būti upelių ir upių aplinkos melioracija ir su tuo susiję upių vagos pakeitimai. Dėl melioracijos upės iš natūralių vandens telkinių, kuriuose vyksta natūralūs savaiminio vandens apsivalymo ir eutrofikacijos procesai, virsta kanalais pertekliniam vandeniui iš dirbamų laukų nuleisti. Tiesinant upių vagas, naikinant rėvas, mažėja ir biotopų įvairovė, didėja nešmenų kiekis, greitėja dumblėjimo procesai. Be to, melioracija lengvina trąšų plovimą iš dirvožemio ir jų patekimą į vandenį per po žeme nutiestus kanalus, apeinant apsauginę pakrantės augalų juostą.
Tarša įvairiomis cheminėmis medžiagomis su nutekamaisiais vandenimis ar dėl medžiagų išplovimo iš apylinkėse esančių dirbamų laukų gali būti dvejopa. Visų pirma, tai upelių teršimas toksinėmis nuodingosiomis medžiagomis. Tai sunkiųjų metalų jonai, įvairūs pesticidai, herbicidai, chloro organiniai junginiai ir pan. Šios medžiagos, didesnėmis koncentracijomis patekę į vandenį, naikina visa, kas gyva, neatsižvelgiant į organizmų atsparumą taršai, be to, jos gali būti labai pavojingos ir žmogui. Todėl reikia daryti viską, kad tokios medžiagos nepatektų į vandens telkinius.
Kiek kitaip upių ir upelių gyvūnai ir augalai reaguoja į taršą, patenkančią į vandens telkinius kartu su nevalytais nutekamaisiais vandenimis. Didžioji dalis ištirpusių tokiame vandenyje medžiagų – tai įvairūs biogeninių elementų junginiai ir organinės medžiagos. Visos šios medžiagos ne tik nepavojingos gamtai, bet net ir būtinos. Augalai, gyvūnai ir mikroorganizmai jas naudoja savo gyvybinėms funkcijoms palaikyti, tačiau mažais kiekiais.
Biogeniniai elementai (N, K, P), patekę į vandenį, skatina masinį dumblių augimą, kartu vandenyje smarkiai didindami kiekį organinės medžiagos, kurios kartu su fekaliniais vandenimis ir taip daug pakliūva į vandenį. Kaip žinia, organinėms medžiagoms skaidyti bakterijos naudoja deguonį, dėl to jo kiekis vandenyje staigiai mažėja ir esant daug organinės medžiagos gali pasiekti minimalias reikšmes. Be to, anaerobinėmis sąlygomis prasideda organinės medžiagos puvimo procesai ir išsiskiria nuodingieji junginiai. Visa tai sukelia aukštesniųjų gyvūnų žūtį, todėl jautresnių gyvūnų tokiame vandenyje nebeaptiksime.

Biologiniai ir cheminiai vandens kokybės tyrimo metodai ir jų palyginimas

Norint įvertinti upelių vandens kokybę, palyginti atskiras upelio atkarpas ar skirtingus upelius, reikia biologinių ar cheminių upelių tyrimų.
Biologiniai ir cheminiai vandens kokybės tyrimai skiriasi daugeliu aspektų. Kadangi vandens gyvūnai dalį ar net visą gyvenimą praleidžia vandenyje, tai ir šis vanduo visą tą laiką turi atitikti tokias sąlygas, kokios būtinos vandens gyvūnams. Žinoma, tai nėra absoliutus teiginys, nes gyvūnams, kaip žinome, išgyventi vandenyje reikia ne tik tinkamos kokybės vandens, bet ir kitų sąlygų: slėptuvių, nerštui tinkamų vietų, tinkamo maisto ir panašiai. Kaip jau minėta, melioruojant ar tiesinant upelius, dažnai sunaikinamos būtent šios papildomos sąlygos ir tada, neatsižvelgiant į paties vandens kokybę, atskirų rūšių galimybės išgyventi sumažėja. Todėl biologiniai tyrimai rodo ilgalaikę vandens būklę, upelio tinkamumą gyvybei.
Skirtingai nuo biologinių, cheminiais metodais mes galime nustatyti tik momentinę vandens būklę tiriamame taške. Cheminių tyrimų trūkumas tas, kad atlikę tyrimus kitu metu ar šiek tiek kitoje vietoje, galime gauti jau visiškai kitokius duomenis. Be to, egzistuoja cheminių ir fizinių parametrų svyravimai per parą ar metiniai ritmai. Žinoma, šiuos trūkumus galima kompensuoti dažniau atliekant tyrimus ir didinant tyrimo vietų skaičių.
Cheminių tyrimų pranašumas yra tas, kad su jų pagalba galima tiesiogiai sužinoti teršimo pobūdį ir paskui lengviau aptikti teršimo šaltinį. Taigi, tirdami gyvūnų įvairovę, galime sužinoti apie gyvenimo vandenyje sąlygas, o cheminiai parametrai teikia daugiau informacijos apie pačius taršos šaltinius.
Pabaigoje reikėtų paminėti, kad cheminei analizei atlikti reikia daugiau įrangos, įvairių reagentų ir išankstinio pasirengimo, kartu cheminiai tyrimai yra daug brangesni nei biologiniai tyrimai.
Kartais dėl minėtų priežasčių biologiniais ir cheminiais metodais nustatyta vandens kokybės klasė gali skirtis. Jei biologinių ir cheminių tyrimų metu gauti duomenys labai skiriasi, tai reikia atlikti papildomus tyrimus, ieškant šių skirtumų priežasčių.

Biologiniai tyrimai

Kaip žinome, kuo geresnė upelio būklė, tuo daugiau gyvų organizmų rūšių gali jame gyventi. Todėl, norint įvertinti tiriamo vandens būklę, visiškai nebūtina atlikti brangios ir nuobodžios cheminės vandens analizės – pakanka patyrinėti vandenyje gyvenančius organizmus. Be to, dėl įvairių priežasčių pablogėjus vandens kokybei, atitinkamai mažėja tiek augalų, tiek ir dugne ar vandens plote gyvenančių gyvūnų rūšių skaičius. Lieka tik nereiklios, atsparios vandens taršai rūšys. Taigi norint įvertinti tiriamo upelio būklę, užtenka patyrinėti vieną kurią nors gyvųjų organizmų grupę.

Pats paprasčiausias ir todėl labiausiai paplitęs, ypač tarp nespecialistų, vandens kokybės vertinimo būdas ir yra pagrįstas dugno bestuburių gyvūnų – bentosinių organizmų – tyrinėjimais.
Bentosiniai organizmai – tai gyvūnai, kurių gyvenimas labai susijęs su vandens telkinio dugnu. Vieni jų gyvena įsirausę į gruntą, kiti prisitvirtinę prie akmenų ar kerplėšų. Bentosiniai gyvūnai yra labai prisitaikę išsilaikyti prie dugno net ir stiprios potvynio srovės metu. Tai ir plokščia kūno forma, ir įvairūs siurbtukai ar kabliukai, ir tvirti sunkūs nameliai ar moliuskų kriauklės.
Kodėl upelių vandens kokybei tirti siūlome pasirinkti būtent bentosinius gyvūnus? Visų pirma, bentosiniai gyvūnai yra gana stambūs, gerai matomi, be to, jie palyginti nejudrūs, todėl juos lengva rinkti. Jie, lyginant su kitomis vandens gyvūnų grupėmis, geriau rodo tiriamo upelio vandens kokybę, nes, patekus teršalams į vandenį, negali išvengti jų poveikio kaip, pavyzdžiui, žuvys. Be to, dauguma bentosinių gyvūnų praleidžia vandenyje daugiau nei metus, todėl pagal bentoso rūšinę sudėtį galime spręsti apie vandens kokybę ne tik tyrimo metu (ką iš dalies sužinome ir atlikdami chemines analizes), bet ir per tam tikrą laikotarpį, nes bentoso sudėtyje, kaip ir medžių rievėse, atsispindi vandens telkinio būklės pakitimai.
Sąlyginai dugno gyvūnus galime skirstyti į tris grupes: mikro, mezo ir makrobentosą. Makrobentosu laikome gyvūnus, kurių dydis viršija 3 mm. Paprasčiausi vandens kokybės vertinimo metodai pagrįsti būtent makrozoobentosinių gyvūnų tyrimais.

Dažniausiai upelių dugne aptinkamos gyvūnų grupės

Kaip žinome, gyvūnų, o ypač bestuburių, pasaulyje yra labai daug. Vien tik vabzdžių priskaičiuojama daugiau nei milijonas rūšių. Todėl tokią gausybę rūšių reikia susisteminti.
Pagrindinis sisteminis vienetas – tai rūšis, kurios sąvoką dar XVII amžiuje įvedė švedų mokslininkas Karlas Linėjus. Kiekviena rūšis turi binarinį (dviejų žodžių) pavadinimą, iš jų pirmasis nurodo gentį, kuriai priskiriamas tas ar kitas gyvūnas, o antrasis – pačią rūšį. Kartais prie pavadinimo dar gali būti pateikta mokslininko, pirmą kartą aprašiusio rūšį, pavardė ar jos santrauka ir metai, kuriais ši rūšis pirmą kartą buvo aprašyta. Pvz.: Helix pomatia Linné, 1758 – tai kai kuriose Lietuvos vietovėse gana dažnai aptinkama vynuoginė sraigė.
Be pagrindinio sisteminio vieneto (taksono) rūšies, yra ir daugelis kitų – aukštesnių ar žemesnių. Vienas iš jų – tai jau minėta gentis, apimanti kelias artimas rūšis. Pvz.: Unio crassus Retzius, 1783 ir Unio tumidus Retzius, 1788 – šie abu moliuskai priklauso tai pačiai genčiai Unio. Kelias artimas gentis sieja šeima, šeimas – būriai, paskui – klasės ir tipai. Iš žemesniųjų taksonų galime paminėti porūšius, pvz.: Unio crassus pseudolitoralis. Be pagrindinių taksonų (rūšis, gentis, šeima, būrys, tipas), gali būti ir tarpinių taksonų – antbūrių, pobūrių ir panašiai, naudojamų siekiant supaprastinti kai kurių ypač gausių gyvūnų rūšinių grupių sistematiką.
Būtent ši, iš pirmo žvilgsnio gana sudėtinga, gyvūnų klasifikacija ir padeda orientuotis sudėtingame gyvosios gamtos pasaulyje. Be to, kadangi kiekviena atskira rūšis turi tik vieną visame pasaulyje priimtą ir vartojamą lotynišką pavadinimą, tampa lengviau naudotis moksline literatūra, išleista kitomis kalbomis. Nacionaliniai atskirų rūšių pavadinimai skirtingose tos pačios šalies vietovėse gali labai įvairuoti ir ne visuomet galima rasti tikslų jo vertimą žodynuose, o kartu ir sužinoti, kokia būtent rūšis yra aprašoma. Kadangi kai kurie, ypač smulkesni, gyvūnai ar net ištisos jų grupės Lietuvoje dar neturi nusistovėjusių lietuviškų pavadinimų, tai šiame leidinyje mes lygiagrečiai pateikiame ir jų lotyniškus pavadinimus.
Be to, aprašydami kai kurias gyvūnų grupes, naudojome paprasčiausias apibūdinimo lenteles, padedančias nustatyti to ar kito gyvūno rūšį, gentį ar bent šeimą. Kaip naudotis šiomis lentelėmis?
Požymiai lentelėse parinkti tezės – antitezės principu; arba jie tinka gyvūnui, kurio vietą sistematikoje norime nustatyti, arba ne. Jei aprašytieji požymiai tinka, tai eilutės gale yra nuoroda, į kurią lentelės vietą toliau kreiptis, jei ne – tai žiūrime kitą eilutę, kurioje aprašyti jau priešingi požymiai.
Toliau trumpai apžvelgsime kai kurias gyvūnų grupes, kurios gali pasitaikyti, tiriant upelių dugno gyvūniją. Savaime suprantama, ši apžvalga nė iš tolo neatskleidžia tos gyvūnų įvairovės, kurią galime aptikti upeliuose, tačiau ir ši apžvalga leidžia, nors iš dalies, susidaryti vaizdą apie mūsų upelių fauną ir įvertinti tiriamo upelio būklę.

Galvastraublių (Cephaloryncha) tipas

Šiam gyvūnų tipui priklauso tiek parazitiniai, tiek ir laisvai gyvenantys gyvūnai. Pastarieji aptinkami tiek jūrose, tiek ir gėluose vandenyse. Lietuvoje dažnai aptinkamas vienas šio tipo atstovų, priklausantis Nematomorpha (velniaplaukių) klasei. Tai Gordius aquaticus – velniaplaukis.

Truputį baugu būna pirmą kartą pamačius šį ilgą, kartais net iki 80 cm ilgio siūlą, besiraitantį vandenyje, tačiau tai visiškai nepavojingas vandens gyvūnas. Suaugę velniaplaukiai nesimaitina, jų virškinimo sistema sunykusi. Suaugusių velniaplaukių paskirtis – dauginimasis. Per savo trumpą gyvenimą velniaplaukis produkuoja iki 4 mln. kiaušinėlių. Iš kiaušinio išsiritusios lervos parazituoja buožgalvius, vandens ar sausumos vabzdžius, tačiau žmogui ar kitiems šiltakraujams gyvūnams jos visiškai nepavojingos.

Blakstienuotosios kirmėlės (Turbellaria)

Šios kirmėlės priklauso plokščiųjų kirmėlių (Plathelminthes) tipui. Tai nedideli, iki 20 mm ilgio, plokšti, kiek pailgi gyvūnai. Burna pilvo pusėje, apie vidurį. Veisiasi dėdamos kiaušinėlius, bet gali daugintis ir dalydamosi skersai. Visos turbeliarijos plėšrūnės, minta bestuburiais gyvūnais. Įdomu ir tai, kad jos sugeba regeneruoti nutrauktas kūno dalis. Turbeliarijų yra daug rūšių, aptinkamų jūrose, gėluose vandenyse ar drėgnose vietose. Kai kurios jų dažnos ir mūsų upeliuose. Čia paminėsime tik keletą iš jų.
Šaltinių planarija – Crenobia alpina. Tai tamsiai pilkos ar beveik juodos spalvos kirmėlės, iki 16 mm ilgio. Galvos priekyje turi du ragelio pavidalo čiuopiklius. Galvos viršuje – pora akių. (Turbeliarijų priekinė kūno dalis gana svarbi, norint nustatyti, kokiai rūšiai priklauso gyvūnas, todėl 2 paveiksle atskirai pateikiamos čia minėtų planarijų priekinės kūno dalys.) Atstumas tarp akių yra tris kartus mažesnis negu atstumas nuo akių iki priekinio galvos krašto. Pagal tai šią planariją galima atskirti nuo kitų panašių planarijų. Mėgsta šaltus, švarius ir sraunius upelius.
Pieniškoji planarija – Dendrocoelum lacteum. Pieno baltumo kirmėlė. Kadangi kirmėlė šiek tiek permatoma, tai matoma rausva ar juosva virškinimo sistema. Išauga iki 3 cm ilgio.

Galvos išaugos platesnės nei šaltinių planarijos, atstumas tarp akių didesnis negu tarp akių ir priekinio galvos krašto. Apatinėje galvos pusėje turi siurbtuką. Kūno kraštai šiek tiek banguoti. Gyvena stovinčiuose ar lėtai tekančiuose vandenyse, nors galima aptikti ir srauniose upelių vietose. Šios kirmėlės dažniau aptinkamos švaresniuose vandenyse, bet neretos ir nesmarkiai užterštuose.
2 pav. Plokščiųjų kirmėlių priekinės kūno dalys:
viršutinėje eilėje iš kairės – šaltinių planarija, pieniškoji planarija, juodoji planarija; apatinėje – katininė planarija ir upelių planarija
1 pav. Velniaplaukis (Gordius aquaticus)
Juodoji planarija – Polycelis nigra. Kūno spalva gali būti labai įvairi – nuo šviesiai pilkos ar žalsvos iki rudos ar net juosvos. Dažnai išberta smulkiomis dėmelėmis. Kūno ilgis – iki 12 mm. Kūno priekis šiek tiek smailėjantis. Akių daug, jos smulkios, išsidėsčiusios galvos pakraščiuose. Labai dažnai aptinkama stovinčiuose ir lėtai tekančiuose vandenyse. Mažai jautri vandens užterštumui.
Katininė planarija – Polycelis felina. Spalvos panašios į juodosios planarijos, bet katininė planarija labiau mėgsta šaltiniuotus, sraunius upelius. Nuo juodosios planarijos skiriasi galvos forma. ši planarija galvos priekinės dalies šonuose turi du ilgokus čiuopiklius (2 pav.). Kūno ilgis siekia iki 18 milimetrų.
Upelių planarija – Dugesia gonocephala. Dažnai aptinkama srauniuose, prisotintuose deguonies upeliuose. Panašiai kaip ir šaltinių planarija, mėgsta švarius upelius. Užauga iki 25 mm ilgio. Kūnas gelsvai ar pilkai rudas, galva aiškiai trikampė, į priekį smailėjanti, akys didelės (3 pav.). Minta smulkiais vandens bestuburiais.
3 pav. Blakstienuotųjų kirmėlių – Turbellaria – atstovai:
a – šaltinių planarija; b – pieniškoji planarija; c – juodoji planarija; d – katininė planarija; e – upelių planarija

Mažašerių kirmėlių (Oligochaeta) klasė

Dauguma šios klasės gyvūnų, taip pat ir mums gerai žinomi sliekai, randami sausumoje, bet nemažai mažašerių kirmėlių rūšių aptinkama ir gėluose vandenyse. Tai viena iš žieduotųjų kirmėlių (Annelida) tipo klasių. Jų dydis labai įvairus – nuo milimetro dalių iki kelių centimetrų. Atskirti vieną rūšį nuo kitos, ypač smulkesnių kirmėlių, labai sunku, todėl mes paminėsime tik keletą lengviau atpažįstamų šios klasės atstovų. Mažašerių kirmėlių kūnas segmentuotas, kiekviename narelyje, išskyrus pirmąjį, turi kuokštais išsidėsčiusius šerelius, pagal kuriuos patyrę specialistai ir nustato rūšį. Mažašerės kirmėlės aptinkamos įvairių tipų vandens telkiniuose, taip pat ir labai stipriai užterštuose. Jos atlieka svarbų vaidmenį perdirbant organines liekanas, apvalant vandenį.
4 pav. Mažašerių kirmėlių (Oligochaeta) klasės atstovai:
a – Eiseniella tetraedra; b – Nais sp. (Naididae); c – Stylaria lacustris; d – Tubifex tubifex


Ketursienis vandeninis sliekas – Eiseniella tetraedra. Šią iki 5 cm ilgio mažašerę kirmėlę, priklausančią sliekų šeimai, dažnai galima aptikti upių ir upelių pakrantės zonoje. Rusvos spalvos, kartais su gelsvu ar rausvu atspalviu kūnas nuo vidurio lyg ir keturbriaunis, nuo ko ir kilo šio slieko pavadinimas.
Vandens sliekų (Naididae) šeima. Tai smulkios ar vidutinio dydžio daugiausia baltos spalvos kirmėlės. Gyvena dumblėtame dugne. Minta detritu. Vienas iš lengviau apibūdinamų šios šeimos atstovų, gyvenantis ant augalų ar dumblėto dugno viršutiniame sluoksnyje, tai – ežerinė stiliarija (Stylaria lacustris). Ji dažnai aptinkama užžėlusiuose augalais, dumblinuose, stovinčiuose ar lėtai tekančiuose vandenyse. Nereikli vandens kokybei. Užauga iki 18 mm ilgio. Kūnas gelsvos ar rusvos spalvos, permatomas. Priekiniame narelyje turi pora tamsių akelių ir ilgą straubliuką. Minta organinių medžiagų likučiais, bakterijomis.
Paprastasis tubifeksas (Tubifex tubifex) – tiek stovinčių, tiek ir tekančių vandens telkinių gyventojas. Ypač gausiai jie aptinkami stipriai organine medžiaga užterštose vietose. Tokiose vietose jų kiekis gali būti įspūdingas ir siekti iki 100 tūkst. individų viename kvadratiniame metre. Gyvena smėlėtame dugne ar dumble, sulipdytuose iš dumblo vamzdeliuose. Iš vamzdelio kyšo tik užpakalinis kirmėlės galas, kuris ritmingai judėdamas sukelia vandens srovę ir padeda kvėpuoti. Tai raudonos spalvos, labai plonos, lyg siūlai, bet ilgos, siekiančios 90 mm ilgio, kirmėlės. Geras maistas kitiems vandens gyvūnams. Patys tubifeksai minta organine medžiaga.


Dėlių (Hirudinea) klasė

Ši klasė, kaip ir mažašerės kirmėlės, taip pat priklauso žieduotųjų kirmėlių (Annelida) tipui. Daugeliui žmonių dėlės nėra patys patraukliausi gyvūnai, tačiau vandens ekosistemoms jos reikalingos. Dėlės – tai parazitiniai ar plėšrūs gyvūnai. Kai kurių jų ilgis siekia 10 cm, bet yra ir smulkių rūšių. Kūnas šiek tiek plokščias iš viršaus į apačią, tankiai žieduotas. Daugelis jų – gėlųjų vandenų gyventojai.

Priekinėje kūno dalyje turi siurbtuką, kuriuo prisitvirtina prie aukos ar substrato. Kitas siurbtukas yra kūno gale. Šiaip jau kūnas neturi jokių išaugų ar šerelių. Dėlės – nejautrūs deguonies trūkumui gyvūnai, todėl gali gyventi ir labai užterštuose vandenyse. Dauguma dėlių yra ektoparazitai, bet galinčių misti žmogaus krauju tarp jų nedaug. Didžioji dalis dėlių parazituoja vandens bestuburius gyvūnus, varliagyvius, žuvis ar yra plėšrios. Iš daugelio šios klasės šeimų čia paminėtos tik trys, kurių atstovų dažniausiai aptinkama tiriant mūsų upelių ar upių dugno gyvūniją.

Kai kurių dėlių (Hirudinea) šeimų nustatymo lentelė:

1. Priekinis siurbtukas disko formos, ryškiai atskirtas nuo likusio kūno (6 pav. a).

Žuvinių dėlių šeima (Piscicolidae)
Žuvinė dėlė – Piscicola geometra. Tai dažniausiai aptinkamas šios šeimos atstovas. Žuvų ektoparazitas, darantis nemažai žalos žuvininkystės tvenkiniuose. Kūno ilgis 20 – 50 mm, plotis 2 – 5 mm. Išilgai kūno eina šviesi juosta su dar šviesesniais pertrūkiais. Labiau paplitusi ežeruose, tvenkiniuose, bet nereta ir upėse.

Priekinis siurbtukas yra ne disko pavidalo ir neatskirtas nuo likusios kūno dalies

2. Kūnas lapelio pavidalo, akys išsidėstę priekiniame kūno gale viduryje (5 pav. b – c), turi straubliuką, kurį, tiesa, sunku pastebėti. Nedidelės (10 – 15 mm) ar vidutinio didumo (20 – 50 mm) dėlės.

Plokščiųjų dėlių (Glossiphonidae) šeima
Didžioji plokščioji dėlė – Glossiphonia complanata. Tai tik vienas iš plokščiųjų dėlių šeimai priklausančių atstovų. Gyvena tiek stovinčiuose, tiek ir tekančiuose vandenyse. Nereta, laikosi po akmenimis. Tai vidutinio dydžio – iki 30 mm ilgio ir 10 mm pločio – dėlės. Žalsvos ar gelsvos spalvos, per nugarą eina dvi tamsios punktyrinės linijos. Neplaukioja. Siurbia moliuskų ir kitų smulkių bestuburių kraują.

Kūno forma primena slieką. Akys (5 pav. d) išsidėstę priekinio kūno galo kraštuose. Vidutinio dydžio dėlės (iki 60 mm).

Moliuskinių dėlių šeima (Erpobdellidae)

Moliuskinė dėlė – Erpobdella octoculata. Dažnai aptinkama tiek stovinčiuose, tiek ir tekančiuose vandens telkiniuose, vietomis labai gausiai. Minta bestuburiais. Spalva labai įvairuoja, su tamsesnėmis ir šviesesnėmis dėmėmis. Kūno ilgis gali siekti 60 mm, plotis apie 8 mm.

Voragyvių (Arachnoidea) klasė

Voragyvių klasei priklauso vorai ir erkės. Beveik visi šios klasės atstovai gyvena sausumoje ir vandens vengia. Mūsų upeliuose po vandeniu galime aptikti vieną vorų rūšį ir keletą labai smulkių vandeninių erkių atstovų.
Voras sidabrinukas – Argyroneta aquatica. Šis voras, nors ir gyvena vandenyje, kvėpuoja atmosferos oru. Jis mėgsta stovinčius ar lėtai tekančius, gausiai užžėlusius augalais vandens telkinius. Tai juodas, apaugęs tankiais plaukeliais, stambokas voras (patelė užauga iki 15 mm, o patinas siekia 10 mm). Jam panirus po vandeniu, tarp plaukelių susilaiko oras, todėl vandenyje jis atrodo lyg sidabrinis.

Sidabrinukas nusimezga po vandeniu varpo pavidalo tinklą, bet jis skirtas ne grobiui gaudyti. Šį varpą voras pripildo oro, gabendamas jį plaukuotu pilvelio galu, šiame varpe ir gyvena bei deda kiaušinius. Minta įvairiais smulkiais vandens gyvūnėliais.
Vandeninė erkė – Hydracarina. Vandeninės erkės – tai ne sisteminė, o ekologinė grupė, apimanti daug erkių rūšių, užimančių skirtingą vietą sistematikoje, bet gyvenančių vandenyje. Tai labai smulkūs gyvūnėliai nuo 0,5 iki 4 mm dydžio, plaukiojantys vandens plote ar ropojantys dugnu. Dažniausiai erkės pakliūva į planktoninį tinklelį, bet pasitaiko jų ir renkant dugno gyvūnėlius. Vandeninės erkės labiau mėgsta stovinčius vandenis, todėl upėse ir upeliuose dažniau aptinkamos ramiuose užutekiuose. Nuo kitų smulkių vandens gyvūnų erkes lengva atskirti pagal tai, kad jos, kaip ir visi kiti voragyviai, turi keturias poras kojų. Daugumos erkių kūnas labai ryškių spalvų – oranžinės, raudonos, juodos, geltonos ar žalios – ir lengvai pastebimas, tačiau kiti vandens gyvūnai jų vengia ir neėda. Minta erkės planktonu, o jų lervos parazituoja moliuskuose, vabzdžiuose ar net žuvyse.
7 pav. Voras sidabrinukas (Argyroneta aquatica)
8 pav. Vandeninė erkė (Hydrodroma sp.)

Vėžiagyvių (Crustacea) klasė

Tai labai daug rūšių turinti nariuotakojų gyvūnų klasė, tačiau tarp mūsų upelių dugno gyventojų dažniau pasitaiko tik keletas šios klasės atstovų.
Upinis vėžys – Astacus astacus. Tai visiems gerai pažįstamas upių ir ežerų gyventojas, nors pastaruoju metu dėl maro ir nesaikingo gaudymo Lietuvoje vėžių labai sumažėjo. Priklauso dešimtkojų vėžių (Decapoda) būriui. Kūnas sudarytas iš galvoskrūtinės, pilvelio ir galūnių. Kvėpuoja žiaunomis. Dieną slepiasi pačių išsikastuose urveliuose tarp akmenų, šaknų ar žolių, vakare ir naktį ieško maisto. Minta stambesniais vandens bestuburiais, nevengia ir varlių ar žuvų. Vėlai rudenį vėžiai poruojasi. Paskui patelė padeda iki 200 kiaušinėlių, kuriuos prisitvirtina prie pilvelio kojelių. Anksti vasarą, birželio mėnesį, išsirita vėžiukai. Gyvena vėžiai iki 20 metų.
Šoniplaukų šeima – Gammaridae. Lietuvos vandenyse aptinkamos kelios šoniplaukų rūšys, priklausančios šoniplaukų (Amphipoda) būriui. Vienos jų gyvena ežeruose, kitos didelėse upėse, dar kitos Baltijos jūroje netoli kranto. Mažesnėse upėse ir upeliuose dažnai aptinkama upinė šoniplauka – Gammarus pulex. Šio vėžiuko, kaip ir visų kitų šoniplaukų, kūnas iš šonų suplotas, išsirietęs ir primena raidę “C”. Plaukioja, kaip galime suprasti iš pavadinimo, šonu, nugara pirmyn. Gyvena apyšvariuose upeliuose su smėlėtu ar žvirgždėtu dugnu, tarp augalų. Vietomis aptinkamos labai gausiai. Minta augaliniu ir gyvuliniu maistu.

Vandens asiliukas – Asellus aquaticus. Vietomis irgi labai dažnas lygiakojų vėžių (Isopoda) būrio atstovas. Jo kūnas taip pat nariuotas, plokščias, tik suplotas ne iš šonų, kaip šoniplaukos, o iš viršaus į apačią. Gyvena stovinčiuose ir lėčiau tekančiuose vandenyse, taip pat ir smarkiai užterštuose. Minta augaliniu maistu, mėgsta įkritusius į vandenį lapus, detritą.
Be minėtų vėžiagyvių, mūsų upėse nemažai ir kitų rūšių. 9 paveiksle pavaizduoti kai kurie iš jų. Visi, o ypač auginantieji žuvytes akvariumuose, gerai pažįsta ciklopus iš irklakojų vėžiagyvių (Copepoda) būrio, dafnijas iš šakotaūsių (Cladocera) būrio, gal kiek rečiau žinomi kiautavėžių (Ostracoda) būrio atstovai. Šie vėžiagyviai plaukioja vandens plote, yra planktoniniai ir tiriant dugno gyvūnus retai pakliūva į bentosinį samtelį.

Vabzdžių (Insecta ) klasė

Tai daugiausia gyvūnų rūšių apimanti klasė. Didžioji jų dauguma gyvena sausumoje, bet dalis gyvūnų aptinkama ir vandenyse. Vieni jų praleidžia vandenyje visą gyvenimą, kiti – tik jo dalį. Vabzdžių kūnas sudarytas iš trijų dalių: galvos, krūtinės ir pilvelio. Krūtinės dalyje suaugę vabzdžiai ir dauguma lervų turi tris poras nariuotų kojų. Pilvelio dalyje kojų nėra.
Iš daugybės vabzdžių klasės būrių, aptinkamų Lietuvoje, paminėsime tik tuos, kurių atstovų dažniausiai randama mūsų vandens telkiniuose ir kurie yra svarbūs vertinant vandens kokybę.

Kai kurių vabzdžių (Insecta) būrių nustatymo lentelė:
1. Galva su nariuotu, ramybės būklėje prilenktu prie kūno apačios straubliuku.

Blakių (Hemiptera) būrys
Galvos apačioje tokio straubliuko nėra .
2. Galva apačioje turi galinčią išsitiesti apatinę lūpą, vadinamą kauke (10 pav.) ir skirtą aukai sugauti.

Žirgelių (Odonata) būrys
Galvos apačioje tokio organo nėra.
3. Kūno gale 2 – 3 ilgos daugianarės siūlinės ataugos – cerkai. Akys išsivystę gerai .

Kūno gale tokių ataugų nėra, arba jos trumpos. Jei ir ilgesnės bei nariuotos (kai kurių vabalų lervų), tai akys išsivystę silpnai.
4. Kūno gale 3, labai retai – 2 cerkai. Ant vidurinių pilvo narelių išsidėstę lapelių pavidalo, krūmiškos ar siūliškos žiaunos. Letenėlių gale vienas nagelis. Letenėlės nenariuotos.
Lašalų (Ephemeroptera) būrys
Kūno gale tik 2 visuomet ilgos ataugos. Žiaunos išsidėstę galvos, krūtinės apačioje, retai pilvelio šonuose. Letenėlės nariuotos, jų gale du nageliai Ankstyvių (Plecoptera) būrys
5. Kojų nėra, kartais ant pilvelio segmentų turi netikras kojeles. Krūtinės nareliai pagal išvaizdą beveik nesiskiria nuo pilvelio narelių. Galva dažnai mažytė, silpnai išsivysčiusi arba jos visai nėra.
Dvisparnių (Diptera) būrys

Kojos išsivystę. Krūtinės nareliai aiškiai skiriasi nuo pilvelio. Galva didelė.
6. Paskutiniame kūnelio narelyje yra dvi ataugėlės su nageliais ar kabliukais gale. Dauguma statosi namelius.
Apsiuvų (Trichoptera) būrys
Kabliukų ar nagelių kūno gale nėra. Lervos gyvena ne nameliuose, o laisvai .
7. Pilvelio narelių šonuose – septynios poros nariuotų žiaunų. Kūno gale ilga neporinė plunksniška atauga. Plėšrios, mintančios kitais vandens vabzdžiais, lervos .
Kabasparnių (Megaloptera) būrys
Žiaunų kūno šonuose nėra, o jei ir yra, tai jos nenariuotos arba jų daugiau nei 7 poros. Neporinė atauga kūno gale neišsivysčiusi.
Vabalų (Coleoptera) būrys



Žirgelių (Odonata) būrys

Kas iš mūsų nepažįsta žirgelių? Tai vieni iš gražiausių mūsų vabzdžių, gausiai skraidančių virš pievų, miško aikštelėse, netoli vandens telkinių. Minta vabzdžiais, gaudydami juos ore. Žirgelių lervos gyvena vandenyje, kvėpuoja trachėjinėmis žiaunomis. Jų lervos plėšrios kaip ir suaugę žirgeliai. Apatinė lūpa virtusi tik žirgeliams būdingu griebiamuoju organu – kauke (10 pav.). Dažnai pagal šios kaukės formą ir nustatoma žirgelių rūšis.


Lietuvoje aptinkame apie 50 žirgelių rūšių, priklausančių dviem pobūriams – lygiasparnių (Zygoptera) ir nelygiasparnių (Anisoptera). Suaugusių lygiasparnių žirgelių priekiniai ir užpakaliniai sparnai beveik vienodi. Lervos grakščios, laibos, su trimis lapelių pavidalo trachėjinėmis žiaunomis kūno gale. Šiam pobūriui priklauso strėlikės (Lestes gentis), gražutės (Calopteryx gentis) ir daug kitų vidutinio dydžio laumžirgių.

Nelygiasparnių pobūriui priskiriami mūsų didieji laumžirgiai – skėtės (Aeshna gentis), tikrieji laumžirgiai (Libellula), taip pat ir didžiausias mūsų laumžirgis Anax imperator – didysis karališkasis laumžirgis, deja, Lietuvoje jau retas, nykstantis, įtrauktas į Lietuvos Raudonąją knygą. Šio pobūrio lervos ryškiai skiriasi nuo lygiasparnių žirgelių. Jos trumpos, storos, kvėpuoja trachėjinėmis žiaunomis, esančiomis tiesiojoje žarnoje, todėl lapelių pavidalo žiaunų kūno gale neturi. Labai plėšrios, tikras vandens bestuburių, o kartais ir buožgalvių ir žuvų mailiaus siaubas.
Abiejų pobūrių žirgelių lervos aptinkamos įvairių tipų vandenyse tarp vandens augalų ar dumble, nors labai sraunių vietų vengia.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s